Lina Ever (Lina Neverbickienė) – žurnalistė, rašanti tinklaraštį (berlynodienoraštis.blogspot.com), trijų romanų autorė ir trijų vaikų mama. Jau kelerius metus Lina su šeima gyvena Berlyne. Pažinusi ir pamilusi Vokietiją, Lina veda ekskursijas po Berlyną ir Potsdamą.
Lina, kodėl iš visų pasaulio miestų su šeima išsirinkote būtent Berlyną?
Berlyne pirmą kartą atsidūriau 1989-ųjų rudenį, kelioms savaitėms likus iki sienos griuvimo. Tai buvo pirmasis mano pamatytas užsienis ir pirmoji meilė, o po metų pamatytas Vakarų Berlynas buvo pirmasis susitikimas su Vakarų pasauliu. Manęs daug kas klausia, kodėl Berlynas, nes juk pasaulyje yra tiek gražių miestų, bet aš atsakau, kad visų pirma meilė yra akla ir nepasiduoda paaiškinimams, o visų antra, kada tik neatvažiuodavau į Berlyną, visuomet jaučiausi čia kaip namie ir visuomet svajojome su vyru, kad norėtumėme jame pagyventi. Pasirodo, jei ne tik svajoji, bet ir padarai vieną kitą žingsnį tos svajonės link, viskas pildosi. Didieji vaikai baigė mokyklą, o mažajam buvo tik dveji, ir mes nusprendėme, kad, kol jis nepradėjo lankyti mokyklos, tai vienintelis tarpas mūsų gyvenime, kuomet galime išsmukti.
Berlynas ir dabar mane žavi savo dvasios laisve ir kūrybingumu. Tiek žmonių, tiek kultūrų, tiek renginių, kad gali labai jaukiai jaustis vienas ir tiesiog būti savimi. Tai puiki terpė visiems kūrybingiems žmonėms. Aš ir spausdinti savo romanus išdrįsau tik išvykusi iš Lietuvos. Kažkaip pastebėjau, kad čia pati save mažiau cenzūruoju, nebegalvoju, ką pasakys aplinkiniai. Be to, Berlynas yra tik pusantros valandos skrydžio atstumu nuo Lietuvos, tad kartais visai nesijaučiu išvykusi.
Kartais išvažiavę gyventi svetur lietuviai sąmoningai stengiasi atsiriboti nuo tautiečių. Kaip buvo Jums?
Nei atsiriboti, nei labai draugauti nepuolėme. Bet vienas kitas bendruomenės renginys ar susitikimas ambasadoje, ir po truputį draugų lietuvių ratas ėmė plėstis. Paskui pamatėme, kiek daug gražaus ir kuriančio jaunimo Berlyne yra. Net ir nebūdamas aktyvus lietuvių bendruomenės narys nuolat susitinki su žmonėmis kultūros renginiuose, koncertuose, lietuviško kino peržiūrose ir supranti, kad labai smagu susitikus. O prieš metus pati įkūriau Berlyno literatūros „salioną“, taip pavadinome knygų klubą, kuriame renkasi skaitantys lietuviai. Lietuviškumo poreikį puikiai patenkinu vesdama ekskursijas ar susitikdama su skaitytojais Lietuvoj, bet nieko nedarau per prievartą, o tik iš didelio noro.
Kaip vyko tas Vokietijos atradimas, kuriuo dabar jau daliniesi kaip gidė?
Tik atvažiavę į Berlyną, mes buvome nusprendę nepulti ieškoti darbų, o tiesiog pailsėti, pažinti miestą, prisijaukinti jį. Tokie buvome šiek tiek turistai, šiek tiek gyventojai, šiek tiek klajokliai. Mane šis miestas visada labai domino, o kur dar žurnalistinis smalsumas. Pradėjau vaikščioti po renginius, muziejus, skaičiau laikraščius, kelionių vadovus, klausiau draugų istorijų, nueidavau į vieną kitą ekskursiją, ir miesto paveikslas pradėjo dėliotis.
Koks tas gido darbas, kokių atradimų jame būna?
Iš tiesų gidavimo patirtis prasidėjo nuo mano antrojo romano Ruduo Berlyne. Ten aprašiau, kaip lietuvė dizainerė atvyksta į miestą nieko apie jį nežinodama ir kaip diena po dienos pradeda jį jaukintis. Aišku, atsiranda dar ir galantiškas vokietis, kuris jai padeda su juo susipažinti. Į veikėjos paveikslą tuomet sudėjau daug savo patirties, daug matytų meninių akcijų, blusturgių, gatvės muzikantų. Po knygos pasirodymo vedžiojau po miestą draugę rašytoją iš Hamburgo Jolitą Herlyn, ir ji pasakė, kad turėčiau vesti ekskursijas visiems norintiems, nes turiu daug ką papasakoti. Tada kažkaip atsirado viena grupelė, po jų rekomendacijų – kita, kažkas parašė perskaitę knygą, kažkas išgirdęs iš draugų, taip be didelės reklamos, iš lūpų į lūpas ir susižino žmonės apie mane. O dabar jau ir autobusais atvažiuoja.
Kelionė Dailininkų keliu su kunigu Algirdu Toliatu ir fotografu Algimantu Aleksandravičiumi buvo visiška avantiūra. Senai norėjau nueiti tuo keliu ir pagalvojau, kad būtų labai įdomus formatas eiti, kalbėtis ir užrašyti tuos pokalbius. Bendrakeleiviai iškart sutiko su idėja, ir prieš pusantrų metų visi trys išsiruošėme į kelią. Dar nepasirodžius knygai, atsirado žmonių, norinčių praeiti su manimi šį kelią, tad pernai vedžiau dvi grupeles, o artėjančiam sezonui turiu surinkusi šešias grupes, į kurias jau tik po vieną kitą laisvą vietą likę. Taigi galėčiau sakyti, kad rašydama susikuriu savo tolesnį kelią.
Ar Berlyne nepamirštate, kad esate iš Lietuvos? O gal jau tobulai kalbate vokiškai ir įsiliejate į margą minią?
Berlynas yra toks margas miestas, kad čia norint būti savu, visai nereikia susilieti su minia. Čia įdomesni žmonės su savo identitetu, savo kultūra, skirtingumais. O kalbėti vokiškai būtina, norint užmegzti smagias pažintis, norint atrasti naujus pasaulius. Bet kadangi nuolat dirbu su lietuviais, o ir nemažai bendrauju internetu su skaitytojais, tris keturis kartus per metus sugrįžtu į Vilnių, o be to, šeimoje kalbame lietuviškai, tai jokio atsiskyrimo nepastebiu. Esu lietuvė, gyvenanti Berlyne ir niekada nesiekiau tapti kuo nors kitu. Be to, iki Vilniaus juk tik pusantros valandos skrydis, tai tikrai nesijaučiu nutolusi nuo jo.
Lina, juk kartais Lietuva sudomini ir čia atvilioji pasaulinio garso rašytojus? Papasakok įdomesnius nutikimus, pažintis?
Žurnalistinis profesinis bruožas yra smalsumas, todėl man labai įdomu bendrauti su kolegomis rašytojais. Prieš važiuojant atostogauti į Barseloną, buvau ką tik perskaičius romaną „Maži dalykai dideli“ ir nusprendžiau parašyti Katalonų rašytojui Francesc Miralles ir pakviečiau jį išgerti kavos. Iš to pokalbio išėjo ne tik smagus interviu, bet ir užsimezgė graži draugystė. Pakviečiau jį į Vilniaus knygų mugę ir su džiaugsmu rodžiau jam Vilnių. Paskui susitikome tai Berlyne, tai Frankfurto knygų mugėje, tai vėl Barselonoje, kur gyvena mano vyresnysis sūnus. Šį rudenį susitikus su Berlyne gyvenančiu rašytoju Robertu Seethaleriu, kviečiau jį atvykti į Vilnių ir jis buvo labai susižavėjęs ta mintimi, bet paskui per agentą perdavė savo apgailestavimus, kad negalės atvykti.
Ar vyresnieji vaikai gyvena Lietuvoje? Kaip dažnai ir kur susitinkate?
Vyriausioji dukra yra architektė, dirba ir gyvena Vilniuje, sūnus kuria filmus, gyvena tarp Vilniaus ir Barselonos. Vasarą ir per Kalėdas susitinkame Lietuvoje, per Velykas stengiamės kažkur kartu išvažiuoti arba susirenkame Berlyne.
Ar esi pajutusi emigracijos liūdesį, nostalgiją?
Jei atvirai, tai nelabai, nes tas bendravimas su Lietuva toks intensyvus, kad nespėju jos pasiilgti. Ir net grįždama tuos keturis kartus per metus į Vilnių, daugiau pamatau ir daugiau dalyvauju jo gyvenime, nei pažįstami, gyvenantys čia.
Kokiu žmogumi auga mažasis sūnelis? Išsivežėte dvejų, kaip jis ten adaptavosi, kuria kalba kalba lengviau?
Labai norėčiau tikėtis, kad auga geras žmogus. Sakyčiau, augti Vokietijoje tiesiog šiek tiek lengviau – daugiau drausmės, daugiau tolerancijos, labai aiškios vertybės, kurios labai nuosekliai diegiamos vaikams nuo pat darželio. Daug kas iš keliautojų juokiasi, kad atvykus į Vokietiją krenta į akis tai, kad vaikai ir šunys čia išauklėti. Mažasis Benas darželį pradėjo lankyti po pusmečio mums atvykus, o būdamas trejų jis jau puikiai kalbėjo vokiškai. Keista, bet net ir su lietuviukais susitikę Berlyne, vaikai vis tiek kalba vokiškai, nes tai jau jų žaidimų kalba. Aš kai kurių terminų nežinau vokiškai, o jis – lietuviškai, tai vienas kitam padedame. Bet šeimoje kalbamės lietuviškai ir jam visai nesunku persijungti į kitą kalbą, o knygas skaito abiem kalbomis.
Kas patinka vokiškoje švietimo sistemoje? Juk lankė darželį, dabar mokyklą, yra su kuo palyginti.
Atrodo, kad žmonės čia ramesni, mažiau skuba, mažiau pyksta ir kiekvienas labai nuoširdžiai dirba savo darbą. Ir vaikai ramesni, patyčios yra retas atvejis. Ypač didelę atsakomybę jaučia tie, kurie dirba su vaikais. Bet, kita vertus, darželio auklėtojo ir mokytojo darbas Vokietijoje yra labai gerai apmokamas ir mokytojo profesija laikoma prestižine. Bet mokytojai irgi gerbia moksleivius. Jau vien tai, kad visi vienas į kitą kreipiasi tu tiek pradinėje mokykloje, tiek gimnazijose.
Patinka tai, kad valstybė daug dėmesio skiria švietimui, Berlyne už darželius tėvams reikia mokėti visiškai simbolinį mokestį, nepaisant to, ar vaikas eina į didesnį valstybinį, ar į mažą privatų, ar į kokį nors specializuotą darželį. Mokykloje maitinimas irgi kainuoja vieną eurą už dieną, todėl pietus valgo visi vaikai. Jokių kioskų, jokios galimybės pirkti bandelių ir gėrimų, juos vaikas nešasi iš namų. Be to, visi vaikai lieka popamokinėje grupėje ir daugelis būrelių nekainuoja. Sporto federacijos remia sportuojančius vaikus, tad mes pavyzdžiui, už plaukimo treniruotes dukart per savaitę mokame dešimt eurų per mėnesį.
Patinka tai, kad mokyklose neskatinama konkurencija, vaikai daug giriami, su jais daug kalbamasi, skatinamas projektinis darbas, daug užklasinių renginių, vaikai dažnai eina į kiną, muziejus, spektaklius, biblioteką, net antrokai važiuoja savaitei į stovyklą tik su mokytojais, daug žaidžia lauke. Vaikai Berlyne mandagesni ir gal kiek savarankiškesni nei Lietuvoje, įprasta, kad net pradinukai dažną savaitgalį nakvoja vienas pas kitą, įprasta prašyti kitų tėvų pagalbos, kai reikia laisvo vakaro, nes tik retai kurie turi senelius šalia. Bet užtat vaikai žino, kaip elgtis svečiuose, visi išmokyti pasisveikinti, padėkoti, mandagiai pasakyti, ko norisi, ir klausyti, jei sakoma, kad negalima. Mobiliaisiais telefonais mokykloje irgi draudžiama naudotis, išmaniuosius turi retai kuris pradinukas.
Ar vaikai vis dar skaito knygas, kaip manai? Savo noru, neverčiami?
Vaikai vis mažiau ir čia skaito, bet darželyje ir mokykloje yra daug edukacinių projektų, gražaus bendradarbiavimo su bibliotekomis, kur vyksta renginiai vaikams. Bet skaitymas tai yra viena tų vertybių, kurios turi būti diegiamos namuose. Vokietijos vaikų literatūros rinkoje gal daugiau pramoginių populiarių knygų, daug komiksų, daug interaktyvių knygų, kurios kalba ar groja, ir tai turbūt skatina vaikus paimti knygą į rankas. Net ir „Makdonalde“ būna nuolat akcijos, kai pirkdamas „Happy meal“ gauni dovanų knygą. Ir ne paprastą žurnaliuką, o kokią pažintinę knygą apie gyvūnus ar dinozaurus arba perleistą klasiką.
Ar pagranduko gimimas neįkvepia minčių kurti vaikams?
Visada buvau romantikė ir norėjau tapti rašytoja jau vaikystėje, kad galėčiau rašyti pasakas. Taip tada naiviai atrodė, kad reikia pirma tapti rašytoja ir tik tada galėsiu rašyti. Kas žino, gal kada ir grįšiu prie pasakų.
Kaip atrodo Lietuva iš šiokio tokio atstumo?
Lietuva vis modernėja, jaunimas labai įdomus ir protingas, atsakingas. Jau dabar suprantu, kad savo dideliems vaikams nieko nebegaliu patarti, jie dažnai geriau už mane susigaudo situacijose. Man patinka, kad jaunimas nebijo reikšti savo nuomonės, kaip mes bijojome, ir imtis atsakomybės. Tačiau matau ir daug nereikalingos įtampos, žmonės tiesiog stengiasi kažką pasivyti, pralenkti, pasižymėti, lyg pateisinti kažkieno lūkesčius, pateisinti tai, kad gyvena šiame pasaulyje, kai tiesiog reikia dažniau mėgautis, dažniau atsipalaiduoti ir įsisąmoninti, kad darbas ir profesinė veikla nėra visas gyvenimas, o tik nedidelė dalis jo ir kad reikia rasti laiko ir pomėgiams, ir savęs tobulinimui, ir malonumams, ir bendravimui su vaikais. Ne jų įgūdžių tobulinimui, ne pramogų jiems organizavimui, o tiesiog ramiam buvimui kartu ar visokioms naujoms bendroms veikloms.
Ką iš vokiško gyvenimo būdo perėmė jūsų šeima, kokių gerų dalykų pamatėte ir išmokote?
Nemanau, kad labai jau suvokietėjome, nebent labiau iš anksto priversti planuoti – Vokietijoje visi per Kalėdas žino, kada ir kur atostogaus vasarą, o tėvai prieš metus žino, kada ir kur vaikai važiuos į klasės išvyką. Praleisti pamokas be pateisinamos priežasties neleidžiama net pradinukams, tad esame priversti viską iš anksto dėliotis. Bet užsisakai iš anksto – ir ramu. Čia būdama ir supratau, kiek daug dalykų Lietuvoje mes leidžiame vykti spontaniškai, negalime apsispręsti iki paskutinės minutės, o tai ir sukelia didelį stresą. Bet taip pat supratome, kaip svarbu neapkrauti dienotvarkės, o pasilikti laisvus savaitgalius šeimos pomėgiams. Lietuvoje daugelis žmonių vasaros sezono savaitgalius leidžia panašiai: kiemas, sodyba, daržas, pjauti žolę, rinkti uogas, virti braškių uogienę. Visa tai smagu, bet aš supratau, kiek daug laiko visa tai suvalgo ir kad daug smagiau išsitiesti parke ant žolės su knyga rankose ar išvažiuoti į žygį dviračiais, važinėti su vaiku riedučiais ar dalyvauti gatvės muzikos festivalyje. Mėgstame savaitgaliais papietauti mieste, aplankyti nežinomas Berlyno vietas ar tiesiog su draugais važiuoti į žygį.
Vasarą veikia daug lauko baseinų, kurių kainos negąsdina, ir daug ežerų, pasiekiamų viešuoju transportu (mašinos neturime jau penkerius metus, važiuojame arba dviračiais, arba visuomeniniu transportu).
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Keturi milijonai“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 sausio 29 dieną.
Susiję straipsniai
