Akušerė Ieva Girdvainienė jau daug metų skaito paskaitas tėvystės mokyklėlėje „Gandro lizdas“. Dabar jau galėtų vadintis ir „Gandro skrydis“, nes su kolege lanko emigravusias lietuves. Su Ieva kalbamės apie tai, ko svetimose šalyse pasigenda besilaukiančios ar neseniai pagimdžiusios lietuvaitės.
Ieva, argi šiais laikais dar trūksta informacijos, kad emigrantės jus kviečiasi skaityti paskaitų?
Viskas prasidėjo nuo to, kad, studijuodama slaugos administravimą LSMU, stažavausi Islandijoje. Ten nebuvo kur gyventi, o šalis brangi, tad pradėjau ieškoti lietuvių, kurie galėtų mane priglausti. Labai netikėtai mane priėmė šeima, kuri augino 3 metų dukrytę ir laukėsi antro vaiko. Įsikalbėjome, kad sveikatos sistema ten puiki, tačiau trūksta lietuviško pokalbio, diskusijos, šilumos. Pati turiu emigracijos patirties – mano tėtis buvo emigravęs į Airiją, ten nuvažiuodavau vasaromis, ir visada neapleisdavo pojūtis, kad jiems labai reikia lietuviško patarimo.
Viskas rutuliojosi toliau. Vedžiau gimdyvės padėjėjų (dulų) mokymus Lietuvoje, ir viena lietuvė Gintarė atvyko mokytis iš Norvegijos. Emigravusi jau daug metų, labai aktyvi, entuziastinga – ji pakvietė mane į savo miestą Alesund susitikti su lietuvėmis mamomis. Tai kurortinis miestelis, prilyginamas mūsų Nidai, iš Kauno į Alesund yra tiesioginis skrydis. Pagalvojau – kodėl ne? Skridau su kolege kineziterapeute Agne Novickiene, kuri „Gandro lizde“ moko kūdikių mankštas bei dubens dugno mankštų mamoms.
Ta kelionė į Norvegiją man asmeniškai buvo jautri, nes tuo metu nujunkiau antrą dukrytę. Jai buvo beveik dveji metai, motinystės atostogos ėjo į pabaigą, ir kelionė buvo gera proga nujunkyti.
Lietuvės susirinko salėje, jos buvo išsiilgusios bendravimo, man, kaip specialistei, buvo nepaprastai įdomu. Sakyčiau, tai, ką jos man pasakojo, buvo dar svarbiau, nei tai, ką jos sužinojo iš manęs.
Iš pradžių buvo tėvystės pradžiamokslis besilaukiančioms poroms. Kaip nustebau, kai atėjo porų, kurios dar tik ruošiasi lauktis. Lietuvoje tokių porų man neteko sutikti. Po pertraukėlės suvažiavo mamos su vaikučiais, mokėme mankštinti ir masažuoti. Paskutinė mokymo dalis buvo apie moteriškumą. Net ne mokymai, o moteriškas pasisėdėjimas be vyrų ir vaikų.
Po kelionės į Norvegiją supratome, kad emigrantėms labai reikia „lietuviško peties“, žmogiško patarimo, pasakyto sava kalba.
Kita kelionė buvo į ir Airiją, Korko miestą.
Ar skirtingose šalyse yra akušerinių „madų“, ar skiriasi metodikos?
Labai skiriasi. Tarkime, mūsų moterys tik dabar drąsinasi rinktis gimdymo pozą, ruošti gimdymo planus, o ten jau viskas perlenkta į kitą pusę. Važiuodama vesti mokymų į užsienio šalį, turiu gerai pastudijuoti vietines akušerijos tradicijas, pasidomėti jų medicinos sistema, kad nesuklaidinčiau mamų.
Pavyzdžiui, islandai gimdymo metu nekerpa tarpvietės ir leidžia moteriai suplyšti natūraliai. Jie nepraktikuoja siūti tarpviečių, ir jeigu aš pradėčiau pasakoti apie kirpimus ir siuvimus, būčiau nesuprasta.
Ar yra mums ko pasimokyti iš kitų šalių?
Bičiuliaujamės su kitų šalių akušeriais, susirašome, susiskambiname, stengiamės geriausias praktikas adaptuoti Lietuvoje. Tarkime, mums artimiausi yra latviai, jie jau turi gimdymo centrą, kur moterys gali gimdyti, prižiūrint vien tik akušerėms. Jie leidžia gimdyti ir namuose. Latvijoje priimta, kad akušerė, kuri aprobavosi priiminėti gimdymus namuose, turi už savo lėšas susipirkti didžiulį krepšį priemonių, – tai akušerės lagaminėlis, kuris prilygsta reanimacinei įrangai.
Kad ir į kokią šalį važiuočiau, visada stengiuosi užsukti į vietinius gimdymo namus. Neseniai teko būti Niujorke. Užėjau į gimdymo namus, prisistačiau ir man skyrė laiko. Sužinojau, kad Niujorke – vieninteliame mieste Valstijose – gimdymai namuose yra uždrausti dėl didžiulio miesto mastelio. Jeigu iškiltų komplikacijų, nebūtų įmanoma skubiai nuvežti moters į ligoninę.
Mūsų akušerinė sistema labai panaši į amerikietiškąją, o, štai norvegai nuo mūsų skiriasi kur kas labiau. Tik jiems nereikia stipriai pavydėti, sistemoje irgi yra spragų. Ten nėra kalbos, kad moteris nedrįstų rinktis specialisto, gimdymo pozos. Užsakovai ten yra tėvai. Tik atsirado kita problema – žmonės jaučiasi vieniši gimdymo metu.
Matyt, mums, lietuviams, reikia saugumo jausmo, pokalbio, buvimo šalia. Lietuvoje yra trys fiziologinės gimdyklos (Kauno klinikose, Krikščioniškose gimdymo namuose ir Santaros klinikose), kur šeima gali gimdyti, padedant akušerei, atsižvelgiant į šeimos poreikius ir gimdymo planą. Jei nėštumas buvo fiziologinis, ir gimdymas numatomas fiziologinis, vadinamasis „žalios šviesos“, moteris gali gimdyti, šalia esant tik akušerei. Toks gimdymas yra nemedikamentinis, naudojamos tik alternatyviosios nuskausminimo priemonės. Regis – svajonės išsipildymas. Tačiau dauguma renkasi medikų priežiūrą, nes taip jaučiasi saugesni.
Ko dar galėtume pasimokyti iš užsienio akušerijos? Lietuvės dar nesusidraugavusios su savo kūnu, o vakaruose, tarkime, dubens dugno mankštos yra norma, net ne norma, o privalomas dalykas, kurį skiria gydytojas. Mūsų moterys baugščios, tik viena kita drįsta paklausti apie tarpvietės stiprinimą. O Italija, Prancūzija toje srityje labai toli nušuoliavusios, ten kiekvienai besilaukiančiai privaloma tarvpietės specialisto konsultacija, skiriami tarpvietės masažai. Stipriai vejasi ir Vokietija. Ten moterims kūnas yra atviras ir normalus dalykas, ne taip, kaip mūsų posovietiniame mąstyme, kur kūnas yra kažkas gėdingo. Mes neva nieko neturime, esame tik siela.
Kuo skiriasi lietuvių ir kitų šalių pogimdyminė slauga?
Pogimdyminė slauga yra net svarbesnė nei pats gimdymas, nors mūsų šalyje daugiausiai šviesų nukreipta būtent į gimdymą. Kaip sakė profesorius P.Mažylis, gimdymas yra fiziologinis procesas, iš 10 moterų aštuonios pagimdytų pačios, ir tik dviems reikės ypatingos akušerinės pagalbos. Kai moterys ateina į mano paskaitas, irgi pabrėžiu, kad „nors atėjote į paskaitą apie gimdymą, turiu jus nuvilti, jūs tikrai pagimdysite, bet pogimdyminė priežiūra yra kur kas svarbesnė“. Pasaulis taupo. Ne taip, kaip pas mus, kur moterys turi galimybę 2 paras po gimdymo pabūti stacionare ir gauti visą akušerinę priežiūrą, laktacijos konsultanto paslaugas. O kitur – 8 valandos po gimdymo, ir važiuoji namo. Taip yra Vokietijoje, Skandinavijos šalyse. Jeigu nesinori važiuoti namo, galima eiti gyventi į viešbutį, kuriame aplankys akušerė, bet kainos bus kosminės. O mūsų gimdymo namuose, kai pasiūlome išvažiuoti po paros, nes viskas idealu, šeima klausia: „O ar negalėtume dar pabūti?“
Grįžkime prie jūsų lankomų emigrančių. Ko joms trūksta šalyse, kurios toliau pažengusios, nei Lietuva?
Pirmiausia išskirčiau kalbos barjerą, nes tik mažuma emigrančių laisvai kalba tos šalies, kurioje gyvena, kalba. O kita priežastis, dėl ko jos ieško lietuviškos „užuovėjos“, – dideli kultūros skirtumai. Skandinavai į savo kūną žiūri labai laisvai, viešas žindymas ten visiška norma. O mūsų moterys kuklinasi, net jei specialistas prisiliečia prie krūties.
Skiriasi ir požiūris į naujagimio priežiūrą – mūsų šalyje daug didesnis naujagimio kultas. Skandinavai juokiasi, kodėl mes pirmą mėnesį taip saugome naujagimius. Jie įsitikinę, kad kūdikis pirmą pusmetį visiškai saugus, o ypač saugus pirmą mėnesį (jį saugo iš mamos gauti mamos antikūnai ir pienas).
Imunitetas silpsta tik tada, kai kūdikis pradedamas papildomai maitinti, – štai tada protinga vengti masinių susibūrimų, pabūti namie. O mūsų moterys mąsto atvirkščiai. Skandinavai po gimdymo iškart gyvena. Pakalbink lietuvius, sakys, kad „mes dvi savaites dar nebuvome išėję į lauką“. O ten – naujagimį derina prie savo poreikių, nešynėse jau kitą dieną nešasi į prekybos centrą, tvarko reikalus. Jie nori gyventi, ir naujagimis gyvenimo nesulėtina. O kur dar motinystės atostogų trumpumas, juk ten nėra kalbos apie 2 metus su vaiku namie. Keli mėnesiai, ir mama grįžta į darbą.
Beje, nepaisant to, kad vaikus skandinavai tampo su savimi bet kokiu oru, šie neserga daugiau. Airijoje irgi kur kas mažesnis kūdikių kultas. Jeigu ten ieškosite naujagimio kepurytės (nors orai gana žvarbūs), sunkiai rasite. Kojinyčių jie irgi nesureikšmina, o mes naujagimiams mauname vilnones, kad stimuliuotų pėdutes…
Kokia kita jūsų stotelė?
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
