Fėjos Z kartos mergaitėms

Editą galima pavadinti Fėjų mama

Knygų autorė Edita Lei bene labiausiai tinka rubrikai „Knygos Z kartos vaikams“. Ši karta jau nebenori ilgam pasinerti į knygą „be piešinėlių“. Jai reikia interaktyvumo, dirgikių, kad personažai atgytų daiktuose ar kompiuteriniuose žaisimuose.

Editos knygų fenomenas – kad jos veikia magiškai. Perskaičiusi vieną knygą, bet kuri mergaitė ieškos kitos, taip pat norės daiktų iš fėjų serijos, ir, be abejo, apsilankyti Editos sukurtoje „Fėjų slėnio“ galerijoje, kurioje ji eksponuoja knygų personažus ir dekoracijas. Beje, vaikštant šioje galerijoje ir suaugusiesiems susisuka galva – prietema, maloni muzika, paslaptingai apšviesti fėjų namai, pasakiški personažai. O ką jau kalbėti apie faktą, kad lankytojus pasitinka tikrų tikriausia fėja su tikra burtų lazdele ir fėjų dulkėmis.

„Labai dažnai kelias į knygą prasideda nuo mergaitės apsilankymo „Fėjų slėnyje“ – pasivaikščiojusi su mama po sales, kuriose laukia fėjų magija, mergaitė paprašo – mama, nupirk knygą. O mama stebisi – kaip keista, mūsų dukra nemėgsta knygų ir jų nenori skaityti“, – pasakoja Edita. Tad fėjų mama Edita atlieka geriausią edukaciją, kokią tik galima įsivaizduoti: sugundo vaikus pamėgti knygas.

Skaitykite pokalbį su magiškų knygų autore.

Kodėl pasivadinote Edita Lei?

Edita – toks mano vardas, o Lei yra pirmų raidžių rinkinys, mano vardo ir pavardžių (vieną atsinešiau gimdama, kitą padovanojo vyras).

Papasakokite apie save. Esate dailininkė, kokios srities, kur dirbote, ką darėte?

Turiu reklamos dekoruotojos-apipavidalintojos specialybę. Nebuvau ypatingas talentas, bet man nuo mažens patiko kažką kurti. Mama, tai pastebėjusi, užrašė į dailės mokyklą, vėliau paskatino studijuoti menus. Aš taip ir padariau. Tačiau po baigimo materialus pasaulis paėmė viršų ir pasirinkau kažką, kas atrodė naudinga, o ne miela. Toks buvo negeras mano mąstymas.

Tiesa, veiklos pakrypdavo į kūrybinę pusę, tačiau tai buvo daugiau praktiškas pasirinkimas.

Lėlytės gimimas – labai ilgas

Kada gimė fėjų idėja ir kaip ją realizavote?

Kaip prieš 10 metų atsirado galimybė, o su ja ir noras daryti tai, ką noriu, tai ir padariau. Taip atradau autorinių lėlių meną. Lėlės kūrimas užima daug laiko. Kol ją lipdai, žiūrėk ir susikuria visas personažo gyvenimas. Kas jis? Kodėl toks?

Kurdama lėlės vis pagalvodavau, kad reikia tas mintis užrašyti. Vienas, kitas personažas, ir žiūriu, kad kuriasi visas pasaulis. Dabar, kurdama lėlės ir jų istorijas, pirmą kartą nuo pat pradžių aš dariau tai, ką noriu, nesigilindama: tinka–netinka, gražu–negražu. Darau, ką jaučiu, ir viskas.

Per kiek laiko gimsta viena fėja ar, pavyzdžiui, fėjos namukas?

Apie tai, kiek laiko trunka sukurti lėlę, o juo labiau – namą, aš tiksliai neatsakysiu. Manau, ir daugelis lėlininkų į tai neatsakytų. Aš net nežinau,  kaip skaičiuoti: Ar nuo tada, kai tau kirba kažką kurti ir tu vaikščioji mintyse augindamas personažą? Ar nuo tada, kai tu paimi į rankas molį? Kaip skaičiuoti laiką, kai visą dieną niekaip neatrenki plaukų spalvos ir šukuosenos? Arba krūvoje audinių prie mažučio kūno dvi dienas dėlioji audinius, kurie vėliau tampa personažo rūbais.

Apie namukus išvis nekalbu, pirmiausia gimsta mažas eskizas, po to – ekskursijos po statybinių prekių parduotuves, mišką ir tada dėlioju, kas ir kaip.

O kaip vertinti tas dienas kai nesiseka? Vieną kartą, kai gerai žinojau, ko noriu, ir turėjau tinkamas medžiagas, fėją sukūriau per 6 dienas.

Tik tiek ir galiu pasakyti.

Kai stebi visą sukurtą fėjų pasaulį, atrodo, įdėta nesuvokiamai daug darbo. Kiek jau tęsiasi šis projektas?

Tai, ką dabar matote „Fėjų slėnio“ galerijoje Vilniuje, pradėjau kurti 2014 metais. Ir, galima sakyti, tai buvo ne laisvalaikio užsiėmimai, aš tai kūriau nuolat ir labai įsitraukiau į šį procesą.

Visi siužetai gimsta miške prie Editos namų

Edita, kaip kuriate – nuo ryto iki vakaro, tam tikromis valandomis, naktimis?

Nuo ryto iki vakaro ir naktimis. Nežiūriu į valandas, tiesiog kuriu kada noriu, kai tik pagauna mūza.

Kiek kūryboje dalyvauja jūsų dukra?

Paulai 25 metai, ji vienturtė. Paula irgi baigė dizainą. Ji visada turi savo idėjų ir ilgą laiką ėjo savo keliu, keliavo, filmavo, dirbo Amerikoje, norėjo nuotykių. Dabar truputį apsistojo, ir man smagu, kad greitai nusimato mūsų bendri projektai. Kai savi dirba prie bendros idėjos, vyksta geri dalykai. Dar negaliu to apibrėžti, bet jaučiu, kad kažkaip kitaip vyksta veiksmas. Dukra daug žino, jaučia ir gali numatyti, kas man patinka, o kas ne. Todėl, manau, mūsų laukia nuotykis.

Kaip jūsų kūrybą įvertino užsienio skaitytojai? Minėjote, kad niekas nepatiki, jog fėjos gimė Lietuvoje, mano, kad tai kažkokia prabangi frančizė.

Daug žmonių šį mano kelią stebi nuo pat pradžių, todėl jie žino, kas ir kaip. Tačiau yra ir nustebusių. Dažniausiai stebisi tie, kas nieko negirdėjo apie mano knygas ir „Fėjų slėnio“ galeriją. Pirma mano knyga jau išversta į anglų kalbą ir iškeliavo į Angliją. Tiesą sakant, kol kas nežinau, kaip jai ten sekasi, bet pasidomėsiu.

Kaip sugalvojote knygose „vaidinusias“ fėjas eksponuoti galerijoje?

Su drauge jau buvome įkūrusios nedidelę galeriją Garliavoje, apie kurią liko tik geriausi prisiminimai. Ten kažkada apsilankė dabartinė mano kolegė Rūta. Ir, kaip dabar žinau, prieš vienas Kalėdas ji pagalvojo, kad būtų smagu mums dirbti kartu. Tada paskambino, mes susitikome ir štai dabar viskas jau Vilniuje.

Per metus sukūrėme šį projektą. Ir nors skamba labai paprastai, patikėkite, lengva nebuvo. Ir dabar nėra lengva. Kiek galime, stengiamės viską gerai apgalvoti, saugoti, kad neprapultų pirminė idėja. Norisi vaikams ir tėveliams pasiūlyti kažką jaukaus ir įsimintino. Man labai svarbu, kad tą magišką jausmą ir nuotaiką, kurią jaučiu, kurdama savo miškuose, pas mus dirbantys žmonės perduotų ir lankytojams.

„Fėjų slėnio“ galerijoje

Galerijai jau pusmetis, kokios lankytojų reakcijos? Ar turite lankytojų, kurie ateina keletą kartų?

Tai kažkas nuostabaus, tikrai nesitikėjau tokių gerų atsiliepimų ir emocijų. Didžiausia dovana man būna tada, kai ateina dukra su mama, arba dažnai anūkė su močiute ir abi jos, pasirodo, yra „Fėjų slėnio“ gerbėjos. Abiems viskas vienodai įdomu, abi skaito knygas ir laukia naujų.

O kartais skaito ir tėčiai. Jie apsilankę ne ką mažiau būna nustebinti. Taip skaitymas tarsi apjungia vaikus su suaugusiaisiais, ir perskaičius knygą nuotykiai nesibaigia.

Dažnai manęs klausia: „Kaip geriau – ar pirma perskaityti knygas ir tada apsilankyti galerijoje, ar pirma apsilankyti ir tik tada skaityti?“ Nėra atsakymo, bet pastebėjau skirtumą. Tie, kurie būna skaitę, turi galimybę tęsti nuotykius ir mėgaujasi sutikę pažįstamus herojus. O tie, kurie neskaitę, gauna pliūpsnį emocijų ir dažnai iškeliauja su pirmąja knyga, kurią su malonumu patys perskaito. Tikriausiai suveikia smalsumas pamačius „tikrus“ herojus. Tad ši „Fėjų slėnio“ galerija – kaip amžinas variklis. Lankytojai gauna nuotykį, o mes – jų gražius, šiltus atsiliepimus ir apkabinimus, kurie yra didžiulis palaikymas. Už tai visos mūsų „Fėjų slėnio“ kompanijos vardu dėkoju gerbėjams iš visos širdies.

Kiek jau išleista knygų, kokie jų pavadinimai? Regis, pirmų dviejų knygų tiražai jau pakartoti?

Išleistos 4 knygos: „Laiškas fėjai“ „Fėjų muzika’“ „Miglų slėnio Fėjų pasakos’“ ir „Miglų slėnio Fėjų burtai“. Visų knygų tiražai yra pakartoti. „Miglų slėnio“ istorijos perleistos jau du kartus.

 Ar esate mačiusi panašių knygų (kitų autorių)?

Knygos, kurios kažkuo panašios į mano dvi pirmąsias, – tai nuo 1976 metų išleistos lietuvių autorės Stasės Samulevičienės knygos. Nors jos personažai – minkšti žaislai, bet panašumo pačioje idėjoje tikrai yra. Mūsų abiejų herojai yra rankų darbo lėlės, iliustracijos yra nuotraukos ir mes pačios rašome istorijas.

O kai herojais pasirinkau ir tikrus žmones, man tai buvo tikras išbandymas. Gal kur nors ir yra kažkas panašaus, pasaulis didelis, bet aš nebuvau mačiusi tokio varianto ir iki šiol nemačiau.

Nojaus ir Lėjos tėvai – Hubertas ir Melanija

Ar pirma gimsta pasakojimas, ar personažas?

Žinoma, mintis visada būna pirma, bet ji taip greitai apauga idėjomis, o kai imi kurti personažą, įsijungia dar daugiau fantazijos Štai, kuriant apie Pašto fėją kažkaip viskas painiojosi, lyg ir Pašto fėja turėjo būti pagrindinė, bet ją nurungė kita herojė – Skrybėlaičių fėja.

O štai knygos „Fėjų muzika“ pradžią gerai prisimenu. Susipažinau su smuikininke Agne Gečaite, kuri yra pagrindinė knygos herojė Anetė. Nuo tos pažinties pradėjo kurtis istorija ir jos herojai. Čia viskas labai aiškiai susidėliojo ir niekas nepasikeitė.

Pirmose knygose begalės personažų – visokių nežemiškų žiniuonių, padarėlių, net pelėsių. Jie visi jūsų sugalvoti? Ar atsinešėte iš vaikystės fantazavimų, ar sugalvoti tiesiog šiaip?

Vaikystėje aš turėjau daug išgalvotų draugų. Įsivaizduojami draugai buvo keistos būtybės, aš jų net apibūdinti nemoku, tik žinau, kad tai nebuvo meškiukai ar kačiukai. Labiausiai įsiminė įsivaizduojamos draugės – Fėjos.  Vienas paprastesnių buvo Naminukas, aš tiesiog „žinojau“, kad jis gyvena senelės namuose, palėpėje. Tiesa, dabar kuriama nauja knyga būtent apie jį ir yra.

Kai gerai pagalvoji, tai vaikystė daro nemažą įtaką suaugusių žmonių kūryboje. Gal todėl man norisi vaikams padovanoti kažką stebuklingo, net jei tai ir iliuzija. Nes tas trumpas laikas, kai neskiri – kur vaizduotė, o kur realybė, turi kažkokios magijos. Ir kai užaugęs to nepatiri, pradedi ilgėtis šito jausmo. Todėl man pasisekė, kad galiu kurti pasakas. Nors jose ir atrodo viskas kaip stebuklas, bet iš tikro ten viskas tikra!

Kai sukuriate istoriją ir lėles su dekoracijomis, tada statote tą ,,filmą“. Ar viskas vyksta jūsų miške Kazlų Rūdoje? Papasakokite, keliese dirbate?

(Edita jau keletą metų gyvena vienkiemyje, ten ideali erdvė kurti lėles ir jų istorijas).

Viską tikrai palengvina tai, kad gyvenu miške ir nereikia niekur važiuoti. Tiesiog sulaukiu gero oro ir keliauju aplink namus ieškoti norimai scenai tinkamos vietos. Bet taip buvo su pirmomis knygomis, o vėliau užduotį apsisunkinau. Fotografavome turguje, gatvėje, draugės namuose, Birštone ir ne tik lėles, bet ir žmones, gyvūnus.

Beveik visada dirbau su fotografais, tai ilgas procesas, kartais užtrukdavome iki sutemų.

Dažniausiai iš anksto esu numačiusi, kur fotografuosime. „Miglų slėnio Fėjų pasakos“ buvo išleistos kartu su leidykla „Tikra knyga“, tad su jų komanda ir dėliojome scenas, iš pradžių dviese, o vėliau ir trise. Kitos knygos kitaip buvo kuriamos. Kadangi jose pagrindiniai herojai buvo tikri žmonės, tad, be fotografo, fotosesijose nuolat dalyvaudavo keletas žmonių.

Ačiū už pokalbį.

Daugiau apie Fėjas čia

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygos Z kartos vaikams“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2019 spalio 3 dieną.

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


7 + = dešimt

Kitos temos: