Išsiųsti sūnų mokytis į Lietuvą buvo labai teisingas mūsų sprendimas

Neriją Marciukaitę daug kas žino kaip „gidę Romoje Neriją“

Neriją Marciukaitę daug kas žino kaip „gidę Romoje Neriją“ – būtent ši „Facebooko“ grupė lietuviams padeda susirasti tautietę, kuri aprodys, pavedžios ir išpasakos ne tik Romos, bet ir visos Italijos istoriją. Daugiau kaip dvidešimt metų Italijoje gyvenanti Nerija puikiai kalba itališkai, bet džiaugiasi turėdama galimybę ekskursijas vesti lietuviškai. Lietuviškai kalba ir jos vienturtis sūnus Valentino.

Nerija, kaip atsidūrėte Italijoje, kodėl joje likote gyventi?

Baigiau Vilniaus universitetą, esu istorikė, turiu gidės specializaciją. Prieš 25-erius metus Lietuvoje gidų kaip ir nereikėjo, dirbau mokytoja, o paskui išvykau į Italiją. Italija buvo mano svajonių šalis nuo pat vaikystės, su San Remo festivaliais ir Toto Kutunjo, Rikardo Fogli ir Pupo…

Taigi, neilgai padirbėjusi Lietuvoje, atvykau į Italiją ieškoti kokio darbo, mokytis kalbos. Iškart užsirašiau į Dante Alighieri kalbų mokyklą užsieniečiams. Kadangi italai ne visi kalba angliškai, buvau priversta kuo greičiau išmokti itališkai pati. Po poros metų jau kalbėjau, kad ir su klaidomis. Tą kalbą tobulinu iki šiol, nes kalbos mokėjimui ribų nėra.

Taip susiklostė, kad atvykusi netrukus sutikau mylimą žmogų ir susilaukėme vaikučio. Auginau vaiką ir tada nė negalvojau, kad galėčiau dirbti pagal specialybę. Šis noras išsipildė tik po gerų 10-ies metų.

Ištekėjote už italo. Kokia kalba kalbėjote šeimoje su vaiku?

Aš su juo kalbėjau lietuviškai, o vyras – itališkai. Labai norėjau, kad mano vaikas galėtų susikalbėti su močiute ir visais giminaičiais iš Lietuvos.

Dabar mano Valentino 22 metai, jis puikiai kalba ir rašo lietuviškai. Tuo metu, kai auginau,  dar nebuvo populiaru kalbėti apie bilingvizmą (dviejų kalbų vartojimą) šeimoje, tiesiog intuityviai jaučiau, kad taip turiu daryti. Tuo metu Romoje nebuvo ir lituanistinės šeštadieninės mokyklėlės, ji susikūrė tik 2005 metais, kai Valentino buvo jau devyneri.

Kasdienybėje buvo gana sudėtinga tą bilingvizmą taikyti, nes kai vyras būdavo namuose, jis pykdavo, kad aš su vaiku kalbu lietuviškai.

Prašydavo, kad aš kalbėčiau itališkai, nes jis nieko nesupranta. Tekdavo kartais nusileisti ir kalbėti itališkai. Bet kai likdavome dviese, iš karto pereidavome į lietuvių kalbą. Atsimenu, kai sūnui buvo dveji metukai, jis pradėjo kalbėti, viską lietuviškai suprasdavo, bet atsakinėdavo itališkai. Galvojau: „O, Dieve, gal jis nebekalbės lietuviškai?“ Tuo metu aš nedirbau, tad galėdavome kiekvieną vasarą grįžti į Lietuvą pas močiutę ilgesniam laikui. Kai buvo vyresnis, nuo penkerių metų, Telšiuose pas močiutę palikdavau pavasaroti ir vieną. Per vasaras jis išmoko žemaitiškai (aš jį Italijoje mokiau literatūrinės lietuvių kalbos), susirado kiemo draugų, su kuriais iki šiol palaiko ryšius.

Kartais Valentino klausdavau, kas jis labiau jaučiasi esantis: lietuvis ar italas? Jis sakydavo, kad labiau jaučiasi italas. Bet dabar, kai jau kelerius metus gyvena Lietuvoje, sako, kad jaučiasi, lyg būtų pusiau lietuvis, pusiau italas. Iš išvaizdos jis tikras italas, tamsaus gymio.

Nerija labai norėjo, kad vaikas galėtų susikalbėti su močiute ir visais giminaičiais iš Lietuvos

Valentino leidote į lituanistinę mokyklėlę Romoje?

Kai ta mokyklėlė atsidarė, buvau viena pirmųjų mamų, kuri atvežė savo vaiką. Pačios mamos būdavome ir mokytojos – aš vedžiau istorijos pamokas, kito vaiko mama buvo baigusi lietuvių filologiją, mokydavo lietuvių kalbos. Pamokos vykdavo kas antrą šeštadienį. Po kelerių metų mūsų šeima iš Romos persikėlė gyventi prie jūros, atvykti būdavo sudėtingiau, vyras vis bambėdavo, kad mes kažkur visai dienai dingstame, o aš dirbu darbą, už kurį nemoka pinigų.

Bet kelerius metus ir aš, ir Valentino entuziastingai važiuodavome į tą mokyklėlę. Kai sūnui prasidėjo paauglystė, ėmė tingėti.

Aš porą metų buvau net mokyklėlės direktore. Iš pradžių ją lankė 12 vaikų – ir iš mišrių šeimų, ir ambasados darbuotojų vaikai. Valentino susirado draugų lietuvių. Mes ten smagiai švęsdavome visas lietuviškas valstybines šventes, mokyklėlė buvo tarsi lietuvybės sala Romoje. Kuo labiausiai esu tai mokyklėlei dėkinga, tai, kad sūnus išmoko rašybos. Aš namie su juo kalbėdavau, bet gramatikos taisyklių nemokiau.

Kai jis išvyko mokytis į Lietuvą (tuo metu sūnui buvo 15 metų), Lietuvių namuose mokytojai tikrino Valentino žinių lygį ir nusprendė, kad lygis pakankamas, kad galėtų mokytis toliau. Kiti vaikai, prasčiau mokantys lietuviškai, metus mokydavosi išlyginamojoje klasėje.

Ar sunku derinti lietuviškas ir itališkas tradicijas šeimoje?

Gan sudėtinga, nes italai nepasiduoda kitų kultūrų įtakai. Vyro giminėje įvedžiau tik vieną lietuvišką tradiciją – per Kūčias laužyti pašventintą „plotkelį“, kurį kasmet gaudavau iš lietuvių kunigų. (Romoje, svečių namuose „Villa Lituania“ mes paprastai susirinkdavome paminėti  tradicinių švenčių. Lietuvių bendruomenė čia atsikūrė maždaug 2002 metais.) Italai „plotkelio“ nelaužo, bet mielai priėmė šį ritualą, nes jie tikintys. Tradicinės šventės be ėjimo į bažnyčią neįsivaizduojamos. Per Kūčias pas vyro tėvus Sardinijoje veždavausi ir kūčiukų, jie paragaudavo, santūriai sakydavo: „Skanu“.

Valentino nuomone, Lietuvoje mokytis sunkiau

Italai per Kūčias valgo mėsą, iš pradžių sakydavau, kad aš valgysiu tik pasninko maistą, bet prie skaniausiais valgiais nukrauto stalo tai sudėtinga. Prisitaikiau ir perėmiau vyro tradicijas, per Kūčias vaišindavomės ėriuko kasa, inkstais ar smegenimis – tai nekasdieniški, šventiniai patiekalai. Kiekvienas Italijos regionas turi savo virtuvę, vienur gaminama žuvis, kitur kepama mėsa. Sulaukus 12 valandos vakaro, geriamas prosekas. O Kalėdų rytą visi eina į bažnyčią, po kurios laukia ilga ir gausi užstalė. Kalėdiniai pietūs gali trukti 5 valandas ar dar ilgiau – vyro giminė labai daininga, būdavo grojama gitaromis ir dainuojama.

Kai Valentino buvo mažas, vienas Kūčias šventėme Lietuvoje, tada savo šeimai parodžiau lietuviškas tradicijas. Vaiką labiausiai sužavėjo sniegas ir pūga.

Kaip nusprendėte, kad sūnui bus geriausia baigti mokyklą Lietuvoje?

Ta mintis kilo man apsilankius  Lietuvių namuose. Tuo metu, kaip lituanistinės mokyklėlės direktorė, buvau atvykusi į kvalifikacijos kėlimo kursus Vilniuje. Man taip patiko Lietuvių namai – mokykla su bendrabučiu užsienyje gyvenantiems lietuvių kilmės vaikams!

Tuo metu Valentino buvo keturiolikmetis paauglys, kaip ir visi italiukai, buvo išlepęs, tingus, turėjo antsvorio. Į mokyklą eiti nenorėjo, per naktis sėdėdavo prie kompiuterio. Italės mamos labai išlepinusios savo vaikus, už juos kloja lovas, tvarko kambarius, vaikai neturi jokių pareigų. Pažiūrėkite, kas dabar Italijoje dedasi: 40 procentų jaunimo bedarbiai, nes nenori dirbti, bet kokių darbų nepasiūlysi.  Pasitariau su vyru, ir jis pritarė, kad galime pabandyti išsiųsti sūnų į Lietuvą. Nuvažiavome kartu pažiūrėti sąlygų, pakalbėti su mokyklos direktore. Vyrui mokykla irgi labai patiko. Vienintelis, kuris priešinosi šiai idėjai, buvo pats Valentino. Netikėjo, kad „ištremsime“ vienturtį sūnelį. Jis pyko, bet suprato, kad nepilnametis turi paklusti tėvų valiai. Susitarėme: jeigu tikrai labai nepatiks, po Kalėdų galės grįžti ir mokytis Italijoje.

Nenorėjome jo kankinti, jei tikrai blogai jaustųsi.

Tas sprendimas buvo nelengvas mums visiems. Kai sūnus nematydavo, aš verkdavau, nes man buvo skaudu tokio amžiaus vaiką išsiųsti iš namų. Kai prieš mokslo metų pradžią skridome į Lietuvą, beveik nekalbėjome, Valentino buvo labai piktas. Bet aš kitos išeities nemačiau.

Vilniuje mus pasitiko pilkas dangus, lietus… Po itališkos saulės tai buvo didelė permaina. Skaudančia širdimi lapkričio mėnesį atskridau aplankyti, pažiūrėti, kaip jam sekasi. Vis susisiekdavau su mokytojais, klausdavau apie sūnų. Mokytojai užtikrindavo, kad sekasi gerai. O paskui Valentino grįžo per Kalėdas į Italiją. Buvome iš anksto nupirkę bilietą į abi puses, bet nežinojome, ar jis grįš į Lietuvą. Bet jis buvo patenkintas, neprašė likti namuose. Tik užsiminė, kad mokytojams norėtų parvežti lauktuvių iš Italijos.

Labiausiai nustebino jo išvaizda: buvo pradėjęs sportuoti, labai sulieknėjęs, beveik neatpažįstamas. Taigi savarankiškas gyvenimas tikrai išėjo į naudą.

Valentino nuomone, Lietuvoje mokytis sunkiau. Manau, jam buvo nelengva ir pati adaptacija, juk reikėjo susirasti draugų, bendraminčių, pačiam pasirūpinti buitimi. Pasakodavo, kaip kartais gamina maistą ir sau, ir draugams. Lietuvoje maistas jam ne ypač patiko, mokykloje žuvies apskritai nevalgydavo, nes buvo įpratęs Italijoje valgyti tik šviežią. Jo pomėgis gaminti maistą bendrabutyje labai pravertė.

„Man smagu rodyti Italiją lietuviams“, – sako Nerija

Sūnus liko ir dabar gyvena Lietuvoje?

Kai buvo bebaigiantis gimnaziją, klausiau, ar ketina grįžti į Romą. Bet Valentinas prisipažino, kad aukštųjų mokslų siekti jis nenori, jam patinka gaminti, todėl stos į Žirmūnuose esančią kulinarijos mokyklą. Labai pritariau jo idėjai eiti tuo keliu, kur veda širdis. Juk matydavau, kad ir vaikystėje jis mielai sukasi virtuvėje.

Po metų pavyko rasti darbą naujame itališkame restorane. Dabar dirba kitame itališkame restorane, kur padėjo sudaryti ir valgiaraštį. Manau, kad kulinarija yra jo sritis.

Džiaugiuosi ir dėl to, kad jam antsvoris taip ir nebesugrįžo, jis gyvena sveikai, prisižiūri savo mitybą, sportuoja.

O kaip jūs pati tapote gide Romoje?

2008 metais viena mano bičiulė, profesionali gidė, negalėjo vesti užsakytos ekskursijos po Romą ir pasiūlė man. Iš pradžių išsigandau ir norėjau atsisakyti, sakiau, kad reikia geriau išmanyti Romos istoriją. Bet ji mane nuramino, kad turiu laiko pasiruošti. Pravedžiau pirmą ekskursiją – ir man labai patiko, ir turistams. Tai buvo Vilniaus bibliotekininkų grupelė, labai išsilavinę, smalsūs žmonės, tad bendravimas buvo įdomus abiems pusėms. Paskui kažkas apie mane susižinojo per lietuvių bendruomenę, per Lietuvos ambasadą. Kartą nusifilmavau Lietuvos televizijos laidoje „Emigrantai“ – tai irgi buvo nebloga reklama. O dabar žmonės daugiausia susiranda mane per „Facebooką“ ir vieni per kitus.

Man smagu rodyti Italiją lietuviams. Būna sezono ir nesezono laikas, bet vidutiniškai dirbu tris dienas per savaitę. Kartą teko vesti ekskursijas 20 dienų be pertraukos. Tada jau pavargau. Būdama gide iš naujo pamilau Romą – tiek istorijų, legendų! Sakoma, kad Romos nepažinsi per vieną gyvenimą. Man tai miestas – numeris vienas visame  pasaulyje, su savo istorija, kultūra, su maistu. Lietuvių grupėms stengiuosi parodyti ne vien turistinius objektus.

Kartais pasiūlau kulinarines temas, juk šalį ir per maistą pažinsi, o italai garsėja geru kokybišku maistu. Kavinės viduje gali būti paprastas interjeras, bet maistas privalo būti labai geras. Italų virtuvė nėra tik makaronai ar pica, kiekvienas regionas turi savo patiekalų. Romos tradicinis patiekalas – jaučio uodega, kartais patys italai iš kitų regionų atvažiuoja tos jaučio uodegos paragauti.

Valentinui savarankiškas gyvenimas tikrai išėjo į naudą

Jaučiu, kad gyvendama Italijoje pasidariau energingesnė, greičiau kalbu, daugiau gestikuliuoju, – gal čia kalta saulė. Su turistais pakalbame, kad labiausiai Lietuvoje ir trūksta kasdienio džiaugsmo, mokėjimo būti laimingiems, į viską žvelgti paprasčiau. Dirbdama sutinku visokių žmonių – intelektualų ir paprastų žmonių. Pastebiu, kad lietuviai, kurie keliauja, keičiasi į gerąją pusę, nebėra surūgę, uždari, su žemaičiais man apskritai linksma, nes jų geras humoro jausmas.

Kartais iš turistų gaunu lauktuvių juodos duonos, lietuviškų saldainių ar lašinukų – tų dalykų labai pasiilgstu gyvendama Italijoje.

Ginta Liaugminienė

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Keturi milijonai“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2019 balandžio 10 dieną.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


8 − = septyni

Kitos temos: