Žodis „emigracija“ turi neigiamą atspalvį – kažkas nuo kažko bėga, slepiasi, o gal ieško kur geriau, nes dabar yra blogai. Kiekvienoje giminėje rasite emigravusį žmogų, kuris grįžęs per Kalėdas ar Velykas papasakos savąją emigranto istoriją.
Tikimės, kad naujas straipsnių ciklas apie emigraciją bus visiškai kitoks – neužsimenant apie skurdą, sotesnio gyvenimo paieškas, neliejant apmaudo, kad viskas čia, Lietuvoje, buvo blogai. Dienoraščio autorė – mūsų žurnalo konsultantė ir miela bičiulė, vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė.
Kuo unikali Aurimos emigracija?
Pirma – Aurima su vyru Vaidotu augina 7 vaikus! 5 dukras: Gretą (22 m.), Bernardą (15 m.), Mėtą (12 m.), Pasaką (10 m.) ir Fėją (6 m.) bei 2 sūnus – Dominyką (19 m.) ir Teodorą (4 m.). Taigi emigruoti ryžosi kartu su 5 vaikais (2 vyresnieji studijuoja užsienyje).
Antra – šeima buvo susikūrusi puikų sociumą, vaikų talentai skleidėsi būreliuose, Aurima su vyru buvo geidžiami specialistai, kurie nesėdėjo be darbo.
Trečia – šeima neturėjo finansinių problemų, gyveno nuosavame name, turėjo išpuoselėtą kiemą, vaikai – atskirus kambarius ir t.t.
Ketvirta – tik viena Aurima buvo mokiusis prancūzų kalbos, o kiti šeimos nariai nemokėjo prancūziškai, nors naujam gyvenimui pasirinko būtent šią šalį.
Jei įsigilinsite į šią dosjė, matyt, kaip ir absoliuti dauguma, pasukiosite pirštą prie smilkinio. Kas tiem Diliams „užėjo“?
Pirmajame dienoraščio straipsnyje Aurima atsakys į šį visus jaudinantį klausimą.
- Kada gimė mintis emigruoti? Ar jau visi 7 vaikai buvo gimę?
- Kodėl tokia mintis atėjo, kuris pirmas tai pasakė garsiai?
- Kodėl pasirinkote Prancūziją?
Gerai, prisipažinsiu iš karto – emigracijos iniciatorė, planuotoja ir vykdytoja esu aš. Istorija labai sena ir labai paini, kad būtų įmanoma tiksliai atsekti nuo pradžių. Bet pabandysiu.
Dar studijuodama pirmame kurse vis pašnekėdavau draugams, kad važiuosiu gyventi kur šilčiau, gal į Prancūziją. Kodėl Prancūzija? Matyt, todėl kad vidurinėje mokykloje nuo penktos klasės pradėjome mokytis užsienio kalbos, ir mūsų klasę (kažkodėl) visą skyrė mokytis prancūzų. Anglų mokytis neleido nė vienam mokiniui. Prisimenu, kaip nenorėjau tos prancūzų kalbos, prašiau mamos, kad perkeltų į kitą klasę. Bet buvo tarybiniai metai, niekas į jokias derybas nesileido, teko lankyti prancūzų kalbos pamokas. Taip prasidėjo mano pažintis su Prancūzija ir štai, matote, kuo pavirto.
Studijuodama universitete toliau mokiausi prancūzų, tiksliau sakant, nesimokiau, nes nebuvo dėstytojų, o kai esi medicinos studentas, tai tikrai neieškai papildomo krūvio, nes ir taip yra ką atmintinai kalti, tai tik džiaugdavomės laisvomis paskaitomis. Prie anglų kalbos taip niekada ir nebuvau nė priėjusi, medicinoje jos tuo metu nereikėjo… Kaip supratote, prancūzų kalbos mokymosi laimėjimai irgi buvo minimalūs, apie kalbėjimą nė nesvajojau, pavyko susipažinti tik su minimalia gramatika, bet kai nevartoji… Ilgainiui tai tapo problema – nemokėjau jokios užsienio kalbos! Pati negaliu suprasti, kaip sugebėjau tiek metų išsisukti mokėdama vien tik rusų kalbą. Bet sugebėjau. Tiesa, įsitaisiau nemenką kompleksą.
***
Emigracijos iniciatorė buvau ir dėl to, kad nuo vaikystės mane kamuoja peršalimo ligos. Dar jaunystėje bestudijuodama sugalvojau, kad būtų nuostabu gyventi ten, kur šilta, – gal tuomet pavyktų išvengti kosėjimo, vos tik atšalus orui, – nuo rugsėjo iki gegužės. Nekosėdavau tik vasarą.
***
Kai jau buvome susituokę su Vaidotu, ir studijos ėjo į pabaigą, aš kaip nerami „dūšia“ pradėjau ieškojau galimybių išvykti gyventi svetur, nes Lietuvoje tuo metu buvo sunkmetis. Rezgiau planą vykti į JAV pas ten gyvenančią mano tetą. Vyro senelis tuo metu irgi gyveno Čikagoje. Tačiau, Aukščiausia Dangaus ministerija planus pakoregavo – ėmiau lauktis pirmojo vaiko, kur tau tokios būklės lakstysi po amerikas ir dar uždarbiauti? Likome Vilniuje ir tęsiau studijas, vyras ėmėsi išlaikyti šeimą, nors jam buvo siūlomos tomesnės studijos.
***
Mano iniciatyvos nugeso, ėmėme kurti savo gyvenimą Lietuvoje – išbuvome visus sunkmečius, susilaukėme dar kelių vaikų, aš baigiau studijas, vyras pradėjo karjerą telekomunikacijų srityje, šiek tiek keitė savo profesiją, daug važinėjo po užsienio šalis, ten mokėsi, bet dirbo čia, Lietuvoje. Tuo metu man vėl sukirbėjo mintis apie galimybę pagyventi svetur. Labai norėjau keliauti, tačiau dirbdami Lietuvoje neturėjome tiek lėšų, kad galėtume keliauti visa šeima. Vyras važinėjo mokytis po visą pasaulį, o aš ėmiau jam to pavydėti – reikėjo ką nors sugalvoti, kad ir aš galėčiau keliauti!
Ėmiau raginti vyrą ieškotis darbo užsienyje. Vaidotas, būdamas gabus ir darbštus, Lietuvoje jau turėjo gerą reputaciją, galimybių būti pakviestas dirbti ir svetur, tačiau, deja, toli gražu neturėjo tokių idėjų kaip aš. Jis mokėjo tenkintis tuo, ką turi, neieškodamas žalesnės žolės. Taigi – dideliam mano nusivylimui – pasinaudoti vyru, kaip galimybe emigruoti, man nepavyko. Teko vėl kuriam laikui nusiraminti.
***
Toliau gyvenome ir kūrėme čia, susiradau ką veikti – savo energiją skyriau dar kelių vaikų gimimui ir kelių verslų kūrimui, kol vieną gražią dieną vyras neteko darbo. Kaip tik tuo metu Skandinavijos šalyse buvo itin laukiami lietuviai medikai, buvo sukurtos net specialios įdarbinimo firmos, kurios organizuodavo medikų išvykimą į Daniją, Norvegiją, Švediją, Reikėjo tik išmokti kalbą.
Nežiūrint to, kad buvau ką tik pagimdžiusi šeštą vaiką, puoliau gelbėti šeimos finansinę situaciją ir pasisiūliau vienai įdarbinimo agentūrai darbui Danijoje. Mums kartu su Vaidotu buvo organizuoti nemokami kalbos kursai. 4 kartus per savaitę po 3 valandas mokėmės mokėmės mokėmės… Namuose augo šeši vaikai, vienas iš jų – žindomas kūdikis, o aš su didžiausiu pasiryžimu iki paryčių ruošdavau danų kalbos namų darbus… Dabar tai prisimenu kaip tam tikrą katorgą. Juokinga, bet juk pati ją sau susiorganizavau.
***
Vėl įsikišo Aukštesnės jėgos. Nors darbo pasiūlymą jau turėjau, tačiau neišlaikiau danų kalbos testo, negalėjau važiuoti dirbti ir dar kartą nusivylusi savimi likau nieko nepešusi… Tai buvo nelengva patirtis – atrodė, kad negebu išmokti jokios užsienio kalbos, ir nors save laikiau gabia, savivertė stipriai nukentėjo.
Vis dėlto mes taip rimtai ruošėmės emigruoti į Daniją, kad netekę šio šanso vis tiek viduje žinojome, kad anksčiau ar vėliau kur nors emigruosime.
Kai projektas žlugo, artimieji nusiramino ir net nutarė, kad mes daugiau nebebandysime. Jie stipriai klydo! Vienas geras dalykas iš „Danijos projekto“ buvo tas, kad besimokydama danų kalbos, atgaivinau smegenyse senokai užmirštos prancūzų kalbos likučius. Ir tuomet intuityviai pajaučiau, kad jeigu ir noriu mokytis kokios nors kalbos – tegul tai būna prancūzų, juk minimalius pagrindus jau turiu.
***
Kaip jau minėjau, emigruoti pasinaudojant vyru nepavyko, nors jis laisvai kalba angliškai ir bet kurioje anglakalbėje šalyje nesunkiai būtų gavęs darbą. Kaip visada, nutariau kliautis tik savimi. Tuo metu prancūzų mokytis dar nepradėjau, tačiau mintis važiuoti gyventi į Prancūziją ėmė mane persekioti. Po nepavykusio išvykimo į Daniją, paguodai gavome Dievo dovaną – jauniausią sūnų Teodorą (šio vardo reikšmė tokia ir yra – Dievo dovana).
***
Kartu su sūneliu augo mano planas. Kai Teodorui buvo metukai, studijuoti į užsienį išvažiavo pirmasis mūsų vaikas – vyriausia dukra Greta, kurios laukiantis sugriuvo planai uždarbiauti Amerikoje. Ji studijas užsienyje pasirinko pati, griežtai pareiškė neliksianti Lietuvoje, nes čia studijuoti esą neįdomu. Jos drąsa labai pakurstė ir senuosius mano ketinimus: jeigu gali mano vaikas, tai galiu ir aš!
Pradėjau apie tai kalbėtis su vyru. Iš pradžių jis santūriai tylėjo, manydamas, kad nutilsiu ir aš, tačiau kai aš vis dažniau prie jo prikibdavau su tokiomis kalbomis, pasakė kategorišką „ne“. Vau! Gavau iššūkį! Tai buvo tai, ko man reikia, – mėgstu spręsti uždavinius ir nugalėti kliūtis. Taigi ėmiausi įkalbinėti vyrą. Iš pradžių buvo smagu, paskui jau nebe labai, nes turiu savęs vertą sutuoktinį – kietą kaip uola. Pradėjau pykti, net mėtytis priekaištais. Tai truko metus, gal net ilgiau…
***
Per tą laiką gyvenimas nestovėjo vietoje. Po studijų baigimo, beaugindama vaikus ir bedirbdama, vis susirasdavau kur pasimokyti – baigiau penkių podiplominių studijų bazinius kursus, tai buvo reikalinga mano profesiniam augimui, tačiau labiausiai augino mane kaip asmenybę. Pagaliau supratau, kad vis tiek visą gyvenimą pragyvename tik su vienu žmogumi – tai yra su savimi – ir kažkaip palengvėjo, viduje atsirado aiškus apsisprendimas, kad aš turiu idėją, kuri man svarbi, kad turiu gerbti save ir klausytis savo širdies. Supratau, kad tik šalia laimingo žmogaus yra gera būti, o save laimingą galiu padaryti tik aš, o ne vyras, vaikai, valstybė ar dar bala žino kas. Viduje atsirado apsisprendimas – noriu gyventi kitoje šalyje, praplėsti savo galimybes, pasimokyti naujų dalykų, nes čia jau neberandu sau naujos veiklos, kuri tiktų man pagal profesiją, augintų mane toliau. Žodžiu, nutariau ieškoti iššūkių. Visa tai išdėsčiau Vaidotui taip tvirtai, kad jis netikėtai ištarė: „Įkalbinėk mane, kad aš sutikčiau“. Tuomet kaip tik jau nebegalvojau, kad kitas žmogus turi gyventi taip, kaip aš noriu, todėl nuoširdžiai pasakiau, kad jis neprivalo važiuoti su manimi, jeigu tikrai nenori, bet aš savo noro jau nebeatsisakysiu.
***
Po tokių mano argumentų įvyko stebuklas – Vaidotas apsisprendė vykti kartu. Pasakė, kad jam baisu, kad nemoka kalbos, mokytis jau tingi, o čia Lietuvoje yra reikalingas ir žinomas specialistas, turi gerai apmokamą ir labai jam patinkantį darbą. Bet renkasi šeimą, nes mato, kad mano užsispyrimas didesnis už jo.
Štai tokia supainiota 25 metų senumo istorija… Kai jau tikrai nutarėme emigruoti, mūsų emigracija jau nebuvo bėgimas nuo sunkmečio (per krizes kaip tik neemigravome), tai nebuvo išvykimas, pasirašius darbo sutartį (kaip buvo planuota į Daniją), tai buvo seno, subrandinto noro gyventi šiltesniame klimate, didesnėje šalyje (dėl galimybių keliauti) įgyvendinimas. Labai pragmatiškas ir visai neromantiškas sprendimas.
Kitame straipsnyje skaitykite, kaip vyksta buitinis pasiruošimas emigracijai, – parduodami senieji namai, perkami naujieji, ieškoma darbo ir t.t.
„Mamos žurnalas“
Comments 1