Gina Viliūnė: „Su vaikais reikia kalbėti kaip su suaugusiaisiais“

Gina Viliūnė

Giną Viliūnę pažįstame kaip istorinių romanų autorę. Bet neseniai pasirodė jos pirmoji knyga vaikams „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“. Su rašytoja kalbame apie tai, kaip kilo mintis rašyti vaikams ir kaip reikia kalbėti su šiuolaikine karta

Gina, ką jums pačiai nuo vaikystės reiškia jūra?

Užaugau Vilniuje ir Kėdainiuose, tad jūra vaikystėje reiškė tik viena – atostogas su tėvais, trumpą, bet gražų laiką su maudynėmis, pasivaikščiojimais ir saulės palydomis. Visada laukdavau to momento, kai artėjant kopų takeliu prieš akis atsiveria išsvajota jūros tolybė. Taigi man, kaip turbūt daugumai lietuvių, jūra buvo romantiška ir svajinga, jos gyventojais ir povandeniniu pasauliu nesidomėjau. O gal tiesiog nepakliuvo į rankas tinkama knyga, pasakojanti ne tik apie romantiškus tolius, bet ir apie gyvenimą, esantį po vandeniu.

Esate sakiusi, kad auginant savo vaikus buvo kasmetinė tradicija apsilankyti Jūrų muziejuje. Kokių dalykų vis atrasdavote? Kur ilgiausiai užtrukdavote?

Jūrų muziejus būdavo tikras išsigelbėjimas prastu oru. Ką veikti pajūryje, kai lyja? Žinoma, lankydavomės ten kasmet, net jei oras pasitaikydavo puikus, nes Jūrų muziejus yra vieta, kuri niekada nenusibosta. Gyvieji eksponatai: žuvys, paukščiai, ruoniai, jūrų liūtai – nuostabūs, juos stebėti, pažinti vaikams yra didelis džiaugsmas. Tėvams, beje, taip pat. Po pirmųjų apsilankymų dukros pamilo ruonius, todėl vėliau šiems gyvūnams skirdavome ypatingą dėmesį.

Kokio amžiaus dabar jūsų vaikai, kuo vardu?

Dukros jau suaugusios, abi studijuoja Vilniaus universitete. Girstautei šiemet sukaks 21, Vėjai – 20 metų. Bet man jos vis dar vaikai, tikriausiai taip ir liks, nepriklausomai nuo amžiaus. Abejoms padovanojau po savo ruoniukų knygą, truputį gailėdamasi, kad neparašiau jos anksčiau, kai buvo mažos.

Kuo simpatiški ruoniai? Kokiomis jų savybėmis žavėdavosi jūsų vaikai?

Ruoniai dar vadinami jūrų šuniukais ir iš tiesų yra panašūs: smalsūs, judrūs, žaismingi, simpatiškais snukučiais ir didelėmis akimis. Ypač dukroms patikdavo ruonių jaunikliai, padykę ir žvitrūs, kaip visi vaikai. Ruoniai senjorai, kaip ir žmonės, ramesni, labiau mėgsta pasnausti atokaitoje ir atkunta tik atėjus pietų metui. Mėgdavome stebėti miniatiūrinį ruonių pasaulį muziejaus baseinuose, su savomis taisyklėmis, bendravimu. Grįžus namo, domėjimasis persikeldavo į internetą, su dukromis peržiūrėjome daugybę smagių ir siaubingų filmuotų vaizdelių apie ruonius iš viso pasaulio.

Esate istorinių romanų rašytoja. Ar nebuvo pagundos pažvelgti į ruonius iš istorinės pusės – kiek jų buvo senovėje, ar labai juos keikė žvejai, o gal net valgydavo?

Rašymas vaikams man vis dar nauja ir mažai pažįstama sritis.

Atsispyriau pagundai įterpti dar ir ruonių istoriją, maniau, kad ir taip sudėjau į knygą labai daug faktų ir informacijos. Istorija nėra kažkuo ypatinga – ruonių ir žmonių sugyvenimas jūroje ilgus amžius buvo sveikas ir nekenkė nei vienai pusei. Žuvų užteko visiems, o jei žmogus aprangai ar maistui sumedžiodavo kokį ruonį, tai nekenkė visai ruonių populiacijai. Dabar įstatymai ruonius saugo, tačiau užterštumas ir žmonių gobšumas kenkia kur kas labiau.

Ši knygutė ne tik pramoginė, bet ir pažintinė? Kokių naujų faktų apie ruonius sužinojote jūs pati, rinkdama medžiagą knygai?

Sužinojau daugybę įdomybių, pavyzdžiui, kad ruoniai gali miegoti ir sausumoje, ir vandens paviršiuje, kad mūsų jūroje gyvena trys ruonių rūšys, kurios puikiai sutaria, nors yra gana skirtingos. Mano knygos herojai Smiltė ir Vėjus – Baltijos pilkieji arba ilgasnukiai ruoniai, kurie gyvena arčiausiai mūsų esančioje Baltijos dalyje. Tai – didžiausi Baltijos žinduoliai, galintys greitai ir toli plaukti. Pavyzdžiui, pusryčiauti pilkieji ruoniai gali Švedijos pakrantėse, o vakarieniauti jau Rygos įlankoje. Daugiausiai faktų ir žinių apie ruonius papasakojo Jūrų muziejaus biologas Arūnas Grušas, be jo ši knyga tikriausiai nebūtų atsiradusi. Įsiprašiau pas Arūną pokalbiui, įjungiau diktofoną ir dvi valandas išsižiojusi klausiau jo pasakojimo – viskas buvo labai įdomu. Tikiuosi, kad bent dalelę to pavyko perkelti į knygos puslapius.

Viena iš knygutės temų – ekologija. Kaip manote, galbūt vaikai bus ta karta, kuri mažiau terš planetą? Ar pastebite kokių nors ženklų, leidžiančių tuo tikėti?

Tikiu, kad taip ir bus. Vis garsiau ir daugiau kalbama apie ekologijos problemas, ieškoma sprendimų, tik žmonių įpročiai keičiasi gana lėtai. Jei mes žengsime žingsnį, mūsų vaikai žengs tris ar dešimt… Norisi tikėti, kad ir mūsų Baltijos jūra, ir visa planeta bus išsaugota.

Ar buvo žmonių, kurie vaikystėje jums pačiai formavo pagarbų požiūrį į gamtą? Gal prisimenate kokių konkrečių situacijų?

Ir seneliai, ir tėvai kažkaip nejučia, savaimė išugdė pagarbų požiūrį į gamtą. Su tėvais mėgdavom stovyklauti gamtoje, nuolat buvau mokoma: nelaužk, nesutrypk, nerauk, grybaujant grybą būtinai reikėjo nupjauti, o ne išrauti. Iš tokių kasdienių smulkmenų ir susiformavo požiūris.

Labai ilgai tikėjau, kad žalojamam medžiui skauda, ko gero, dar ir dabar tikiu. Tokia pati pagarba liko ir ugniai – stovyklaujant į laužą nevalia būdavo mesti ar pilti jokių nešvarumų… Visa tai perdavė tėvai ne tik mokymu, bet ir geru savo pavyzdžiu. Esu jiems už tai dėkinga.

Jei atostogaujate Lietuvos pajūryje, kokių permainų pastebite – į gerąją ir blogąją pusę?

Man atrodo, kad pajūrio kurortai tapo švaresni, jaukesni, sutinku ten daug laimingų žmonių, tad permainos, manau, tik į gera.

Knyga skirta tokio amžiaus vaikams, kurie jau nenori būti laikomi mažais vaikais

Ši knyga be mažybinių žodelių. Šiuolaikiniai vaikai pakankamai protingi, kad galėtume kalbėti kaip su suaugusiais?

Mano knyga skirta tokio amžiaus vaikams, kurie jau nenori būti laikomi mažais vaikais.

Priešmokyklinukai ir pradinukai jau ne tik patys skaito, bet ir patys renkasi, ką skaityti. Todėl mažybiniai žodžiai būtų tarsi įžeidimas, prikišamas jų vaikiškumo demonstravimas. Taip pat nenorėjau pataikauti menamoms taisyklėms, esą vaikai skaito tik tokias knygas, kurių paveikslėliai ryškūs bei modernūs, o tekstas trumpas ir su daug ištiktukų. Galbūt daliai vaikų mano knygos tekstas pasirodys nuobodus, sakiniai per ilgi, tačiau ir neturėjau ketinimų patikti visiems. Gerbiu savo skaitytojus, manau, kad jie pakankamai protingi patys nuspręsti, kas jiems patinka.

Kaip gimsta žmogaus domėjimasis vienais ar kitais dalykais? Kas jus nukreipė į istoriją? Kada tai įvyko? Gal tai vyksta vos ne nuo gimimo?

Aš labai anksti išmokau ir pamėgau skaityti, tad pirmoji mano didelė meilė buvo apskritai knygos. Istorija atėjo į mano gyvenimą pirmiausia per knygas. Visada mėgau įsivaizduoti tas tolimas šalis, rūmus, karalius ir karalaites, šaunius riterius. Meilė Lietuvos istorijai atsirado vyresnėse mokyklos klasėse, kai Atgimimas atnešė ir naują, nebe sovietinę istoriją. Nebuvo kažkokio konkretaus įvykio ar žmogaus, nukreipusio šia linkme, tiesiog dariau tai, kas patiko ir žingsnis po žingsnio atėjau į knygų rašymą. Didelis džiaugsmas yra dirbti tai, kam jauti aistrą, tad mėgaujuosi tuo.

Ar neketinate vaikams parašyti istorinio romano?

Rašymas vaikams man vis dar nauja ir mažai pažįstama sritis. Šį rudenį su leidyklos vadove L.Varanavičiene planavome aplankyti Lietuvos mokyklas, surengti keletą susitikimų su skaitančiais vaikais. Galbūt tada man pavyks sužinoti, ar vaikus domintų istorinis romanas. Jeigu suprasiu, kad vaikams to reikia, būtinai parašysiu.

Ginta Liaugminienė

Apie projektą „Knygos Z kartos vaikams“

Z karta – tai vaikai, gimę nuo 2003 metų, kuriems dabar keturiolika ir mažiau. Jie dar vadinami „google” karta, nes nuolat informacijos ieško internete. Juos nelengva nustebinti, nebent… pasakytume kažką, ko nėra google paieškos sistemoje.

Tai – jausmų sritis, tarpusavio santykiai, svajonės, vertybės, tikslai. Visa tai nagrinėjama ir suaugusiųjų literatūroje, tačiau kita kalba ir kitokia forma. Mes, suaugusieji, dar skaitėme ir skaitome knygas, o šiuolaikiniai vaikai tai daro jau nenoriai.

Pagrindines gyvenimo vertybes vaikas perima iš šeimos. Taip pat ir požiūrį į knygas – skaitančioje šeimoje tarsi savaime susiformuoja poreikis ir pomėgis skaityti. Vaikas mato, koks tėvų požiūris į knygą, – ar tėvai laisvalaikiu skaito, ar diskutuoja apie tai, ką perskaitė, ar knygomis dalinasi su draugais? Ar knygas vis dar perka kaip dovanas svarbiomis gyvenimo progomis?

Interviu ciklas su lietuvių rašytojais, šiuo metu kuriančiais vaikams, padės tėvams geriau orientuotis knygų rinkoje, kuri yra didelė. Juk apie 20 procentų visos vaikų knygų produkcijos sudaro nauji lietuvių autorių kūriniai. Ką siūlyti skaityti, kad vaikai susidomėtų, kad jų nereikėtų versti skaityti prievarta? Kad knyga taptų viso gyvenimo poreikiu?

Interviu ciklas „Knygos Z kartos kalba“ leis geriau pažinti autorius, jų pasaulėžiūrą, sužinoti, kokius dalykus savo kūryboje jie akcentuoja. Rašytojų įžvalgos apie šiuolaikinius vaikus ir jų gyvenimo aktualijas galbūt bus naudingi ir patiems tėvams, kad geriau pažintų tą „Z kartą”.

Tikimės, kad straipsnių ciklas suteiks ir vertingos informacijos apie naujai pasirodžiusią vaikišką literatūrą, apie kritikų pripažintas ir skaitytojų labiausiai mėgstamas knygas, apie auditoriją, į kurią orientuota viena ar kita knyga. Nors didžiąją dalį (apie 40 procentų) vaikams skirtų knygų sudaro ankstyvajam skaitymui skirti leidiniai, kalbėsime ir apie mokyklinio amžiaus vaikams skirtą literatūrą.

 

 

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygos Z kartos vaikams“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2019 rugsėjo 13 dieną.

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 + du =

Kitos temos: