Emigrantės dienoraštis – 2 dalis. Atsisveikinimas su namais

Neseniai skaitėte pirmąjį emigrantės – žurnalo bičiulės, vaikų ir paauglių psichiatrės Aurimos Dilienės – dienoraščio skyrių. 7 vaikų mama pasakojo, kodėl jie su vyru ryžosi palikti gerus darbus ir verslus, pasiimti vaikus ir išsikraustyti į Prancūzijos miestą Bordo.

http://mamoszurnalas.lt/emigrantes-dienorastis-dalis-kodel-mes-isvykome-prancuzija/

Aurima su vyru Vaidotu augina 7 vaikus. 5 dukras: Gretą (22 m.), Bernardą (15 m.), Mėtą (12 m.), Pasaką (10 m.) ir Fėją (6 m.) bei 2 sūnus – Dominyką (19 m.) ir Teodorą (4 m.). Taigi emigruoti ryžosi kartu su 5 vaikais (2 vyresnieji studijuoja užsienyje).

Šiame rašinyje Aurima skaitytojams atsakys į klausimus:

  • Kodėl buvo pasirinktas Bordo miestas?
  • Kada ir kaip šeima informavo apie emigraciją vaikus, tėvus, draugus? Ar buvo tokių, kurie atkalbinėjo?
  • Techninė šio reikalo pusė: kiek užtruko pasiruošimas – ką šeima darė su namu, daiktais, verslais?
  • Ar emigruojanti šeima numetė svorio? Nemiegojo naktimis?
  • Ar buvo kilusi mintis viską baigti ir likti?
  • Kiek daiktų pasiėmė  – kokio dydžio buvo manta, kai paliko Lietuvą?
  • Ar buvo atsisveikinimo vakarėlis?
    SAMSUNG CSC

    Aurima su vyru ir 5 jaunėliais

Išvykimo laiką susiejome su vyriausio sūnaus mokyklos baigimu – jam buvo likę 2 metai, o mums kaip tik tų metų užteko pasiruošti, mokytis kalbos, pamėginti pasiieškoti būsto ir darbų. Tada ir pradėjome atvirai kalbėti apie tai, kad išvyksime 2015 metų vasarą, kai tik sūnus gaus vidurinio mokslo baigimo pažymėjimą.

Tėvai ir draugai, kaip man atrodė, nepatikėjo. Juk pamenate, į Daniją neišvažiavome… Tada kalbėjome dar rimčiau ir kalbos mokėmės atkakliau, o aš net turėjau konkretų darbo pasiūlymą. Dabar juk viskas atrodė dar labiau „šakėmis ant vandens rašyta…“. Man buvo net šiek tiek smagu, kad žmonės netiki, nes tikrai žinojau, kad šis kartas kitoks – ne dėl išorinio poreikio, bet dėl vidinio, tikras, neišgalvotas. Taigi nesėkmės negali būti. Buvau visiškai tikra. Vaidotas, deja, tuo nebuvo visai tikras, mačiau, tai nebuvo jo projektas. Vieną kartą kiek vėliau jis juokingai save pavadino „meilės emigrantu“, nes išvyko dėl to, kad mane labai myli.

***

Atkalbinėjančiųjų buvo daug… Pirmiausiai tėvai. Laimei, mūsų santykiai jau tokie, kad tėvai priėmė mūsų sprendimą kaip nekvestionuojamą, nors mano tėvukui vis tekdavo priminti, kad linkėtų sėkmės, o ne galvotų apie blogiausią. Draugai… Buvo tokių, kurie nuoširdžiai gailėjo, kad išvykstame, buvo tokių, kurie džiaugėsi, kad turės pas ką atvažiuoti į svečius. Buvo ir tokių, kurie pavydėjo, nes patys lyg ir norėtų ką nors keisti savo gyvenime, nes jaučiasi sėdintys „stovinčiame vandenyje“ tiek karjeros srityje, tiek santykiuose, tačiau bijo, nepasitiki savimi, nedrįsta rizikuoti ir atsisakyti to, ką turi (tarsi tai įmanoma prarasti) ir pradėti ką nors naujo svetur…

***

Techninius dalykus ėmiausi tvarkyti aš. Pirmiausiai dėl to, kad vyras dirbo visą darbo laiką, o aš nusprendžiau darbe pasilikti vos 0,25 etato tam, kad galėčiau skirti laiko pasiruošimui. Tiesa, tai truko tik paskutinį pusmetį, iki to laiko „plėšiausi“ kaip man įprasta: budėjimai, konsultacijos ligoninėje, mano privati poliklinika ir dar privatūs pacientai. Septynių vaikų irgi niekas neatšaukė. Mokiausi prancūzų kalbą visur – būdama darbe, per budėjimus, kai tik turėdavau laisvą minutę, namuose ir kursuose, kuriuos pradėjau lankyti po to, kai 2013 metais dviese su Vaidotu nuvažiavome į Prancūziją išsirinkti, kur norime gyventi.

Tai gana svarbus epizodas, todėl papasakosiu plačiau. Kaip jau minėjau, kai prieš dvejus metus iki išvykimo vyras pasakė „taip“ (čia vos ne kaip peršantis, tik piršausi aš), reikėjo nuspręsti – „kur“. Racionalus vyriškas protas pasiūlė sprendimą, nes man tarsi nebuvo didelio skirtumo, tik sakiau, kad noriu šilumos. Jis pasiūlė dviese sėsti ir nuvažiuoti pasižvalgyti, laimei, pasitikėjo mano intuicija (tai jau per bendrą gyvenimą patikrintas dalykas) ir žinojo, kad namus šeimai sugebėsiu išrinkti tinkamai. Per Kalėdas, grįžus namo vyriausiai suaugusiai dukrai, sėdome į automobilį ir savaitei išrūkome. Keliavome sustodami pas kitus lietuvius mūsų draugus, emigravusius į Austriją, Prancūziją, pas juos nakvojome, kalbėjomės kaip jiems sekasi, aiškinomės subtilybes. Pravažiavome Viduržemio jūros pakrantę (Nica, Kanai, Marselis, Montpeljė, Tulūza, Provansas) ir nuvykome iki Atlanto vandenyno pakrantės – Bordo. Dar iki šios kelionės kažkodėl buvau nusižiūrėjusi Bordo – ten nebuvau buvusi, tik girdėjau, kad miestas labai gražus, daug universitetų, nėra megapolinis, kaip Paryžius, na ir prie vandenyno. Taip sutapo, kad Bordo sutikome Naujuosius metus.

Bordo mano širdis pasakė „taip“, čia noriu gyventi. Tai buvo nekalnuota vietovė, daug vandens – dvi didelės upės, ežerai ir dar vandenynas, daug miškų. Priminė Lietuvą. Kai jau esi savo amžiaus viduryje, supranti, kad didelių pasikeitimų nelabai nori, – taigi, kalnų tikrai nenorėjau, atrodė, kad bus sunku priprasti prie vairavimo kalnuotose vietovėse, ir šiaip kažkodėl man jie grėsmingi, o štai lyguma – kaip tik. Klimatas švelnus žiemą ir ne per karštas vasarą. Tai, ko man reikėjo.

***

aurimos dilienes seima

Aurimos Dilienės šeima

Tai štai, projektas įgavo pavidalą: buvo nustatyta vieta ir laikas. Dabar reikėjo pramokti kalbą, susitvarkyti su daiktais ir verslais. Dar norėjosi pamėginti susirasti darbus, kas šį kartą nebuvo iškelta į pirmą vietą, nes nemokant kalbos nėra lengva gauti pasiūlymų dirbti. Planavome vietoje mokytis ir tuomet jau ieškoti darbo. Taip ir padarėme. Tiesa, aš išsiunčiau vienai firmai savo CV ir prieš pat išvykimą gavau pasiūlymą, kurį tebeturiu ir tvarkau dokumentus darbui. Esminis dalykas mano profesijoje – kalbėjimas, taigi šitame fronte vis dar vyksta paruošiamieji darbai.

***

Savo pačios verslus jau buvau pradėjusi pardavinėti/uždarinėti jau besiruošdama išvykimui į Daniją, prieš gerus 5 metus.

Buvo likusi tik viena mano privati poliklinika, ir ją pavyko sėkmingai perleisti kitam žmogui, likus keliems mėnesiams iki išvykimo. Namą pardavėme irgi paskutiniais mėnesiais. Buvome jau nusprendę nuomoti, tačiau labai nesinorėjo pasilikti to rūpesčio. Daiktus, baldus, buitinę techniką išpardavėme. Nereikalingus drabužius ir žaislus išdalinome. Knygas įsiūlėme kaimynei saugoti neribotam laikui. Darėme net „garažo išpardavimą“ po kelis eurus, kuris buvo labai sėkmingas – kaimynai išsirinko jiems reikalingų daiktų po eurą–du, o mes išsilaisvinome nuo rūpesčių. Žinoma, pasilikome šiek tiek savo ir vaikų drabužių, batų, asmeninių daiktų, vaikų lovas su čiužiniais, nes jos buvo naujos ir geros. Uošvis pasisiūlė padėti ir priglaudė mūsų daiktus savo garaže. Darbo buvo daug – išpardavimai, daiktų pakavimas, rūšiavimas… Pamenu, kaip jaučiausi pavargusi nuo viso šito. Bet tai buvo tik fizinis nuovargis.

Su savimi pasiėmėme tik drabužių keliems mėnesiams, nes išvažiavome į laikiną namą, kurį išsinuomojome mėnesiui.

Nuolatiniam gyvenimui namą norėjome pamatyti savo akimis, o ne per internetą. Taigi manta mūsų buvo ne tokia jau ir didelė – visi po savo krepšį drabužių ir asmeninių daiktų. Prieš išvažiuodami įsigijome naują šeimos automobilį „Mersedes Vito“, kad jaustumėmės saugiai ir nerizikuotume sustoti kur nors viduryje Europos.

***

Ar pykomės prieš išvažiuodami? Tik dėl buitinių smulkmenų. Tiesą sakant, prieš išvažiuodami daug nuveikėme dėl savo santykių ir savo vidinės būsenos. Turiu paminėti labai svarbų dalyką. Iš savo mokslų ir darbinės praktikos puikiai žinojau tokį dėsnį: kad ir kur tu būtum, visur kartu vežiesi save! Suvokiau, kad jeigu jausiuosi blogai čia, Lietuvoje, Prancūzijoje man bus taip pat sunku, o galbūt dar sunkiau, ypač adaptacijos periodu. Ar to noriu? Ne! Ką daryti? Pasiekti vidinės harmonijos maksimumą tokiomis sąlygomis, kokiomis gyvenu, nes, kaip jau minėjau – pati save darau laimingą, o ne kas nors kitas.

Pastebėjau, kad dauguma žmonių tikisi to iš sutuoktinio, tėvų, vaikų, valstybės… Deja… Ėmiausi darbo ir šioje srityje.

Kai atsisakiau savo „puokštės“ darbų, kurie praktiškai jau neturėjo prasmės, išskyrus piniginę išraišką, įkūriau konsultavimo kabinetą savo namuose. Tai buvo seniai brandintas projektas, kuris turi ateitį. Konsultuodavau klientus neišeidama iš savo namų, o per skaipą – užsienyje gyvenančius lietuvius. Sukūriau savo tinklapį www.aurimadiliene.com. Tai mano daugelio metų profesinės patirties tiek darbe, tiek šeimoje įprasminimas – veikla, kurios negaliu pavadinti darbu, nes kažkodėl darbas man iki šiol asocijuojasi su tam tikra prievarta, prisitaikymu prie sąlygų ir kažkuo, kas varžo vidinę laisvę. Ši veikla man teikia dalinimosi savo žiniomis ir patirtimi džiaugsmą, vidinė energija nemažėja, o atvirkščiai – veržiasi per kraštus. Dar ėmiausi vesti seminarus tėvams įvairiose vietose – moterų, tėvų klubuose, darželiuose, mokyklose. Žodžiu, paskutinį pusmetį prieš išvykimą dariau tai, ką be galo mėgstu daryti ir, patikėkite, pajamos nesumažėjo! Tai buvo atgaiva širdžiai ir protui.

Kita svarbi vieta, kur irgi visuomet reikia investicijų ir negalvojimo, kad viskas bus savaime, – santykiai šeimoje. Su vyru laikėmės jau daug metų praktikuojamo „Santuokos stiprinimo“ : 4 val. per savaitę plius 24 val. per mėnesį tik dviese – be vaikų ir be draugų. Tai organizuodavau dažniausiai aš – kartą per mėnesį užsakydavau viešbutį su nakvyne, sugalvodavau, į kokias dar nematytas vietas galime nuvažiuoti, kokius renginius aplankyti. Namuose turėjome suaugusį sūnų, jis sutikdavo mus išleisti ir pasirūpinti sesėmis ir broliuku. Ši santykių stiprinimo formulė tikrai veikia – patikėkite. Bet, kaip sakoma, nepabandęs, nesužinosi.

Aurimos šeima

Psichiatrės Aurimos Dilienės šeimoje – 5 dukros ir 2 sūnūs

***

Pasiekusi harmoniją savo viduje, jaučiausi stipri daryti nemažus pasikeitimus gyvenime, jų labai laukiau ir toliau ruošiausi.

Nebuvo nei nemigo naktų, nei raminimosi vynu… To tiesiog nereikėjo, nes nuovargį ar susidarančią įtampą išsklaidydavo savaitgalinės išvykos su šeima, poilsis su drauge SPA Vilnius Anykščiuose, pasivaikščiojimai (pradėjome juos praktikuoti prieš metus dėl mažo fizinio aktyvumo ir sveikatos stiprinimo) ir širdžiai mielas darbas. Tiesa, svorio nenumetėme, nors labai norėjome – to siekdami su vyru vaikščiodavome vakarais po 5 km. Svoris pradėjo savaime kristi jau išvykus, kai pakeitėme valgymo įpročius ir 80 proc. maisto raciono pradėjo sudaryti vaisiai ir daržovės.

***

Atsisveikinimo vakarėlį surengėme savo namuose, likus savaitei iki išvykimo sukvietėme visus artimiausius kaimynus.

Vakarėlis buvo neįtikėtino smagumo – jau senokai nebuvome gavę tiek nuoširdumo, draugiškumo, dėmesio… Pastebėjau, kad paskutinį pusmetį prieš išvykstant, jaučiausi labai mylima savo aplinkos – buvo gera, kai daug ir nelabai artimų žmonių pasakydavo, kad esu jų gyvenime palikusi žymę. Tai tiesiog tirpdė baimės ledus mano širdyje ir galvoje, stiprino mano pasiryžimą daryti gyvenime tai, ko trokšta mano širdis, žengti drąsiai ir nesistengti likti toje pačioje vietoje dėl tariamo „saugumo“. Nė vieno karto man nebuvo kilusi mintis atšaukti šį projektą. Nė karto. Vyras apsisprendė važiuoti kartu, ir, būdamas labai tvirto būdo, jau nebesiblaškė. Tai dar labiau mane stiprino.

Nuotykis prasidėjo!

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 4 = vienas

Kitos temos: