Lietuvoje tikrai daug šeimų, kurioms išvykti dirbti į užsienį – sugrįžti ir vėl išvykti – jau tapo gyvenimo būdu. Gali kilti klausimas – o kas blogo vaikams, jei jų tėvai ar vienas iš tėvų vis išvyksta dirbti į užsienį?
Vaikais vis tiek kažkas rūpinasi ar jau bent įpareigoti rūpintis, be to, šeimai garantuotas finansinis stabilumas. O jei paklaustume, ar kas gali blogo atsitikti vaikams, kai tėvai miršta (ar vienas iš tėvų), juk vis tiek kažkas jais rūpinasi?! Kad ir kaip būtų liūdna, bet tėvų ar net vieno tėvo išvykimas vaikams tolygus netekčiai.
Vaikas turi pereiti visus gedėjimo etapus ir gyvena vien tik viltimi, kad tėvai greitai grįš, ir viskas bus gerai…
Istorija. Penkiolika metų atskirai
Iš pradžių norėtųsi papasakoti vieną istoriją. Šios istorijos pradžia – 2000 metai, kai dar apie emigraciją nebuvo šnekama, nes kažkur emigruoti buvo sunku. Viename mažame mieste gyveno paprasta šeima: Agnė, Tomas ir jų dukrelė Urtė. Tiek Agnė, tiek Tomas neturėjo aukštojo išsilavinimo, dirbdavo paprastus darbus. Finansinė padėtis šeimoje buvo nestabili, pajamas dažniausiai sudarydavo prekyba turgavietėse drabužiais, bet šiaip ne taip šeima vertėsi. Kol vieną dieną rado išplėštą garažą, kuriame buvo visos prekės: batai, paltai, kailiniai ir kiti drabužiai. Šeima liko su didžiulėmis skolomis, šis įvykis ir pastūmėjo sukti galvą, kaip išvažiuoti svetur.
Agnės mama buvo pasiryžusi visą savo laiką atiduoti vienuolikmetei anūkei. Po ilgų pastangų pirma emigravo Agnė į išsvajotąją Ameriką, po metų atvyko ir Tomas. Čia jie įsikūrė ir pradėjo ilgą savo gyvenimą svetur. Situacija buvo sudėtinga tuo, kad jie Amerikoje gyveno nelegaliai, o tai reiškia, kad bet kada galėjo būti deportuoti ir neturėjo galimybės grįžti bent trumpam namo. Šeima nusprendė, kad pirmiausia reikia Amerikoje pradėti gyventi legaliai ir tik paskui atsivežti dukrelę.
Praėjo 15 metų, bet tėvai ir dukrelė dar iki šiol nematė vienas kito gyvai… Gal jau liko visai nedaug, nes netrukus turėtų Agnė gauti žaliąją kortą ir galės tiek grįžti namo, tiek atsivežti dukrą. Gal kitiems kils mintis – beširdė mama, tiek laiko nemačiusi savo vaiko. Bet tokios šeimos yra įsitikinusios, kad finansinis stabilumas, be to, atrodanti visai ne už kalnų žalioji korta yra svarbesnė nei slenkantys metai.
Šios istorijos svarbesnė dalis – ką išgyveno Urtė? Urtė liūdėjo išvykus tėvams, bet visada jai buvo sakoma, kad galbūt jau greitai pamatys savo tėvus, nes gal greitai „susitvarkys“ žaliąją kortą. Urtė buvo labai gera mokinė prieš išvystant tėvams, gera ji buvo iki 11 klasės. Po to ėmė praleidinėti pamokas, pramiegoti, nuolat kartojo, kad „nieko neužduota“. Tėvai per skaipą barė dukrą, bet istorija vis kartodavosi kas pusę metų. Tėvai per atstumą samdė korepetitorius, nes norėjo, kad dukra įstotų į universitetą.
Baigus mokyklą, Urtės elgesys darėsi vis mažiau kontroliuojamas – kompanijos, naktiniai išėjimai iš namų ir nieko neveikimas. Tėvams sumokėjus didelę pinigų sumą už mokamas studijas, po pusės metų paaiškėjo, kad ji nelankė jų. Dabar Urtei jau 26-eri, bet jos gyvenimas panašus į linksmuosius kalnelius. Ji su tėvais bendrauja, kai jai reikia pinigų, o dabar jau nežino, ar norėtų važiuoti į Ameriką. Daugiau nei pusę gyvenimo nugyvenusi be tėvų, ji šiuo metu gyvena viena mintimi, kaip turtingai ištekėti ir desperatiškai ieško, meta ir vėl ieško turtingo vyro. Urtės tėvai labai skaudžiai išgyvena kiekvieną savo dukros nesėkmę ir kaltina save, bet vis dar tiki, kad, kai susitiks, viskas bus gerai…
Emigracijos pasekmės – ilgalaikės
Ši istorija liūdna ir tikriausiai reta, bet jos moralas toks: tėvų emigracijos pasekmės yra ilgalaikės. Tikrasis emigracijos poveikis vaiko psichosocialiniam vystymuisi akivaizdus tik po daugelio metų. Vaikai išgyvena tėvų emigraciją kaip netektį.
Daugelis užsienio šalių tyrėjų teigia, kad tėvų nedarbą ir jų emigraciją patyrusiems vaikams pasireiškia psichinės sveikatos problemos, jie dažniau nei kiti jų bendraamžiai išgyvena depresiją, vienišumą, linkę prasčiau save vertinti. Tokie vaikai dažnai nemoka reikšti savo jausmų, jie jaučiasi liūdni, pikti, agresyvūs. Mokslininkų tyrimai parodė, kad mergaitės į patirtą stresą reaguoja užgniauždamos esamas problemas, o berniukai – neretais atvejais jas išreikšdami agresyviu, ekscentrišku bei kitus žeminančiu elgesiu. Nuo tėvų atskirti vaikai ir paaugliai dažniausiai patenka į didesnės raidos sutrikimų rizikos grupę: stokoja atsakomybės, pasitikėjimo savimi, motyvacijos mokytis, kūrybingai ir turiningai planuoti laisvalaikį ir pasirengti darbinei veiklai.
Kokio amžiaus vaikai traumuojami labiausiai
Vienas jautriausių vaiko amžiaus tarpsnių – iki 8 metų ir paauglystė nuo 12–16 metų. Iki šešerių metų formuojasi visas vaiko supratimas apie pasaulį, jis jautrus bet kokiems net labai trumpiems tėvų išvykimams. Vaikas yra labai prieraišus, ir svarbiausia, kad su tėvais jam formuojamas saugumo jausmas. Tėvams ilgai išvykus iš namų, vaikai gali nepasitikėti išoriniu pasauliu, gali būti jautresni ir uždaresni nei bendraamžiai. Visada abiejų tėvų emigravimas vaikui yra daug skaudesnis nei vieno.
Vaikui vieno iš tėvų niekada neatstos močiutė, teta, kaimynė ar šeimos draugai, bet bent jau iš dalies kompensuos vienas iš tėvų būdamas kartu. Gana sunkus ir vaiko adaptacinis laikotarpis – iki 8 metų, nes jis pradeda lankyti mokyklą, įgyja atsakomybės, pradeda savo savarankiškumą. Jei šiuo metu tėvų nėra šalia, – vaikui šie išgyvenimai skaudūs, ir adaptacija gali būti sunkesnė. Vaikams, o ypač jaunesnio amžiaus, labai sunku suvokti, kada tėvai grįš, jiems sunku įvertinti slenkantį laiką, ir laukimas gali virsti labai sunkiu ilgesiu.
Paauglystė – irgi sudėtingas metas, kai vaikai formuoja savo suvokimą apie pasaulį. Nors santykiai tarp tėvų ir vaikų gali būti sunkūs net gyvenant kartu. Vis dėlto tėvų kontrolė, palaikymas yra labai svarbūs šiuo etapu. Kai nėra tėvų šalia, gali susidaryti iškreipta pasaulėžiūra. Pirmiausiai gali būti idealizuojamas materialus gyvenimas, nes „juk tėvai ir išvažiavo, kad būtų pinigų“. Paaugliai gali neįvertinti tikrosios pinigų vertės, nes juos gauna palyginti lengvai, dažnai tam naudoja manipuliacijas.
Antra vertus, nekontroliuojami paaugliai gali pervertinti savo laisvę ir be didesnės atsakomybės elgtis lengvabūdiškai. Ne visada seneliai pajaus, ar grįžo paauglys su alkoholio ar cigarečių kvapeliu. Pinigai ir dovanos labai svarbūs dalykai, su kuriais reikia elgtis atsargiai. Dažnai tėvai „iš didelės meilės“, o gal dažniau dėl kaltės apipila paliktus vaikus dovanomis bei pinigais, bet jie turėtų būti skirti tik esant poreikiui. Vaikams svarbu suvokti pinigų ir dovanų vertę, todėl daug svarbiau skirti pinigus dažnesniems susitikimas ir buvimui kartu, o ne tik gražesniam drabužiui ar mobiliajam telefonui.
Emigracija – praradimas vaikui
Vis dėlto mūsų gyvenime kiekvienas neapsaugotas nuo netekčių. Emigruojantys tėvai renkasi šį kelią, nes tuo metu tai jiems vienintelė geriausia išeitis iš susiklosčiusios situacijos. Tiek patys emigravę tėvai, tiek giminaičiai turėtų suprasti, jog vaikams susitaikyti su tėvų išvykimu nebus lengva užduotis. Vaiko sėkminga adaptacija bus galima tik jam įveikus neigimą, kad tėvai išvyko; pyktį, kad tėvai paliko; kaltę, kad susiklostė tokia situacija; ilgesį ir vienišumą, nes liūdės ir jausis vieniši. Tik įveikęs šiuos etapus, vaikas susitaikys su nauja situacija. Problemų kyla tada, kai dėl netinkamo tėvų ar globėjų elgesio vaikas „įstringa etapuose“.
Kad to neatsitiktų, tėvai turi paisyti šių patarimų:
• Nemeluokite vaikams apie išvykimą į užsienį. Vaiką reikia ruošti šiam įvykiui, t.y. kuo daugiau apie tai šnekėti, aptarti būsimą jūsų bendravimą, susitikimų dažnį, savo paties emocijas. Vaikai turi žinoti, kad ir jūs liūdėsite, verksite ir ilgėsitės jo. Turėtų būti aptartos vaiko elgesio taisyklės, pareigos, teisės, kad jis žinotų, ko iš jo bus tikimasi ir kaip klostysis jo tolesnis gyvenimas.
• Natūralu, kad kurį laiką jūsų vaikas gali būti piktas, liūdnas, kaltinti kitus dėl jūsų emigracijos. Tai natūralus gedėjimo procesas, kol susitaikoma su jūsų išvykimu. Svarbu, kad tai neužsitęstų, ir vaiko prisitaikymas truktų apie pusę metų. Reikia kuo daugiau kalbėtis su vaiku apie jo dabartinius išgyvenimus bei jausmus ir kuo mažiau pabrėžti ateitį. Natūralu, kad vaikas liūdės, o jūs galite jam pasakyti: „Suprantu, kaip tau liūdna, nes man irgi liūdna, kai prisimenu…“ Svarbu, kad jūsų vaikas būtų išgirstas ir suprastas, jam labai svarbu žinoti, kaip jūs jaučiatės, kad nesate geležinis žmogus.
• Kuo dažniau bendraukite su savo vaiku, ypač vaizdo pokalbiais, nes labai svarbu matyti vienam kito išraiškas, emocijas ir mimikas. Taip bus palaikomas glaudesnis ryšys. Bendrauti reikia pagal galimybes. Negalite išvykę per daug kontroliuoti savo vaiko, turite juo pasitikėti ir išlaikyti balansą, kokį išlaikėte būdami kartu.
• Jei tik įmanoma, geriausia, kad ilgesniam laikui išvyktų tik vienas iš tėvų, nes vaikui netekti abiejų tėvų – dvigubai sunkiau prisitaikyti prie situacijos. Vaikai, ypač mažiukai, sunkiau išgyvena mamos išvykimą, nes ji jiems saugumo garantas.
• Jei emigravote, dalyvaukite vaiko gyvenime taip pat stipriai, kai buvote kartu, palaikykite kontaktus su visa vaiko aplinka – jo globėjais, mokytojais, draugais ir kitais. Stebėkite vaiko pažymius bei aktyviai klauskite paties vaiko apie jo laimėjimus, dalyvavimą įvairiose veiklose ir kasdienybę.
„Mamos žurnalas“
