Rašytoja Karen Swan
Mūsų gyvenimai šiandien tapo viešesni nei bet kada anksčiau. Vis sunkiau apsaugoti privačią erdvę ir atsirinkti, kas iš tiesų svarbu mūsų laimei. Puikiai Lietuvos skaitytojams pažįstama rašytoja Karen Swan šias temas nagrinėja šventiniame romane „Kalėdų šviesos“.
Romano veiksmas vyksta šventiniu laikotarpiu, bet toli gražu neapsiriboja vien kalėdinėmis lemputėmis. K. Swan žvelgia į šiandieninę visuomenę, dėl socialių tinklų gyvenančią nuolatinėje rampų šviesoje. Kalėdų šviesos, kurių kasmet taip laukiame, šįmet privers susimąstyti apie žmones apakinantį populiarumą, po kuriuo slepiasi nesuvaidintas ir dažnai ne toks švytintis gyvenimas.
Romano centre – Bo Laksli ir jos mylimasis Zakas. Pora keliauja aplink pasaulį viešindama gražiausias savo nuotraukas instagramo sekėjams, kurių net devyni milijonai. Kiekviena jų akimirka tampa vieša, tačiau ilgainiui viešumas ima trikdyti Bo, ji vis labiau trokšta asmeniškiausius jųdviejų prisiminimus pasilikti tik sau.
Kalėdas instagramo pora pasitinka Norvegijoje, nuošalioje trobelėje šalia nepaprasto grožio kalnų. Norvegijos gamtovaizdžiai, Šiaurės pašvaistė, su jais keliaujantis fotografas Lenis, pasiruošęs įamžinti visus šiuos vaizdus – kas gali būti geriau? Tačiau atšiaurūs kalnai slepia praeities paslaptis, o tobulos instagramo nuotraukos – kunkuliuojančias tikrojo gyvenimo aistras.
Šiame interviu – visi atsakymai apie „Kalėdų šviesas“ ir kaip šventes sutinka kalėdinių romanų autorė K. Swan.
Neįsivaizduoju Kalėdų be vienos iš jūsų kalėdinių knygų. Kas skaitytojų laukia „Kalėdų šviesose“?
Pagrindiniai romano veikėjai jauna porelė Bo ir Zakas – nuomonės formuotojai socialiniuose tinkluose. Jie keliauja po pasaulį ir mėgsta gyventi ekstremaliomis sąlygomis, laukinėje gamtoje. Kalėdas pora nusprendžia atšvęsti Norvegijos fjorduose ir atsiduria kalnų sodyboje, kurią jiems išnuomoja gidas Andersas ir jo bauginanti senelė… Jiems tenka patiems pasirūpinti malkomis, prisišildyti vandens voniai. Turėtų viešpatauti šventinė nuotaika, tačiau tikrovė smarkiai skiriasi nuo to tobulo gyvenimo, kurį jie nuotraukose demonstruoja milijonams sekėjų. Bo nujaučia, kad kažkas negerai jų gyvenime, bet jos klausytis nusiteikęs tik Andersas.
Kada kalėdinės istorijos atsiranda jūsų planuose ir kiek užtrunkate, kol parašote naują romaną?
Paprastai parašau po du romanus per metus, tad mano grafikas labai įtemptas. Leidybinis planas turi būti griežtai sustyguotas, kad niekas nesikirstų, nes vienu metu reklamuoju naują romaną, taisau rašomą ir jau renku medžiagą būsimai istorijai!
Jei pasiseka, naujo romano idėją suformuluoju likus keliems mėnesiams iki rašymo. Esu pastabi ir greitai įžvelgiu galimo romano pamatus, o tada užsirašau idėją ir leidžiu jai iki galo subręsti galvoje. Kitais atvejais idėjas „medžioju“: susigalvoju, kokią nuotaiką norėčiau perteikti, tuomet parenku veiksmo vietą ir siužetą, galiausiai sukuriu veikėjus ir pradedu plėtoti pagrindinę istoriją bei šalutines linijas.
Naujam romanui medžiagą renku keletą mėnesių, rašau jį 6–8 savaites, paskui rankraštį dar 5–6 savaites redaguoju ir taisau, bet tuo pat metu, kaip sakiau, reklamuoju ir neseniai pasirodžiusią knygą bei mąstau apie būsimą romaną.
Šįkart skaitytojus nukeliate į kalnų sodybą Norvegijoje. Kodėl būtent šią vietą pasirinkote romanui „Kalėdų šviesos“? 
Niekada specialiai neplanavau, tačiau pastebėjau, kad kalėdiniams romanams mėgstu parinkti kalnuotas vietoves. Gal todėl, kad pati daugelį Kalėdų švenčiau Škotijos aukštikalnėse.
Šiai istorijai pavadinimą buvau sugalvojusi dar prieš pradėdama rašyti, o tai labai neįprasta. Ir iš anksto žinojau, kad į romaną įtrauksiu Šiaurės pašvaistę.
Ankstesnės mano knygos veiksmas vyko uoliniuose kalnuose Kanadoje, tad atrodė savaime suprantama šiam kūriniui rinktis Skandinaviją. jau seniai norėjau ten apsilankyti, tad atsirado rimta priežastis tą padaryti. Mane viliojo kultūrinis aspektas, galų gale, mums visiems patinka skandinavų laimės samprata – hygge.
Skaitytoją nukeliate ne tik į kalnų sodybą, bet ir į savas taisykles turintį instagramo pasaulį. Ar ilgai teko aiškintis, kaip jis veikia?
Jau seniai norėjau parašyti knygą, susijusią su instagramu, bet vieną tokią istoriją užmečiau prieš porą metų. Ta idėja niekaip nėjo iš galvos ir kaip tik tada atkreipiau dėmesį, kad seku kelių žmonių paskyras instagrame ir puikiai žinau, kas vyksta jų gyvenime: kada jie susituokė, kada gimė vaikai, kur persikraustė ir t. t.
Susimąsčiau – ar seksiu juos ir po dešimties metų? Keturiasdešimties? Ar mes pasensime kartu, skiriami ekranų? Visi tie žmonės pamažu tau tampa artimi lyg draugai. Tikrai nesu didelė socialinių tinklų gerbėja, bet jei jau mane tai taip įtraukė, susimąsčiau, ką reiškia būti žmogumi, kurį stebi daugybė nepažįstamų žmonių.
Instagramo žvaigždės Bo ir Zakas su draugais išėję į kalnus atsiduria pavojuje. Į devintą dešimtį įkopusios Signės istorija, nutikusi 1936 metais, rodo, kad kalnai visada pavojingi. Galima sakyti, kad ta rizika yra tarsi kontrastas žvilgančiam instagramo pasauliui?
Tam tikrais atvejais. Man patiko tas izoliacijos jausmas, kurį jie patyrė kalnuose, ir pati situacija. Kokia ironija – Bo ir Zakas atskirti nuo pasaulio, bet tuo pat metu kiekvieną jų žingsnį stebi 10 milijonų žmonių.
Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt
Romanas „Kalėdų šviesos“ išryškina socialinių tinklų privalumus ir trūkumus. Kaip jums pačiai sekasi manevruoti socialiniuose tinkluose?
Jei atvirai, neturiu jokio konkretaus plano. Manau, kad gana adekvačiai vertinu socialinius tinklus: stengiuosi per daug įrašų nekelti (kai kas sako, kad rašau pernelyg retai) ir, deja, man prastai sekasi daryti asmenukes. Gal senstu, bet, mano galva, tas nuolatinis pozavimas ir pastangos puikiai atrodyti nuotraukose tėra dar vienas būdas patenkinti savo tuštybę.
Noriu, kad žmonės mane sektų dėl to, kad jiems patinka mano knygos. Dėl to stengiuosi transliuoti kuo daugiau informacijos apie rašytojo kasdienybę: iš kur ateina įkvėpimas, kokia įtampa slegia dėl rankraščio atidavimo terminų, kaip džiaugiuosi pasirodžius naujai knygai, kaip ilsiuosi ir t. t. Iš esmės mano gyvenimas labai nuobodus – esu trijų vaikų mama, dviejų šunų savininkė, gyvenu kaime ir rašau knygas – tad nemanau, kad kam nors įdomu pamatyti, ką valgau pusryčiams.
Papasakokite apie savo Kalėdų planus. Ar laikotės kokių ypatingų tradicijų?
Šią vasarą persikraustėme į naujus namus, tad tikrai laukiu pirmųjų Kalėdų juose. Paprastai prikepu imbierinių namelių vaikams ir šie, nors jau yra padykę paaugliai, juos puošia per Kūčias. Taip pat vieni kitiems dovanojame po knygą ir išvyniojame jas Kūčių vakarą. Ši graži islandų tradicija man labai svarbi.
O ar turite mėgstamiausią kalėdinę knygą?
Nežinau, ar galima ją griežtai apibrėžti kaip kalėdinę knygą, tačiau vaikystėje dažnai skaitydavau „The Velveteen Rabbit“ – ji man ir dabar sukuria šventinę nuotaiką.
Ar jūs taip pat statysite didžiulę eglutę, kaip kad Bo ir Zakas romane „Kalėdų šviesos“? Ir ką norėtumėte rasti po eglute šįmet?
Ji bus nepakartojama! Mūsų name nuo grindų iki lubų 4 metrai, tad ir eglė bus beveik tokio pat aukščio, tik paliksim vietos fėjai pačioje viršūnėje. O dovanų norėčiau gauti kašmyro kojines, nes negaliu užmigti, kai šąla kojos.
Parengta pagal www.myweekly.co.uk
