Kalbiname rašytoją Jurgą Vilę, 2018 metų Lietuvos metų knygos vaikams autorę. Šį apdovanojimą Jurga kartu su dailininke Lina Itagaki pelnė už knygą „Sibiro haiku“ – tremties istoriją, papasakotą vaikams.
Jurga, ar iš tiesų „Sibiro haiku“ yra pirmasis jūsų literatūrinis bandymas, pirmoji knyga? Galbūt rašėte ir iki tol?
„Sibiro haiku“ yra mano pirmoji išleista knyga. O rašau jau seniai, nuo mažų dienų. Laiškus, raštelius, dienoraščius, eilėraščius, vieno puslapio istorijas, noveles… Anksčiau rašydavau parkeriu, plunksna, bambuko koteliu, kurį mirkydavau į uogų rašalą, taukšėdavau spausdinimo mašinėlės klavišais be lietuviškų raidžių, vėliau pieštuku varneles ir nosines uždėdavau…
Buvo ir keletas beveik pabaigtų knygų, bet jos neišvydo dienos šviesos. Jaunystėje kūriau vienetines, vieno egzemplioriaus, knygeles. Savo artimiesiems, draugams, vaikams, kuriuos prižiūrėjau, dirbdama aukle Paryžiuje. Tokių esu išdovanojusi nemažai.
O parašyti apie tėčio vaikystę Sibire ruošiausi jau seniai. Per tą laiką pati susilaukiau vaikų. Stebėjau juos augančius, kalbėjau su jais apie tremtį ir jaučiau, kad Sibiras jiems tolimesnis už Mėnulį. Todėl visai natūraliai ėmiau ieškoti būdo, kaip tą temą priartinti, kaip sudominti jaunuosius skaitytojus. Žinojau, kad knyga nebus istorinis vadovėlis, norėjosi papasakoti universalią išgyvenimo istoriją, kurios centre – vaikas. Pati turiu sūnų ir dukrą: Emiliui dabar vienuolika. Alisai – septyneri. Jie mano įkvėpėjai, mano istorijų pirmi skaitytojai ir vertintojai, didieji patarėjai.
Senoji tremtinių karta iškeliauja Anapilin, lieka vis mažiau pasakotojų, kurie galėtų perduoti tai, kas vyko, iš savo asmeninės patirties pozicijų. Ar jūsų tėtis dar spėjo tai papasakoti anūkams? Močiutė, turbūt, jau ne?
Apie Sibirą tėtis pasakojo mums, savo vaikams, o aš jo istorijas perpasakojau saviesiems. Su anūkais tėtis šia tema nelabai kalba. Močiutė anūkų nesulaukė, o mums apie Sibirą neatviravo. Užsimindavo gana paslaptingai, užuominomis. Paliko tik vieną sąsiuvinį prisiminimų iš tremties. Sakau, kad tik vieną, bet jame atradau labai daug. Būtent jos užrašus beskaitant ir gimė tas „haiku“ jausmas, kurį norėjau sudėti į knygą. Vos keli puslapiai, o juose – visatos gylis.
Pasakojimo vaizdingumui labai svarbios detalės. Kas jums pačiai atrodė ryškiausia iš tremtinių gyvenimo? Ką jie valgė, kaip tvarkė buitį, kaip šventė šventes?
Man įstrigo maži ir dideli dalykai. Tėčio kokliušas ir silpna sveikata.
Močiutės liūdesys, bet ir tvirtumas, užsispyrimas. Jos pasakojimai apie gamtą. Dėmesys detalėms. Ieškojimas Lietuvos ten, toli nuo namų.
Augaluose, medžiuose, sniege ar lietuje. Žmonių, bet ir gyvūnėlių mirtys.
Perkarusios karvės, tremtinių užsiaugintų bulvių vagystės. Laiškai į Vilnių.
Močiutės nusivežtos šilkinės skarelės, kurias vėliau brangiai išmainė į maistą. Taip pat šventės, Kūčių stalas su viena žuvyte. Duonos gabalėlis darbo dienos pabaigoje. Palaižytu pirštu surenkami trupiniai. Pirmasis tėčio mintinai deklamuojamas rusiškas eilėraštis. Gyvenimo šventimas su dainomis ir šokiais, meilė, atitirpdanti šaltį ir krykščianti ten gimusių kūdikėlių balsais. Užpustytos žeminės, kuriose tėtis su kitais vaikais lyg maldelę kartojo: valgyt, valgyt, norim valgyt, valgyt, valgyt, nėr ko valgyt…
Nuo seniausių laikų vaikų literatūra buvo pasakos, o jose beveik visada laimi gėris. Kaip įžiūrėti šviesą tremties tematikoje?
Norėjau, kad knyga būtų šviesi. Kad suteiktų vilties. Nes viltis ir tikėjimas padėjo tremtiniams išgyventi. Mano pasakojime nėra laimėtojų ir pralaimėtojų. Ar laimingos pabaigos. Mane labai įkvėpė tremtiniai, kurie tokioje sudėtingoje situacijoje nepalūžo, nenuleido rankų, puoselėjo žmoniškumą, palaikė savo artimiesiems dvasią. Svarbus knygoje ir fantazijos pasaulis, išgalvotas medus, choras, suteikiantis sparnus.
Gal tai knygelė ne vaikams, o jau gerokai paaugliams? Ar 8 metai – ne per ankstyva riba?
Tikiu, kad su vaikais galime kalbėti apie viską. Svarbu, kaip. Sutikau ir jaunesnių knygos gerbėjų. Net dar nemokančių skaityti. Jiems knygą perskaitė mamos ar tėčiai. Girdėjau, yra vaikų, miegančių su mūsų knyga. Skaito ją ir paaugliai.
Net ir besikratantys knygų. Skaito tėvai ir seneliai. Gal ši knyga tinka visai šeimai? Kiekvienas joje randa kažką sau. Čia daug sluoksnių.
Papasakokite apie savo kūrybinę draugystę su dailininke Lina Itagaki. Iki knygos išleidimo nebuvote susitikusios gyvai?
Tuo metu gyvenau Andalūzijos kaime, Lina Klaipėdoje. Vasaras su vaikais leisdavome Lietuvoje, rudenį išskrisdavome su paukščiais. Tą rugsėjį, likus savaitei iki išvykimo, su leidėja Sigita ieškojome iliustruotojo(s), nes knygos tekstas jau buvo parašytas.
Tada pirmą kartą ir susitikome su Lina. Tik vienai kavai. Toliau bendravome internetu. Taip ir susipažinome. Virtualiai. O knygai išvydus dienos šviesą susitikome gyvai. Ir prasidėjo mūsų ilga kelionė kartu su „Sibiro haiku“.
Ar komiksų žanras šiam tekstui – Linos Itagaki mintis?
Tai mano mintis. Bet Lina komiksų pasaulyje nebuvo naujokė. Tiesa, nenorėjome apsiriboti tik komiksu, galima sakyti, improvizavome. Išėjo truputį hibridinis žanras.
Ar rašydama „Sibiro haiku“ rėmėtės tik šeimos narių pasakojimais, ar skaitėte daugiau knygų apie tremtį?
Paauglystėje skaičiau daug knygų apie tremtį. Tremtinių prisiminimų rinkinys „Amžino įšalo žemėje“ man buvo lyg Biblija. Visada prie lovos. Vėliau, jau užsimezgus minčiai, kad norėčiau parašyti knygą vaikams, ieškojau istorijų apie vaikus tremtyje arba vaikystėje išvežtų tremtinių pasakojimų. Sukaupiau nemažai informacijos, bet galvoje viskas susipynė. Kartais atrodydavo, kad tai mano pačios patirtys, susitapatindavau su tremtiniais. Vis dėlto pagrindinis knygos įkvėpimo šaltinis – mano šeimos istorija.
Ar knyga išleista kitose šalyse? Galbūt teko dalyvauti tarptautinėse knygų mugėse, kaip ją priima užsieniečiai?
Knyga prieš kelis mėnesius prakalbo prancūziškai, jau išspausdinta itališkai ir greitai pasirodys Italijos knygynuose, netrukus bus išleista angliškai, latviškai, vokiškai, rumuniškai, lenkiškai… Galbūt net rusiškai ar japoniškai. Su knyga teko lankytis lietuvių bendruomenėse užsienyje, dalyvauti keliuose festivaliuose, mugėse, susitikti su įvairiakalbiais skaitytojais. Užsieniečius knyga pirmiausia patraukia savo vizualiniu apipavidalinimu, originaliomis iliustracijomis, teksto ir iliustracijų žaisme. Jie domisi ir istoriniu kontekstu, stebisi, kad apie tai nieko nežinojo, lygina su savo tautos praeitimi ir patirtimi. Bet labiausiai užsieniečiams atliepia universali knygos tema, kuri aktuali ir šiandien. Vaiko, išplėšto iš savo namų, likimas. Dažnas knygą gretina su Roberto Benigni filmu „Gyvenimas yra gražus“, bet taip pat ir su šių dienų pabėgėlių situacija.
Ar turėjote gyvų susitikimų su skaitytojais? Ką įdomaus išgirdote iš vaikų?
Jau beveik dvejus metus su knygos iliustruotoja Lina Itagaki važinėjame po Lietuvos mokyklas ir bibliotekas. Per šiuos metus susitikome ir bendravome su šimtais skaitytojų. Daugelis jų dalijasi savo šeimos atsiminimais. Kai kurie sako, kad ši knyga padėjo jiems prakalbinti tėvus ir senelius šia tema. Yra vaikų, perskaičiusių knygą po kelis kartus. Neseniai Liuksemburge sutikome mergaitę rekordininkę, skaičiusią knygą devynis kartus. Girdėjau, kai vaikai prašo tėvų miegoti ant žemės, išvirti jiems buizą, verčia origami gerves gandrais, rašo haiku eilėraščius ar laiškus degtukų dėžutėse. Su Lina vedame įvairias kūrybines dirbtuves, susijusias su knyga. Vaikai labai domisi Algiuko gyvenimu, grįžus iš tremties, ragina rašyti istorijos tęsinį.
Ar pati mėgstate komiksų žanrą? Kokias knygas skaitėte vaikystėje, kuo žavitės dabar?
Komikso žanras man nesvetimas. Mėgstu jį vis labiau. Man patinka originalūs komiksai, kitaip tariant, ne tradiciniai, o tie, kurie nustebina savo stiliumi, forma, eksperimentuojantys. Iš klasikinių labai mėgstu Hugo Pratto komiksą apie nuotykių ieškotoją jūreivį Corto Maltese. Tentenas mano sūnaus mėgstamas herojus. Vaikystėje skaičiau daug ir įvairių knygų. Labai mėgau knygas apie gamtą, vėliau apie indėnus, muškietininkus, keliauninkus. Pastaruoju metu gyvenu su Romainu Gary ir Antonio Tabucchi. Dažnai grįžtu prie Marguerite Duras knygų. Jos visos lyg viena nesibaigianti istorija. Dabar man knygų apie judėjimą metas: mus gena į priekį? Išsirikiavo net kelios: Valdo Papievio „Eiti“, Nariaus Kairio „Toliau nei vandenynas“, Olgos Tokarczuk „Bėgūnai“…
Kokią žinutę neša „Švelnumo fabrikėlis“? Kodėl pasirodė aktualu apie tai rašyti?
„Švelnumo fabrikėlis“ – užsakyta knyga. Po „Sibiro haiku“ ji man lyg lengvas vėjo dvelksmas. Linos Zigmantės akvarele nulieti žvėreliai jau egzistavo prieš sukuriant pasaką. Reikėjo juos prisijaukinti, įpūsti gyvybės, pažinti, apgyvendinti.
Atsirado ir nauji, mano sugalvoti personažai: smalsusis laumžirgis Žožo, varlės kvaksės, piktieji robai ir dygliuočiai. Knygoje „Švelnumo fabrikėlis“ Aksominiame miške mieli sutvėrimai švelnučiai gamina eterinius aliejus. Aromaterapijos pasaulis išties svaiginančiai įdomus. Kaip augalai virsta aliejais, kokios jų gydančios galios, kaip mes jomis galime pasinaudoti. Visa tai – švelnaus prisilietimo stebuklas. O švelnumo reikia mums visiems.
Kaip gyvenate, kuo domitės – galbūt artimas ekologiškas gyvenimo būdas?
Gyvename gana kukliai ir paprastai. Todėl, galima sakyti, ekologiškai. Stengiuosi įsiklausyti į mane supantį pasaulį, jį gerbti ir mylėti. Be lozungų, bet su tam tikrais įsipareigojimais, savo sukurtomis taisyklėmis. Su vaikais mokomės pažinti savo planetą, kuo mažiau jai kenkti. Andalūzijoje su drauge buvome įkūrusios „Žaliojo spindulio“ bendriją, subūrėme mūsų kaimo gyventojus. Rinkdavome šiukšles, jas transformuodavome į grožio objektus, sodindavome gėlės, rengdavome koncertus apleistose, užmirštose vietose.
Vaikams gimus, sugalvojau kartoninį teatrą. Iš naudotų kartoninių dėžių kuriame kartoninius personažus ir dekoracijas, statome spektakliukus.
Prieš metus grįžome gyventi į Vilnių. Čia, mieste, dar ieškome savo vietos.
Mėginame per asfaltą pajusti žemę.
Studijavote užsienyje – kiek įdomu pažinti kitų šalių kultūrą? Tikriausiai tai sunku, neišmokus tos šalies kalbos? Kiek kalbų mokate?
Prancūzijoje studijavau kiną ir audiovizualines medijas. Vėliau Niujorke rašiau diplominį darbą. Visada mėgau keliauti.
Esu pasaulio žmogus. Man viskas įdomu. Kitos šalys, kalbos, kultūros. Kalbu prancūziškai, angliškai, ispaniškai ir rusiškai. Susikalbu ir rankomis, ženklais, šypsena. Patinka ir nesuprasti kalbos, klausytis jos melodijos.
Ką su savo vaikais skaitote jūs – ar tik lietuviškai? Kokie jūsų atradimai vaikų literatūros srityje?
Su vaikais skaitome lietuviškai ir ispaniškai. Emilis mėgsta nuotykių knygas. Vaikystėje nesiskyrė su Johno Wisemano „Išlikimo vadovu“ ir žinojo daug išgyvenimo laukinėje gamtoje paslapčių. Daugybę kartų skaitėme Maurice‘o Sendako „Kur gyvena pabaisos“, mėgstame Giannio Rodari, Milošo Macoureko apsakymus. Kartais pas mus užklysta „Nevykėlio dienoraštis“, Tomas Dirgėla – mėgstamas sūnaus rašytojas. Draugaujame ir su Kotrynos Zylės būtybėmis. Ispanijoje laiką leisdavome su prancūzų komiksų herojais. Alisa dar tik pradeda skaityti savarankiškai. Labiausiai jai patinka paveikslėlių knygos, kur nedaug teksto ir gražūs piešiniai. Tokias skaito po kelis kartus, vis perkurdama istorijas savaip. Mėgsta poeziją, istorijas apie gyvūnėlius, mėgsta Evelinos Daciūtės meškius ir lapę. Vaikai išaugo su Kęstučio Kasparavičiaus knygomis, Mike Pūkuotuku, Pinokiu, Bembiu, Astridos Lindgren varnų sala ir visu būriu personažų, su Tuvės Janson troliais mumiais. Dabar į svečius užeina Kate‘ės Di Camillo herojai. Ši rašytoja mums tikras atradimas.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Knygos Z kartos vaikams“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 lapkričio 25 dieną.
