Neseniai mama tapusi Oksana Pikul–Jasaitienė šiemet žiemą leidžia Sicilijoje. Italijos krepšinio ekipoje „Orlandina Basket“ žaidžiantis Simas Jasaitis, prieš vykdamas į Siciliją, iš savo agentės gavo patikinimą, kad čia bus patogu ir jo šeimai. Ramus, Palangą šiek tiek primenantis kurortinis miestelis Capo d’ Orlando turistiniuose vadovuose pristatomas kaip ideali vieta mėgstantiems švarius, nuošalius paplūdimius ir šeimyninį poilsį.
Tad Oksana nė neabejojusi su sūneliu išskrido paskui tėtį. Ji mielai sutiko papasakoti, kaip sekasi auginti 6 mėnesių Dominyką.
Dominyką nuo pirmųjų gyvenimo dienų pratinate prie skrydžių. Nekilo pagundos keletui dienų parskristi į Lietuvą Kalėdoms?
Simo šeimoje yra labai gražios Kalėdų tradicijos – susirenka visa giminė, keliasdešimt žmonių, ateina Kalėdų Senis, vaikams skiriama daug dėmesio, ne tik dovanų. Mes gavome kvietimą prisijungti prie šios šventės, Dominykui tai juk buvo pirmosios Kalėdos, bet nusprendėme vis dėlto per šventes likti Sicilijoje. Juk Lietuvoje orai gali tikrai nelepinti, o mūsų Dominykas jau spėjo priprasti prie švelnios sicilietiškos žiemos. Čia atskridome, kai jam buvo beveik 3 mėnesiai. Nors ir baiminomės kelionės lėktuvu, sūnelis visą laiką saldžiai pramiegojo.
Čia, kur dabar gyvename, net šalčiausiais žiemos mėnesiais temperatūra nenukrinta žemiau 10–14ºC, paskaičiuota, kad saulė Sicilijoje šviečia 2500 valandų per metus. Auginti kūdikį tai ideali vieta. Taigi šiemet lauksime itališko Kalėdų Senelio.
Kaip apsipratote naujoje vietoje?
Miestelis Capo d’Orlando – mažytis, ramus, šalia jūra. Kasdieniai pasivaikščiojimai prie jūros – tikras malonumas ir nauda mažyliui. Oras glosto, mieste viskas žaliuoja, medžiai žydi, apelsinai ant medžių tiesiog centre puošia gatves. Miestelyje yra restoranų, kur visada gali rasti skanaus itališko maisto, šviežių jūros gėrybių: midijų, krevečių, tuno. Neveltui Sicilija vadinama vieta, kuri džiugina skrandį. Auginant vaikutį, tokių pramogų visiškai pakanka. Beje, mano vyras mėgsta lietuviškus patiekalus, tad net svetimoje šalyje mėgstu jį lepinti naminiu, lietuvišku maistu. Į naujų patiekalų mokymąsi nesigilinu, jais mėgaujamės restoranuose, o namie gaminu naminį vyro pamėgtą maistą. Mūsų pramoga ir laisvalaikis – augantis vaikelis, tad barų ar diskotekų tiesiog nereikia. Man, kaip ir kiekvienai mamai, nesinori trauktis nuo vaikelio nė per žingsnį.
Liūdna tik dėl to, kad Italijoje neradau su kuo stumdyti vežimėlius kartu, nes dauguma šeimų iš Simo komandos dar neturi vaikučių.
Vaikelis Jūsų šeimoje buvo labai labai lauktas, tiesa?
Jau nuo vestuvių pradėjome laukti, kada mus aplankys angelas. Ir po pusantrų metų tai įvyko! Kai sužinojome šią žinią, Simas šaukė, kad jis pats laimingiausias vyras pasaulyje. Artimiausi šeimos nariai apie šią naujieną sužinojo greitai, o visiems likusiesiems šią naujieną paskelbėme po trijų mėnesių.
Nėštumo metu vyras apipylė mane gėlėmis, apgaubė rūpesčiu, buvo kantrus įmantriems norams ir nuotaikų kaitai. Nėštumo metu buvau tikrai labai jau aikštinga, tai vežk man kibirą trešnių, tai noriu arbūzo, tai eime kepti mėsos. (Dominykas labai stipriai diktavo savo norus).
Nėštumo metu jaučiausi puikiai, nepaisant greitai augančio svorio, buvau aktyvi, vis sugalvodavau naujų veiklų. Pavyzdžiui, gilinausi į vizažo techniką, kurią atlieku jau dešimt metų. Tai mano hobis. Gal tik paskutinis mėnuo dėl didelio svorio buvo sunkesnis. Bet ir tada aš mėgavausi kiekviena akimirka. Labai norėjosi puoštis, būti gražia žmona.
Laukiant šeimos pagausėjimo, Simas išpildė mano svajonę įsigyti namą gamtos apsupty. Turime savo kiemą, mišką šalia, gryną orą, ramybę. Aš kieme net trešnių medį pasisodinau, nes laukdamasi jų niekaip negalėjau atsivalgyti. Taigi nors šiuo metu mums gera ir patogu Sicilijoje, žinome, kad Lietuvoje laukia tikrieji namai, kuriuose bus gera augti vaikeliui.
Koks Simas tėtis?
Jis labai rūpestingas ir tikrai padeda auginti sūnelį. Kartu maudome mažąjį, kartu einam pasivaikščioti su vežimėliu, naktį, jei mažylis nubunda, sūpuoja, leidžia man pailsėti. Tarp jų didelis ryšys. Daug kas sako, kad Dominykas – tėčio kopija. Ir vardą išrinko tėtis.
Simas buvo su manimi ir gimdymo metu. Tik pačią intymiausią akimirką, užgimstant vaikeliui, laukė kitur. Toks buvo mūsų bendras sprendimas. Gimusį Dominyką iškart paėmė ant rankų, glostė, bučiavo. Tokiomis akimirkomis negali neverkti. Mes pasitikėjome „valdiška medicina“, gimdžiau Santariškių gimdymo namuose, pasirinkome privačiomis Katinų šeimos lėšomis įrengtą palatą ir likome labai patenkinti. Aš visiems draugams ir pažįstamiems mielai rekomenduoju važiuoti gimdyti ten.
Ar jau pastebėjote, kad italai gerąja prasme išprotėję dėl vaikų, juos lepina, puošia?
Taip, čia daug vaikiškų reikmenų krautuvėlių, italai labai mėgsta pirkti gražius vaikiškus rūbelius. Aš kraitelį Dominykui supirkau dar iki gimimo. Visus reikalingus daiktus įsigijome 6–7 nėštumo mėnesį. Daug ką padovanojo draugai, močiutė vis neištverdavo ko nors gražaus nenupirkusi. Ir gimus vaikeliui gavome daug visokių dovanų – kramtukų, žaisliukų, tokių įdomių dalykėlių, apie kuriuos aš net nieko nežinojau.
Ar teko dėti pastangų, kad susigrąžintumėte buvusią figūrą?
Per nėštumą priaugau 24 kilogramus. Mano ūgio ir svorio moteriai tai tikras iššūkis. Nėštumo metu laikytis dietos man atrodė nusikaltimas, tad valgiau normaliomis porcijomis ir dažnai. Apetitas visą laiką buvo puikus.
Тad pastangų tikrai teko įdėti, norint numesti po gimdymo likusius kilogramus. Ne tik koregavau maistą (nors maitinančios mamos ir taip koreguoja), įsigijau liekninančius rūbelius, ėmiau pagal specialistų man sukurtą „Judam kartu“ (www.judamkartu.lt) programą sportuoti. Ir pastangos davė rezultatų.
Kalorijų niekada neskaičiavau ir nenoriu skaičiuoti. Skanus maistas juk malonumas. Tik pasikonsultavau su mitybos specialiste, kaip teisingai derinti produktus, ką geriau vartoti, ko reikėtų atsisakyti. Mitybą savaime pakoregavo maitinimas krūtimi – arbatos, skatinančios laktaciją, tapo mano kasdienybe. Stebiu ir atsisakau maisto, nuo kurio vaikeliui pūtė pilvuką. Kartą suvalgiau gabaliuką šokolado – išbėrė veidelį.
O „Judam kartu“ (www.judamkartu.lt) programą stengiuosi atlikti 3 kartus per savaitę , kai mažylis miega. Pratimai yra sudaryti pagal mano poreikius ir norus. Man nereikia lėkti į sporto klubą ir mąstyti, kur palikti mažylį, kad galėčiau pasportuoti. Dabar dar liko 3 papildomi kilogramai, galima sakyti, esu arti tikslo. Tačiau paskutinieji kilogramai būna patys pikčiausi, juos numesti sunkiausia. Nesu pamišusi dėl tobulos figūros, mėgaujuosi gyvenimu ir įvairiomis savo kūno fazėmis. Svarbu, kad mane labai palaiko vyras. Aš jam patinku visokia.
Ar turite Italijoje pagalbininkų, kas patartų, padėtų?
Mano draugės Lietuvoje beveik visos augina vaikus, tad jos man pataria, kokia knyga apie vaikų auginimą verta dėmesio, kurios sauskelnės geriausios, ką daryti, jei užkietėja viduriukai, ir visokiais kitokiais mamiškais klausimais.
Neseniai pas mus viešėjo močiutė, mano mama. Ji geriausia patarėja ir pagalbininkė, buvo labai gera su ja dalintis kūdikio auginimo rutina, kartu stumdyti vežimėlį pajūryje, daryti Dominykui mankšteles, pažindinti jį su aplinka. Kai gyveni toli nuo Lietuvos, supranti, jog tikroji laimė – kad tik artimieji būtų sveiki, laimingi, kad viskas šeimoje būtų gerai, kad galėtume bendrauti ir šypsotis vieni kitiems. O materialūs dalykai tik pagerina mūsų buitį, juos galima uždirbti, bet daiktai tikrai nepadarys tavęs laimingo.
Ar nesiilgite koncertų, scenos ir pramogų pasaulio?
Beveik dešimt metų žiemos šventinis laikotarpis būdavo perpildytas koncertų. Šiemet pirmą kartą taip ramu. Be abejo, vis dar niūniuoju dainas, vis dar mintyse kuriu kostiumus, idėjas, bet tai tik mintyse ir labai trumpai, nes dabar turiu kur kas prasmingesnį darbą – užauginti sūnų, kurstyti šeimos židinį. O ateityje, po motinystės atostogų, turiu kitokių planų, kurių kol kas atskleisti nenoriu, nes esu truputį prietaringa.
Parengė Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Studijos Elly nuotraukose – Oksanos laukimosi akimirkos
