Emigrantės dienoraštis. 4 dalis. Prancūziški mokslai

aurima

Kadangi Diliai į Prancūziją išsivežė 5 mokyklinio amžiaus vaikus, tai jie pasiskirstė per tris skirtingas mokyklas

Spausdiname emigrantės – žurnalo bičiulės, vaikų ir paauglių psichiatrės Aurimos Dilienės – dienoraštį. 7 vaikų mama pasakoja, kodėl jie su vyru ryžosi palikti darbus ir verslus, pasiimti vaikus ir išsikraustyti į Prancūzijos miestą Bordo, ir kaip jiems ten sekasi.

Aurima su vyru Vaidotu augina 7 vaikus. 5 dukras: Gretą (22 m.), Bernardą (15 m.), Mėtą (12 m.), Pasaką (10 m.) ir Fėją (6 m.) bei 2 sūnus – Dominyką (19 m.) ir Teodorą (4 m.). Taigi emigruoti ryžosi kartu su 5 vaikais (2 vyresnieji studijuoja užsienyje).

Šiame rašinyje Aurima atsakys į klausimus:

Koks ten švietimo sistemos modelis? Yra 12 klasių, gimnazijos? Kokia vertinimo sistema?

Kokia buvo vaikų rugsėjo 1-oji naujoje mokykloje? Ar drąsiai išžygiavo, ar baiminosi naujokų statuso?

Kokios dydžio klasės?

Kiek kainuoja mokslai? Teko pirkti vadovėlius, priemones?

Kiek kainuoja būreliai? Kokie jie?

Ar dukros susirado draugų?

Ar nėra patyčių?

Kokie bendravimo po pamokų ypatumai? Ar yra konkurencija dėl daiktų ir drabužių?

Koks vaikų laisvalaikis – filmai, sportas, muzikavimas?

Ar reikia kaip Lietuvoje visur vaikus vežioti, ar nėra tokios mados?

***

Dvejus pasiruošimo metus leidome vaikus mokytis prancūzų kalbos papildomai. Dukros moksleivės lankė prancūzų pamokas 3 kartus per savaitę. Nevarginome tik mažojo sūnaus, nes jis dar mokėsi kalbėti lietuviškai. Investicijos į projektą buvo nemenkos, bet tai palengvino vaikų adaptaciją.

***

Kadangi turime 5 mokyklinio amžiaus vaikus, tai jie pasiskirstė per tris skirtingas mokyklas. Čia sistema panaši į Lietuvos, tačiau, žinoma, yra ir skirtumų. Papasakosiu apie visas 3 mokyklų kategorijas.

Mažiausieji vaikai nuo 3–4 metų čia lanko vadinamąsias „mamos mokyklas“. Mūsų jauniausias sūnus kaip tik į tokią ir buvo priimtas, bet ne į pačių jauniausių, o į viduriniąją klasę. Be pietų miego, o tai jam labai patiko.

Mokyklos tvarkaraštis yra toks:

8.45 pamokėlių pradžia.

Nuo 12 val. iki 13.45 – pietūs (galima vaiką pasiimti namo pietauti, galima pietus užsisakyti mokyklos valgykloje).

Pamokėlės tęsiasi nuo 13.45 iki 15.45 ir tuomet jau galima vaikus pasiimti, o jeigu tėvai pageidauja, organizuojamos įvairios veiklos po pamokų toje pačioje mokyklėlėje už papildomą mokestį.

Ilgiausiai vaikai gali būti mokykloje iki 19 val., tik tokiais atvejais tėvai turi vaikui įdėti dėžutę su maistu.

Toks pamokų grafikas čia yra 4 dienas per savaitę, o trečiadienis yra „trumpa diena“ – viskas vyksta iki 12 val., net iki 11.45, po to jau tik pietūs ir veikla po pamokų. Tiesą sakant, trečiadienis vaikams labai patinka, o mums – irgi, nes tuomet važiuojame apsipirkti kokių nors jiems skirtų prekių, pvz., batų, nereikia tam aukoti šeštadienio.

Maistas valgykloje mokamas, bet pamokėles ir veiklą finansuoja merija. Kai kuriuos papildomus užsiėmimus, spektaklius, Kalėdines šventes irgi finansuoja merija, ypač mažųjų mokyklėlėje mūsų mieste, nes tokia yra miestelio socialinė politika.

Jokių mokyklinių priemonių mažajam mokinukui nereikėjo pirkti, viskas yra mokykloje. Esame įtraukiami į vaiko ugdymą, nes du kartus per savaitę vaikas parsineša iš mokyklos bibliotekos skirtingas knygas, kurias mes skaitome su juo kartu, vieną jų reikia aprašyti (rašau aš) labai trumpai, o vaikas nupiešia pagrindinį herojų. Taip mokomės prancūziškai.

***

WP_20160316_12_03_33_Pro

Didieji vaikai į mokyklas nuvyksta patys, mažiukus reikia vežioti

Dvi viduriniosios dukros (6 ir 10 metų) lanko vadinamą pradinę mokyklą (elementaire), kurioje prancūzų vaikai mokosi 5 metus. Viena mūsų dukra buvo priimta į pirmą šios mokyklos klasę, o kita – į paskutinę. Čia pamokų grafikas sutampa su mažųjų mokykla, tvarka labai panaši. Vis dėlto, tai jau tikra mokykla, su knygomis ir namų darbais.

Jokių vadovėlių neteko pirkti, prieš mokyklą buvo duotas sąrašas priemonių, kurias reikia įsigyti, jų buvo visai nemažai, ir kas įdomiausia bei smagiausia – visiškai skirtingi dalykai, nei mes esame įpratę. Dvi dienas studijavau sąrašą, verčiausi su žodynu, parduotuvėje praleidau bene dvi valandas, dar 4–5 kartus važiavome ieškoti to, ko nesupratome, neradome, nusipirkome ne tą. Bet viskas išsisprendė. Labiausiai į akis kritusi naujovė buvo tokios metalinės lentelės, ant kurių rašoma su specialiu flomasteriu, tas lenteles turi kiekvienas vaikas. Galima rašyti, nutrinti, vėl rašyti. Sąsiuviniai čia visiškai kitokie, daug daug smulkių linijų.

Ir dar vienas ypatumas – čia mokyklose vaikus moko rašyti labai gražiai. Ir jie rašo!!! Mūsų mergaitės iš karto pastebėjo, kad visi klasiokai (net berniukai) rašo dailyraščiu. Joms tai buvo tikras šokas. Dabar labiau stengiasi gerinti savo rašyseną. Mažasis sūnus, manau, bus išmokytas gražiai rašyti kaip ir pirmokė šešiametė, kuri kol kas rašo „vištos koja“ ir lieka papildomai pirmadieniais po pamokų (tai užklasinė pagalba moksle, mokosi dar keli klasės draugai). Ji dėl to visiškai nesijaudina ir sėdėjimą „po pamokų“ laiko savotiška pramoga.

***

Dvi vyriausios dukterys buvo priimtos į koledžą. Taip jau sutapo, kad viena pateko į pirmą klasę, o kita –į paskutinę, kaip ir kitos dvi sesės į elementaire mokyklą. Koledže vaikai mokosi 4 metus, o vėliau norintys gali pereiti į Licėjų, kur mokomasi 3 metus ir jo baigimas yra kaip 12 klasių baigimas Lietuvoje. Po koledžo galima stoti į vadinamas profesines mokyklas, įgyti profesiją ir dirbti.

***

WP_20150913_12_44_08_Pro

Labiausiai nustebino itin turininga popamokinė veikla

Pirmoji savaitė vaikams buvo daugiau euforiška – visus vaikus (visose trijose mokyklose) priėmė labai maloniai. Mokytojai skyrė papildomo dėmesio, priskyrė po vieną–dvi drauges, kad padėtų susigaudyti mokyklos patalpose ir tvarkoje. Pamokos čia tęsiasi skirtingai, neturi tos 45 min. tvarkos. Yra kelios trumpos pertraukos ir viena ilga (apie 2 valandas) pietums. Per pertraukas visi privalo būti lauke.

Visose mokyklose yra labai griežta atėjimo ir išėjimo tvarka, vaikai yra prižiūrimi atsakingai ir už juos prisiimama atsakomybė. Mokyklos teritorija rakinama, vartai atrakinami tik tam tikru laiku.

Svarbu paminėti, kad mokyklose uždrausti mobilieji telefonai. Iš pradžių mūsų vyresnėlėms tai buvo skausminga, dabar jau visiškai ramiai su tuo susitaikė. Mūsų nuomone, tai puikus sprendimas. Mažiau blaškymosi ir triukšmo, mažiau konfliktų su mokytojais ir – galų gale – nereikalingo madų demonstravimo (kieno geresnis).

Dėl drabužių – taip, mados egzistuoja, ir net labai. Pavyzdžiui, paskutiniu metu labai populiarūs batai šviečiančiais padais. Mūsų vyresnioji irgi tuoj pat susirado ir atsisiuntė juos iš interneto parduotuvės. Kadangi uniformų nėra, vaikai rengiasi taip, kaip jiems norisi. Pastebėjau, kad Prancūzijoje, na, gal mūsų mieste, žmonės rengiasi laisvu stiliumi, drabužiai patogūs ir neryškūs. Vaikai irgi išmoko rinktis patogius ir lengvus drabužius, juo labiau kad didžiąją metų dalį čia yra šilta ir saulėta.

***

Kokia buvo rugsėjo pirmoji? Kitokia negu Lietuvoje, jokių gėlių ir jokios šventės. Vaikus atvedė dažniausiai abu tėvai, mokyklos kieme laukė mokytojos, direktorius, visi sveikinosi, buvo pažymėtos vietos, kur kokia klasė, visi rikiavosi į eilutę ir pagal sąrašus registravosi pas savo mokytojus. Ten dar pildė keletą formalumų dėl pietų ir užklasinės veiklos, ir po valandos mokytojos tiesiog nusivedė savo mokinukus į klases. Liko tik atvykti juos pasiimti pamokoms pasibaigus.

***

Klasės čia nemažos, apie 30 mokinių. Mažųjų mokyklėlėje – iki 20. Mokymosi sunkumą sunku įvertinti objektyviai, tačiau vyresnės dukros iš karto pastebėjo, kad per savaitę „praeinama“ nedaug medžiagos, namų darbai dažnai atliekami mokykloje per tam specialiai skirtas pamokas, kontrolinius darbus jos pradėjo rašyti jau nuo pirmų mėnesių dar deramai nemokėdamos prancūziškai. Tad padarėme išvadą, kad mokymasis Prancūzijoje tikrai lengvesnis nei Lietuvoje.

Svarbus momentas – nėra jokio spaudimo, vaikai nejaučia įtampos ir nerimo, nesėkmės atveju suteikiama visapusiška pagalba, aiškinamasi, ko nesuprato ar nežino. Dvi mažesnės dukros pradinėje mokykloje, mokytojų teigimu, adaptavosi geriau, negu tikėtasi, – jos eina koja kojon su vietiniais vaikais, dešimtmetė dukra net negauna papildomų pamokų, nes pakankamai tobulėja ir jos negalima daugiau skubinti (čia tokia mokyklos politika). Vyresniosios merginos gavo iš savo mokyklos siuntimą į papildomus prancūzų kalbos kursus su kitais užsieniečiais 3 kartus per savaitę. Jos išleidžiamos iš pamokų po pietų, pačios važiuoja autobusu į šalia esančio miestelio koledžą ir ten tarptautinėje klasėje mokosi prancūzų kalbos gramatikos. Visa tai apmoka koledžas – ir kursus, ir autobuso bilietus. Dukros ten susipažino su įvairių tautų panašaus amžiaus paaugliais, su jais susidraugavo, sako, kad joms labai patinka tie kursai, vadina juos savo antrąja mokykla.

Kaip tikri lietuviai, mūsų vaikai turi dar ir trečiąją mokyklą – trys merginos mokosi Ozo gimnazijoje, Vilniuje, nuotoliniu būdu lietuvių kalbą, istoriją ir etnokultūrą.

***

WP_20150919_14_26_27_Pro

Visi 5 mokyklose pritapo greitai ir nesunkiai

Lyginant prancūzišką švietimą su lietuvišku, pagrindinis skirtumas, kurį pastebėjau nuo pat pirmos dienos, – prioritetų sudėliojimas. Čia pirmoje vietoje socialinis bendravimas: jau pradinėje mokykloje vaikai mokomi išreikšti savo nuomonę ir pagrįsti ją, kodėl sako „taip“ arba „ne“. Buvau tėvų susirinkime, tai visą valandą mokytoja pasakojo būtent apie tai, o apie matematiką ir prancūzų kalbą užsiminė susirinkimo pabaigoje maždaug taip: „skaičiuoti ir rašyti tikrai išmoksime“.

Tėvai skatinami dalyvauti vaikų ugdyme, kviečiami į renginius. Ypač daug dėmesio skiriama judėjimui, sportui. Visą rudenį buvo organizuojami vadinamieji maratonai – juose dalyvavo visi, nuo mažiausio iki didžiausio, bėgo kaip norėjo ir kiek norėjo, po to buvo šventė su pyragėliais ir sultimis. Mūsų vaikai savo mokyklose dar lanko baseiną po 3 mėnesius per metus, pakaitomis su kitomis sporto rūšimis. Baseinas yra šalia mokyklų ir nemokamas, tai atitinka fizinio lavinimo pamoką. Pradinės mokyklos moksleiviai lanko po 3 mėnesius jojimo pamokų, irgi kaip fizinio lavinimo pamokas.

***

Būtinai noriu paminėti maitinimą. Kaip jau sakiau, pietų pertrauka čia beveik 2 valandos. Taig, valgymui skiriamas didelis dėmesys, o maistas labai kokybiškas ir skanus. Vaikai pasakoja, kokius patiekalus valgo, – kas dieną skirtingi sūriai, salotos ir padažai, būtinai desertas arba vaisiai pasirinktinai arba ir tas, ir tas. Pagalvojau, kad tikriausiai niekada gyvenime nebūčiau sugebėjus pasiūlyti tokios maisto įvairovės savo vaikams namuose, jau nekalbant apie tai, kad kai kurių produktų net pavadinimų nežinau.

***

Vertinimo sistema kitokia nei Lietuvoje. Koledže taikoma 20 balų vertinimo sistema, o pradinėje mokykloje vertinimų nėra. Po pirmojo trimestro dalyvavau aptariant rezultatus ir buvau sužavėta mokytojų darbu: kiekvieno mokinio kiekvieno dalyko pasiekimai buvo pavaizduoti grafiškai. Gal ne viską labai gerai prancūziškai supratau, bet esmė buvo ta, kad ne visada pažymys buvo lemiamas kriterijus apibūdinant mokinio rezultatus, dažniausiai buvo paminima, kokią pažangą padarė ar nepadarė per tuos tris mėnesius.

Visi mokytojai čia linkę drąsinti vaiką, jeigu jam nelabai sekasi. Pavyzdžiui, mūsų merginos mokėsi Čiurlionio menų mokykloje, yra muzikantės, viena dailininkė, joms nebuvo įprasta daug sportuoti ir labai skirtingose sporto šakose. Mokytojai atkreipė į tai dėmesį, palaikė ir dvylikametė, ką tik išmokusi plaukti, puikiai išlaikė plaukimo įskaitą kartu su visais klasės draugais.

***

Nuo mokyklų gyvename tokiu atstumu, kad vaikai gali ir nueiti, ir nuvažiuoti, jeigu lyja. Didžiosios merginos vaikšto pačios, nes joms pamokos prasideda anksčiau – 8.30 val.,  o pro vartelius įleidžia jau nuo 8.15 val. Mažieji įleidžiami pusvalandžiu vėliau, juos dažniausiai nuvežame, ypač žiemą ar kai lyja, bet geru oru vaikščiojame pėsčiomis, lydžiu aš arba vyras.

***

Bendraamžiai vaikus labai draugiškai sutiko. Vyriausia dukra, būdama labai komunikabili, tuoj susidraugavo su keliomis klasės draugėmis, kurios specialiai dėl jos surengė mergaitišką pižamų vakarėlį, kad geriau susidraugautų. Visai neseniai jos klasėje vyko vadinamasis savaitę trunkantis stage (stažas), reikėjo susirasti, kur atlikti kokios nors profesijos praktiką. Jai draugė su mama padėjo susirasti ir viską suderinti su kitos pradinės mokyklos direktoriumi, ir mūsiškė atliko mokytojos praktiką, kartu mokydamasi ir prancūzų kalbos bei pristatydama Lietuvos istoriją savo mokinukams.

Viena iš vyresnių dukterų – Mėta (12 m.) – be galo bijojo naujos mokyklos ir naujų nepažįstamų bendraamžių. Dukra uždaro būdo, Lietuvoje turėjo nedaug draugų, bet juos labai brangino. Sprendimą radau gana greitai – nuėjome su ja į muzikos mokyklą, kurioje naujoji jos fortepijono mokytoja jau per pirmą susitikimą susižavėjo jos gabumais, net pasiūlė stoti į Bordo esančią konservatoriją (M. K. Čiurlionio mokyklos atitikmuo), ir Mėta bent jau šioje srityje galėjo „įsikabinti“, kol pramoks laisvai kalbėti ir gebės kitaip save išreikšti.

***

Po pamokų nedaug lieka laiko, nes namo mažesni vaikai grįžta 16 val., o didžiosios – 17 val. Tačiau dvi muzikantės čiurlioniukės tęsia savo muzikos pamokas vietinėje muzikos mokykloje ir jau keletą kartų koncertavo miestelyje. Artimiausiu metu numatyta apie 10 koncertų, nes pavasariais čia vyksta ypač daug meninių renginių, į kuriuos įtraukiami vaikai kartu su tėvais. Mokyklos organizuoja muziejų, kino seansų ir spektaklių lankymą – kaip kultūrinį ugdymą.

Kas kitaip prancūzų mokyklose:

Vaikai mokosi nuo 3 metų.

Į mokyklas negalima neštis mobiliųjų telefonų.

Pietų pertrauka trunka 2 valandas, o valgyklos maistas – gurmaniškas.

Labiau vertinama fizinė veikla nei menai. Fizinio lavinimo pamokų daug, jos įvairios, vaikai mokomi joti, plaukti.

Daugumą mokymosi priemonių ir veiklų finansuoja merijos.

Pažymys nėra pagrindinis kriterijus vertinant mokinį.

Daugiau dėmesio skiriama socialiniams vaikų įgūdžiams, nei mokymuisi.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


vienas + 7 =

Kitos temos: