2018 metų IBBY Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams apdovanota rašytoja, biologijos mokytoja iš Lentvario Neringa Borovikė (kūrybinis pseudonimas Neringa Vaitkutė). Neringa pati augina du vaikus – dvylikametę Viktoriją ir vienuolikmetį Karolį.
Su Neringa kalbamės apie tai, kokios knygos domina šiuolaikinius paauglius.
Neringa, pirmąją knygą vaikams išleidote jau turėdama savo vaikų. Iki tol rašėte „į stalčių“?
Eilėraščius tratinau iki trisdešimties, kartkartėmis suregzdavau kokį apsakymą. Nieko rimto iš to neišeidavo, o kompiuteris ilgainiui virto pradėtų, bet taip ir nebaigtų rankraščių kapinynu. Pirmąją knygą vaikams parašiau jau tapusi mama. Kaip tik prasidėjo niūriausias metų laikas, už langų tvyrojo tiršta ūkanomis praskiesta tamsa, mano pasaulėlis susitraukė iki trisdešimt penkių kvadratinių metrų buto sienų. Kaip koks ruonis daužiausi pakaušiu į kasdienybę, kol vieną dieną radau tarp dokumentų pasimetusią bala žino kada pradėtą istoriją ir nusprendžiau – va kur galiu pabėgti! Ir pabėgau kur kas toliau nei tikėjausi.
Kodėl studijavote biologiją, ne lietuvių kalbą ir literatūrą?
Nuo aštuntos klasės tvirtai žinojau, kad studijuosiu biologiją. Kadangi tai buvo labai seniai, neprisimenu, kokios rimtos priežastys paskatino mane šitaip pasirinkti. O apie lituanistikos studijas aš nesvajojau niekada.
Sako, kad nuo ekologinės katastrofos pasaulį gali išgelbėti tik naujoji karta, dabartiniai vaikai. Ką manote jūs? Kokie jie – kitaip mąstantys, negu mes?
Keista, kad dabartiniai suaugusieji vaikus įsivaizduoja lyg masę vienodų „kitokių“. Tarsi kabėtume ne apie žmonių vaikus, o apie ateivių rasę, neaiškiomis aplinkybėmis nudribusią mums ant galvų. Vaikai (kaip ir mes) yra visokie. Esu sutikusi tokių, kuriems ramia sąžine patikėčiau ir pasaulio gelbėjimą, ir savo pačios sielą. Taip pat esu sutikusi ir kitokių. Metančių šiukšles po kojomis, nors iki šiukšlių dėžės – vos keli žingsniai. Tad nesu tikra, ar jie ateityje išgelbės planetą. Nors ką gali žinoti. Žmonės keičiasi.
Kas jus, kaip biologę, labiausiai jaudina, neramina, galbūt turite kokią nors savo temą, kuria itin domitės?
Yra daugybė priežasčių nerimauti. Pasaulinis klimato atšilimas, plastiko sriuba virstantys vandenynai, žaibo greičiu mažėjanti biologinė įvairovė… Galėčiau vardinti iki begalybės. Žemei daugiau nei 4 milijardai metų. Mūsų planeta ne vieną kartą kardinaliai keitėsi – nuo liepsnojančio pragaro iki ledu spindinčios sniego gniūžtės. Gyvybė išgyvendavo, o tada ir vėl suklestėdavo. Tikriausiai išgyvens ir susidūrimą su žmonėmis. Klausimas, ar mes patys išgyvensim, tai ką sukėlėme.
Ar šiuolaikiniams vaikams gamta – vis dar paslaptis, stebuklas? Ar jiems įdomiau virtualusis pasaulis?
Kaip jau minėjau, vaikų yra visokių. Vieniems įdomūs gamtos reiškiniai, kitiems kančia nors minutei pakelti akis nuo telefono ekrano.
Prisipažįstu, kad aš ir pati esu nuodėminga. Mane irgi vilioja virtualusis pasaulis ir jo teikiamos galimybės. Negyvenu įlindusi į telefoną, bet žiūriu youtube, klausausi muzikos, kartais net dainuoju pritardama, (jūs nenorėtumėte to išgirsti), turiu feisbuko paskyrą, kur su malonumu rašinėju visokius juokingus kasdieniškus niekus.
Žingsnis žengtas, nepavyks atsukti laiko atgal ir susigražinti tų laikų, kai nebuvo interneto. Lieka tik bandyti suderinti abi realybes. Ir mums, ir mūsų vaikams.
Ar mėgstate keliauti? Ką žmogui duoda kelionės? (Juk kelionių motyvų yra jūsų knygose)?
Dievinu keliones. Jei tik yra galimybė ištrūkti, būtinai išsibruku kur nors paklajoti. Nebūtinai į užsienį, puikiai tinka neaplankyti Lietuvos kampeliai.
Toks įspūdis, kad keliaujant atsijungia už kasdienybę atsakinga smegenų dalis. Visai apie ją negalvoju. Kaip kempinė geriu naujus įspūdžius, smulkmenas ir vaizdus. Nors dažniausiai grįžtu leisgyvė iš nuovargio, dar kelias dienas plūduriuoju laimingų prisiminimų ūke. Paskui, kai būna nenusakomai sunku, aš vėl prisimenu ir išsyk pasidaro lengviau. Tarsi į tamsią, priplėkusią kasdienybės palėpę, pravėrus langus, plūstelėtų dienos šviesa ir šviežio vėjo gūsis.
Koks žemės kampelis yra jus labiausiai sujaudinęs? Kodėl?
Iš kiekvienos kelionės parsivežu kažką, ką branginu ir noriu prisiminti iki dienų pabaigos. Vasarą Vengrijos miestas Egeris kvepia žydinčiomis liepomis, o Tihany – levandomis. Tas kvapas toks stiprus, kad apgaubia nematomu šydu vos išlipus iš autobuso, įsigeria į drabužius ir net į odą. Paskui kelis valandas dvelki lyg muilo gabalėlis. Nuo vieno Norvegijos kalno atsiveria toks vaizdas, kad teko mane varu nuvyti į autobusą. Kitaip būčiau likusi ten stypsoti, kol pati suakmenėčiau ir apaugčiau balsvų kerpių kailiuku. Netoli Švedijos krantų plauko už salas didesni keleiviniai keltai, balti balti tamsiai mėlyno dangaus fone. Mažame Vokietijos miestelyje gyvena į Kalėdų Senelį panašus Joachimas, kurio sode stiklo butelyje švyti visas žvaigždynas. Tatrų kalnuose tekančių upių vanduo – pats skaniausias ir tikriausias iš visų mano ragautų vandenų. Vienoje iš Krokuvos bažnyčių ant sienų išpaišyti patys gražiausi pasaulyje irisų žiedai, o mėlynas skliautas papuoštas aukso žvaigždėmis.
Aš negaliu pasakyti, kas iš viso šito mane sujaudino labiausiai. Ko gero, viskas.
Dirbate mokytoja, tad gerai pažįstate jaunąją kartą. Ar tikrai jų kalba skurdi, telpanti į 200 žodžių?
Skaitančių vaikų žodynas tikrai kur kas turtingesnis. O ir kitų ne toks skurdus. Tikrai ne 200 žodžių. Manau, kai kurie jaunosios kartos atstovai puikiai susišneka naudodami net 400 žodžių. Be keiksmažodžių ir neiginių. Žodį „net“ parašiau su giliu liūdesiu, nors to ir nematyti.
Ar pati mėgstate skaityti fantastikos knygas?
Neturiu topinės fantastikos knygos. Nė mėgstamiausios neturiu. Savo laiku perskaičiau jų tiek daug, kad dabar per sunku iš tos gausybės išsirinkti.
Esate sakiusi, jei dabartiniai vaikai nebenori skaityti knygų, reikia siūlyti vis naujų: o gal patiks? Ar tai sakote iš savo patirties? Ar jūsų vaikai mielai skaito?
Su dukra šita strategija suveikė. Kad ir ką jai siūliau, vis netiko, kol vieną dieną aptikau ją susirangiusią fotelyje, skaitančią „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Pirkau tą knygą daugiau sau, nei vaikams. Tai buvo būtent ta knyga, kuri sukėlė dukrai skaitymo godulį. Paskui buvo ir kitų, kurių negalėjo paleisti iš rankų, tačiau dukra vis dėlto yra išranki. Aš skaitydavau kone viską. Net sunkiai suprantamą mokslinę literatūrą. Ji rūpestingai renkasi. Būna, nuperku knygą, pati perskaitau ir alpėju nuo gerumo, o jai kažkuo neįtinka. Viliuosi, kad ateis laikas ir ji iš naujo atras atidėtas į šalį knygas.
Sūnaus skoniui dar sunkiau įtikti. Buvo keletas knygų, kurias perskaitė su didžiausiu susidomėjimu, o paskui viską metė ir tiek. Vilties neprarandu. Abu į kalėdinių dovanų sąrašą įtraukė knygas. Gal sūnus dar sugrįš? Gal pavyks rasti tai, kas ir jį kada nors pavers skaitytoju?
Ar pati vis dar „ryjate knygas“? Ar pasiimate važiuodama atostogauti, ar skaitote prieš miegą?
Taip. Skaitau prieš miegą, nuvogdama laiko nuo buities darbų. Nešuosi iš bibliotekos krūvas knygų, iš anksto besidžiaugdama skaitymo procesu. Per atostogas skaitau naktimis, kai kiti šeimos nariai taikiai parpia savo lovose, pasiimu knygų į keliones. Ypač Lietuvoje, kai reikia iš miesto į miestą važiuoti autobusais ar traukiniais. Būna, žmonės keistai žiūri, lyg pamatę padarą, gyvenusį dinozaurų laikais. Aš jiems nusišypsau pro knygos viršų ir skaitau toliau.
Ar tiesa, kad rašymo įgūdį lavinate kasdien, parašydama po kelis puslapius? O kaip būna su įkvėpimu? Kada ateina temos, siužetai, detalės?
Laiko stoka, buitiniai nemalonumai ir nuovargis – tai trys didžiausi mano rašymo priešai. Jei nori rašyti reguliariai, negali sau leisti tokios prabangos kaip laukti įkvėpimo. Blogiau yra tai, kad vis dažniau pasitaiko tokių dienų, kuomet vos sugebu nuslinkti iki lovos ir užmiegu, vos sumerkusi akis.
O siužetai ir detalės ateina netikėčiausiose vietose. Pavyzdžiui, šiandien virdama sriubą, mintyse sudėliojau kone visą būsimos knygos skyrių. Jei tik kas nors išgirstų kaip aš mąstau… Galvoje be perstojo pinasi keisčiausi kūrinių apmatai, atskiesti svarstymais, ar yra gyvybė Marse. O rankos tuo metu paklusniai skuta bulves, ar mechaniškai bruka į skalbyklę drabužius. Gal todėl mūsų namuose katastrofiškai padaugėjo poros neturinčių kojinių? Jos pasimeta procese.
Ar mažame miestelyje – Lentvaryje – gyventi įdomu?
Kartais. Tada, kai nutirpsta sniegas ir mes visa šeimyna leidžiamės į ilgas klajones pėsčiomis kalbėdamiesi ir krizendami iš savo pačių pliurpiamų niekų. Kai vasarą einame prie ežero ir maudomės ar lepinamės saulėje, o paskui lėtai grįžtame į namus. Vaikai auga, mūsų pamėgti klajonių keliai pamažu virsta privačių namų kvartalais. Teks susigalvoti ką nors kito.
Ar dovanojate savo artimiesiems knygas gimtadienių ir Kalėdų progomis?
Taip. Vaikų kalėdinių dovanų sąrašuose yra įrašytos norimos knygos. Dovanoju jas kasmet. Ne visada pataikau įtikti, bet… aš stengiuosi.
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygos Z kartos vaikams“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 gruodžio 12 dieną.
