Ernesta su vaikais
Apie emigrantų gyvenimą Norvegijoje sklando visokiausių gandų. Lietuvaitė Ernesta sutiko papasakoti, kaip jai sekasi auginti vaikus atšiauriausiame vikingų krašte.
Pasakoja Ernesta Gaigalienė (34 m.), Norvegijoje su vyru Giedriumi (34 m.) auginanti dukreles Deiną (11 m.) , Elingą (9 m.) bei sūnų Simoną (1 m.). Gyvena Drammen mieste.
Per šešerius metus Norvegijoje
Visa mūsų šeima į Norvegija atvyko 2013 metais. Tiesa, vyras atvyko metais anksčiau, gavęs darbo pasiūlymą, o aš su dukrelėmis atvykau baigusi studijas universitete. Per tiek praleistų metų svečioje šalyje spėjome priprasti prie kiek kitokio norvegų gyvenimo būdo, įsigyti savo namus, bet didžiausias įvykis mūsų šeimoje – prieš metus gimęs sūnus Simonas.
Kai gyvenimo ritmas tapo ramesnis, o dukrelėms puikiai sekėsi mokykloje, kai adaptacija svečioje šalyje liko kažkur užmaršty, mes su vyru nusprendėme į savo šeimą pasikviesti dar vieną vaikutį. Tiesa, jis neatėjo pas mus iš karto panorėjus, savo mažiuko teko palaukti gerus metus. Bet, kaip mes juokaujame su vyru, sūnus laukė tinkamo momento. Nes 2017 metų ankstyvą birželio rytą nėštumo testas parodė du brūkšnelius, o kitą rytą sulaukėme skambučio, kad turime galimybę įsigyti savo namus Norvegijoje.
Norvegiškas nėštumas
Nėštumas buvo sklandus, priežiūra bei atliekami tyrimai mažai kuo skiriasi nuo Lietuvos. Didžiausias skirtumas tik tas, jei nėštumas sklandus, tai per visą laukimosi laiką atliekamas tik vienas tyrimas ultragarsu. Mes su savo pilvelio gyventoju pasimatėme 20 nėštumo savaitę, tada ir sužinojome, kad laukiamės berniuko. Ši naujiena atnešė daug džiaugsmo visiems, sesės džiaugėsi, kad turės brolį, kuriam rūpės visai kitokie žaislai, tėtis džiaugėsi, kad jis bus nebe vienas vyras tarp mergaičių.
Dienos bėgo kosminiu greičiu, remontavomės namus, ruošėme kraitelį naujam šeimos nariui, ir štai 2019 metų vasario 19 dieną, dviem savaitėm anksčiau nei buvo numatyta, į pasaulį pasibeldė mūsų sūnus. Prisipažinsiu, į ligoninę važiavau nerimaudama, kaip viskas bus. Bet, laimei, viskas praėjo tikrai puikiai. Kaip jau ir buvau girdėjusi iš kitų, priežiūra gimdymo metu ir po gimdymo buvo tikrai puiki. Tas norvegų ramumas, gebėjimas likti ramiems net stresinėse situacijose, šilti bei padrąsinantys žodžiai išties sukuria jaukią, saugią aplinką.
Pagimdžius vaikutį, kaip ir Lietuvoje, tėveliai paliekami susipažinti su nauju šeimos nariu apie 2 valandas, kol iš gimdyklos bus perkelti į pogimdyminę palatą. Tik Norvegijoje prieš tai dar atnešama pasistiprinti. Vos pagimdžiusi sulaukiau klausimo, su kuo sutepti sumuštinius, kokių daržovių atnešti. Tada slaugytoja atnešė man ir tėčiui lėkštę sumuštinių, į šampano taures įpilto limonado, viskas buvo papuošta norvegiškomis vėliavėlėmis su sveikinimais sulaukus sūnaus.
Ligoninėje personalo dirba tikrai daug, net nežinau kiek gimdymo skyriuje keitėsi pamainų, nes, kai baigiasi kurio gydytojo ar slaugytojos darbo laikas, tai jis ateina į palatą atsisveikinti, tuo tarpu naujas darbuotojas ateina pasisveikinti ir prisistatyti.
Kadangi sūnui antrą parą pasireiškė stipresnės formos gelta, tai ligoninėje teko praleisti ilgiau nei savaitę. Tad toks personalo dėmesys net ėmė varginti. Manyčiau, mūsų kultūrai toks dėmesys nėra priimtinas, tad ir aš labai laukiau, kada su savo mažiuku galėsiu grįžti į namus, kur jau su nekantrumu mūsų laukė išsiilgusios sesės.
Svarbiausias įvykis gyvenant Norvegijoje – sūnaus gimimas
Gimtosios kalbos svarba
Kai atvykome į Norvegiją, vyresnėlei buvo 6-eri, mažajai 3 metai. Deina jau turėjo puikų lietuvių kalbos bagažą, tuo tarpu antrajai dukrai pažintis su lietuvių kalba buvo dar tik beprasidedanti. Kad turėsime įdėti pastangų, norėdami, kad vaikų galvose išliktų gimtoji kalba, supratome tada, kai mergaitės pradėjo puikiai kalbėti norvegiškai. Tuo metu mums buvo aišku, kad jei nesiimsime jokių priemonių, vaikams pirmoji kalba, arba – dar baisiau, vienintele kalba taps norvegų. Susiradau informacijos internete, kad emigrantų vaikams yra galimybė nuotoliniu būdu mokytis lietuvių kalbos. Labai apsidžiaugiau, kad su profesionalių pedagogų pagalba vaikams bus kur kas paprasčiau išmokti nelengvą lietuvių kalbos gramatiką. O tą laiką, kai su dukrelėmis spręsdavome lietuvių kalbos pratybas, atsicežtas iš Lietuvos, galėsiu skirti kitiems darbams.
Įsiregistravome, susimokėjome už elektronines pratybas, atlikome kartu su dukromis testus, kuriais nustatoma, kiek mokinukas yra pažengęs, ar gali mokytis toje klasėje pagal savo metus. Nekantriai laukėme pokalbio Skype programa, kurio metu (kaip aš maniau) turėjo būti mokinio ir mokytojo susipažinimas, pabendravimas apie pačias pamokėles. Bet, deja, tai buvo tarsi lietuvių kalbos egzaminas žodžiu. Mano didžiam liūdesiui, tiek vienos dukros, tiek kitos bendravimas Skype baigėsi ašaromis. Tiesa, didžiajai sekėsi kiek geriau, nes pedagogė pasitaikė malonesnė, tuo tarpu mažoji liejo ašaras nuo pat pokalbio pradžios. Tuo metu septynmetei dukrai buvo pasakyta – matau, kad testą už tave padarė mama, ir tu viso to nemoki. Tada kaip „paskatinimas“ nuskambėjo žodžiai: tu turėsi labai daug dirbti ir ruošti namų darbus kasdien.
Aš sėdėjau šalia dukros ir, tiesą pasakius, norėjau verkti drauge. Man liūdna, kad turime puikų projektą Lietuvoje, kuris padėtų emigrantų vaikams nenutolti nuo lietuvių kalbos, bet kartu nėra tam tinkamai paruoštų pedagogų. Nesakau, kad visi tokie, galbūt tik mums taip nepasisekė. Laikausi nuomonės, kad gąsdinimais, grasinimais ar prievarta nepriversi vaiko pamilti lietuvių kalbos. Atvirkščiai – tik pastatysi sieną, kurią sugriauti ilgainiui taps tik sudėtingiau.
Vaikai kalba lituviškai (Simonas, tiesa, dar mažokai, nes jam tik metukai)
Vienos durys užsiveria, kitos atsidaro
Šiais metais mūsų šeimos laukia graži šventė. Abi dukros gegužės mėnesį turėtų prieiti Pirmąją Komuniją. Norvegijoje šios šventės nėra, tad pasidomėjusi, radau informacijos, kad pamokėlės lietuvių kalba vyksta mūsų mieste. Dukros neslėpė nerimo laukdamos pirmojo susitikimo su kunigu Valdemaru Lisovskiu. Tai žmogus, apie kurį norėtųsi kalbėti pačius šilčiausius žodžius. Jo gebėjimas prisibelsti į vaikų širdis, gebėjimas paaiškinti pamokėles vaikams suprantamai ir pakartojant po kelis kartus, o kartais net įterpiant paaiškinimą norvegiškai, išties džiugina.
Kai kalbėjau apie pedagogus, dirbančius su emigrantų vaikais, tai būtent to ir pasigendu – tolerancijos, suvokimo, kad tas į svečią šalį atvežtas vaikutis savo galvelėje turi dvi, o dažnu atveju ir daugiau kalbų. Ir tai, kad jis šiandien dar negeba įvardinti sakinio dalių sakinyje, tėra mažmožis, lyginant su tuo, kad ateityje laisvai kalbėdamas keliomis kalbomis, jis užaugs socialiu žmogumi, gebančiu lengvai komunikuoti su daugelio kultūrų žmonėmis.
Žinoma, kunigas mato vaikų akis, bendrauja su jais, dalinasi patirtimis svečioje šalyje ir tampa draugu. Bet jis taip pat galėtų ateiti, išdėstyti savo dalyką ir išeiti. Džiaugiuosi, kad jo misija šioje žemėje kur kas didesnė. Pokalbiais, pamokslais per mišias jis ne tik padeda vaikams įsileisti Dievą į širdis, bet ir mums, tėvams, suteikia drąsos tikėti savimi, savo priimamais sprendimais.
Visiškai nesvarbu, kokiame pasaulio krašte būtume, kiekvienas esame pasaulio dalis su savo istorija, su savo šaknimis, su savo tradicijomis, ir bet koks mėginimas visa tai išsaugoti yra judėjimas tik į priekį. Gali gyventi Lietuvoje ir kartu nejausti nieko savo šaliai, kitu atveju gali būti toli nuo savo gimtinės, bet labai giliai jausti, ką reiškia mylėti ir būti toli nuo savo šalies.
Šeima kasmet grįžta atostogauti į Lietiuvą
Tik kilometrai tarp valstybių skiria mus nuo Lietuvos
Kartais mes su vyru jaučiamės lyg gyventume Lietuvoje.
Žiūrime lietuvišką televiziją, namuose visa šeima kalbamės lietuviškai, gaminame lietuviškus patiekalus, minime lietuviškas šventes, bendraujame su draugais lietuviais, skaitome lietuviškas knygas, domimės ir aptariame įvairias aktualijas iš Lietuvos.
Kaip ir kasmet, nekantriai laukiame gegužės mėnesio, kuomet visi stebėsime tiesioginę Eurovizijos transliaciją, jaudinsimės, kad tik geriau pasisektų lietuviams, džiaugsimės ir norvegų pasirodymu. Vaikai mokykloje dalinasi informacija, su draugais, kas šiais metais atstovaus Lietuvai, koks pasirodymas vertas dėmesio šiais metais.
Gana dažnai mūsų namuose skamba lietuviškos dainos. Pastebėjome, kad Lino Adomaičio daina „Vandenynai“ mūsų sūnų puikiai nuramina, tuo tarpu Kakės Makės dainelės – idealus dūkimo užtaisas. Vidurinioji dukra dar visai nesenai išgyveno Kakės Makės maniją, nes labai mėgdavo žiūrėti laideles, turi sukaupusi nemažą kolekciją knygelių.
Knygų iš Lietuvos mes vežamės tikrai nemažai. Vyras dažnai pajuokauja, kad mes – kaip kokie knygnešiai – gabename lietuvišką spaudą per valstybių sienas. Dažniausiai tiek aš, tiek dukros, grįždamos atostogų į Lietuva, jau turime norimų knygų sąrašus. Ir lieka tik jas visas įsigyti, bet mėgstame ir tiesiog pasivaikščioti po knygyną. Kaip po lobių salą. Nė nežinau, ar meilę knygoms dukros perėmė iš manęs, ar tai lėmė, kad nuo mažų dienų knygų pilni namai, tačiau jos, mano džiaugsmui, skaito tikrai daug.
Norvegų švietimo sistema veikia puikiai, kiekvienoje klasėje pagal vaiko amžių mokinukas kasdien turi paskaityti tam tikra laiką. Skaitymas įrašomas į Ipadą ir išsiunčiama mokytojui, kuris įvertina mokinio skaitymo gabumus bei skaitymo laiką. Biblioteka čia yra ta vieta, kur atėjęs po mokyklos su draugais gali smagiai praleisti laiką, pabendrauti, paruošti namų darbus, pabaigti atsineštus priešpiečius ir, žinoma, paskaityti. Niekas čia neramins, netildys, ko gero, tai ir lemia, kad knygos asocijuojasi su linksmais dalykais, su linksmu laisvalaikio leidimu.
Vyresnioji dukra jau skaito kiek rimtesnes, storesnes knygas, žavisi jaunimo literatūra, dienoraščio forma parašytomis knygomis. Elinga, mano nuostabai, mėgsta detektyvinius nuotykius, gąsdinančias, paslaptingas istorijas. Tuo metu dukra, būdama aštuonerių metų, bibliotekoje negavo siaubo istorijų knygos, kuri pagal amžių yra nuo 10 metų, grįžusi į namus paprašė, kad mes jai tą knygą nupirktume. Išsiaiškinę, kad tos istorijos nėra ten jau tokios baisios, – nupirkome.
Nieko nėra gražiau, kaip matyti vaiko degančias iš laimės akis dėl naujos knygos. Kad ir abi dukros dviem kalbomis skaito pačios, tačiau dažnai prašo ir manęs, kad, joms sugulus į lovą, kažką joms paskaityčiau. Tai daugiau ritualas, pabuvimas kartu.
Dar visai nesenai Lietuvoje praūžusią Knygų mugę su nostalgija stebėjau internetu, klausiausi pokalbių su knygų autoriais ir jau pildžiau knygų sąrašą ateinančiai vasarai. Knygų sąrašas šį kartą ilgesnis bus ir dėl to, kad meilę knygoms mėginsiu įskiepyti ir sūnui. Šalia romanų, tikrais faktais paremtų knygų, autobiografijų, jaunimo bei mistikos knygų, šį kartą atsiras ir vaikiškos knygelės kietais viršeliais.
Knygos užima nemažą dalį vietos automobilyje mums grįžtant po atostogų į Lietuvą, ko nepasakyčiau apie vežamas maisto gėrybes iš gimtinės. Dar pirmaisiais emigracijos metais veždavomės tikrai visko daug: juodos duonos, rūkytų mėsos gaminių, įvairių kruopų, arbatų, kavos, o varškės sūreliams bei varškei net turėjome automobilio šaldytuvą. Bet gal pasikeitė skonio receptoriai, gal tiesiog pripratome prie vietinio asortimento, atradome pakaitalus vežamiems produktams – kiekvienais metais iš Lietuvos į Norvegiją vežamo maisto kiekis mažėja. Taip, dar atsivežame truputį juodos duonos, rūkytų mėsos gaminiu, šakotį, bet viso kito nebe taip pasiilgstame. Nors sulaukti lauktuvių iš senelių su gėrybėmis iš Lietuvos – tikrai neapsakomas džiaugsmas.
Simonas
Tai, kas tikra…
Į Lietuvą atostogoms dabar dažniausiai grįžtame tik vasaromis ir stengiamės pabūti bent tris savaites. Anksčiau važiuodavome 2–3 kartus, bet dabar, auginant metukų sūnų, tapo kiek sudėtingiau susiruošti į kelionę.
Visada keliaujame automobiliu ir keliamės keltu. Mums patinka pati kelionė, be to, smagu turėti automobilį ir atostogaujant Lietuvoje. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šią vasarą aplankysime Baltijos jūrą. Dažniausiai vykdavome į Palangą ar Šventąją, bet praėjusią vasarą paatostogavę Nidoje, tiesiog įsimylėjome šį nuostabų rojaus kampelį Lietuvoje. Tad ir šioms artėjančioms atostogoms jau esame užsisakę nakvynę ir vėl galėsime džiaugtis nuostabaus smėlio paplūdimiu, pušynais, ošiančia jūra, dėmesiu vienas kitam. Tai visas komplektas nuostabioms atostogoms su šeima. Norvegijos fiordai, kalnai, visa gamta tikrai įspūdingi, bet padėjus basas kojas ant mūsų paplūdimio smėlio, jauti kažką tokio… tikro… savo… jautiesi namuose.
Jei viskas vyks pagal planą, tai šią vasarą laukia jauki artimųjų šventė – sūnaus krikštynos. Kartu turime ir planų atnaujinti santuokos įžadus (14 metų kaip susituokę) ir kaip tik liepos mėnesį abu su vyru švęsime savo 35-erių metų jubiliejus. Daug progų nusimato šiais metais ir jas visas norime paminėti su mums brangiais žmonėmis. Įmanoma sukurti šventę Norvegijoje ir ją padaryti net labai lietuvišką, bet jausmas vis tiek ne toks. Savas kraštas, visi mylimiausi žmonės, pažįstamas kiekvienas kampelis, gatvelė, ta pati bažnyčia, kurioje esame krikštyti net mes patys su vyru, mūsų vaikai bei duoti santuokos įžadai – visa tai ir kuria tai, ką mes vadiname švente.
Dažnai girdime klausimą – tai kada į Lietuvą visam laikui?
Jau kelerius metus neatsakome, nei kad tikrai grįšime, nei kad tikrai ne. Šiandien mūsų šeima gyvena Norvegijoje, o rytojus parodys, kur būsime. Iš tiesų visai nesvarbu kur – svarbiausia, kad visiems kartu. Išvykę mes daug ką atrandame, daug naujos kultūros įsileidžiame į savo širdis. Iš naujo apgalvojame vertybes, kuriame savo šeimos tradicijas, bet labai daug ką ir prarandame.
Didžiausias skausmas, kad mes prarandame laiką, kurį vaikai galėtų praleisti su seneliais, pasakojimus bei patirtį, kurią perduoti gali tik jie. Sunku suprasti, kiek to gėrio vaikai spėja sugerti, grįžę atostogoms vasarą, bet gal būtent tai, ko neturime kasdien, ir išmoko mus vertinti bei branginti kur kas stipriau.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Keturi milijonai“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 kovo 15 dieną.
„Mamos žurnalas“
