Evelina Daciūtė su vyru Danu augina tris vaikus – Anuprą (12 m.), Agotą (9 m.) ir Abigailę (2 m.).
Prieš išvažiuodama į Kiniją, moteris dirbo ryšių su visuomene agentūroje. Į Kiniją šeima išvyko prieš 4 metus dėl vyro darbo pasiūlymo. Pekine gimė mažoji dukrelė, o kai ji ūgtelėjo – Evelina pradėjo rašyti knygas vaikams „Meškių istorijos“.
Kokia Kinija ji pasirodė pirmais mėnesiais? Patyrėte kultūrinį šoką?
Iš pradžių buvome kaip baltas popieriaus lapas. Žinoma, buvome girdėję apie Didžiąją kinų sieną, kinų atradimus, žinojome istorinius faktus, buvome skaitę grožinės literatūros apie Kiniją, tačiau dabar galiu pasakyti, kad beveik nieko nežinojome. Ir nesu tikra, ar labai daug žinome po 4 čia praleistų metų. Kinija didžiulė ir labai marga. Vienoje jos dalyje auga palmės, o kitoje – žemę dengia sniegas. Skiriasi ir žmonės. Vienokie jie Pietuose, kitokie – Šiaurėje. Miesto žmonės skiriasi nuo kaimo. Vieni dirba tarptautinėse bendrovėse ir vilki garsių dizainerių drabužiais, kiti, pavyzdžiui, migrantai darbininkai, po miestą keliauja su visa savo manta ant pečių. Pekino gatvėse, parkuose sutinkami kinai labai smalsūs.
Jie ilgai nelaukę prieis ir išklausinės, iš kur tu, kiek laiko gyveni Kinijoje, kiek metų vaikams, ar tau patinka čia gyventi.
Didelio šoko čia nepatyrėme, nes Pekinas – didmiestis, toks kaip ir dauguma pasaulyje. Be to, šeimoje verda panašus gyvenimas, kaip ir iki tol – kažkas eina į darbą, kažkas į mokyklą, reikia paruošti valgyti, ta pati buitis. Didžiausią nepatogumą kėlė kalbos barjeras – ne tiek jau daug kinų moka angliškai. Daug ką atperka tai, ką čia pamatome, patiriame. Neįkainojama patirtis.
Ar sunku buvo prisitaikyti prie vietinio gyvenimo būdo? Kokių naujų įpročių įgijote?
Tiksliau būtų sakyti, kad nesitaikėme. Tiesiog užėmėme stebėtojų poziciją. Esi svečias šalyje. Žinoma, kartais nutrūkstame, nes kai kuriais atvejais mąstymas skiriasi kardinaliai. Atrodo, iškilo problema, mūsų akimis, ją galima išspręsti per 10–20 min., o jie užtrunka kelis kartus ilgiau arba išvis atsisako ją spręsti. Kartą nuėjome su draugais į kinų restoraną. Jis buvo pilnas, pasiūlė palaukti. Laukiame jau ilgokai, kitus žmones vis sodina, o mūsų ne. Po kokių 20 min. dar pasiteiravome, ar ilgai laukti. Sako: „Dar palaukite“. Dar po kurio laiko pasako, kad tokio dydžio stalo nėra. Nors jiems patiems pasiūlius laukėme jau kone pusvalandį. Tuo pat metu matome, kad pakyla žmonės nuo gretimai stovinčių stalų. Ranka rodome, kad štai – mes galėtume ten prisėsti. „Ne, – sako mums. – Negalite, ten stalai po šešis žmones“. Siūlome sustumti, purto galvas. Nuėjome sustūmėme stalus, susėdome – patys išsprendėme problemą.
Bjauriausias dalykas Kinijoje yra pereiti gatvę. Automobiliams čia pirmenybė, ir zebro dryžiai per perėją dažnai vertinami tik kaip dekoro elementas.
Kinai labai myli vaikus ir jiems rodo daug dėmesio. Kartais net per daug. Nori kartu fotografuotis. Būna, nueiname į parką, pasivaikštome ir prisėdame ant suolelio. Po kurio laiko matai, kaip aplink daugėja žmonių, vienas po kito traukia išmaniuosius ir fotografuoja. Tenka rinktis daiktus ir keliauti toliau.
Žinoma, daugiausiai tai žmonės, atvykę iš provincijos. Sostinėje jie neretai pirmą kartą pamato „gyvą“ užsienietį, o mūsų vaikai jiems primena vaikščiojančias lėles. Jiems labai gražu, kad mūsų akys gali būti rudos, gali būti žalios ar mėlynos ir net mėlynumas skiriasi. Intravertams Kinijoje turėtų būti tikrai nelengva.
Abigailės susilaukėte Kinijoje. Kaip čia prižiūrimos nėščiosios, kaip atrodo gimdymo namai?
Lankiausi tarptautinėje ligoninėje, kuri nelabai skiriasi nuo tokių pat įstaigų Lietuvoje. Kadangi joje dirba gydytojai iš viso pasaulio, tai galima įžvelgti skirtingų šalių skirtingą požiūrį į nėštumą ir gimdymą.
Pirmiausia mane prižiūrėjo švedė – ji buvo daugiau natūralistinių pažiūrų. Jai išvažiavus, lankiausi pas amerikietę, kilusią iš Tolimųjų Rytų. Jos požiūris buvo kitoks – baiminosi nėštumo komplikacijų, norėjo apsidrausti, siūlė daugiau medikamentinių, intervecinių būdų, kad būtų saugiau, greičiau. Jei būčiau laukusi pirmo vaiko, tai būtų išderinę. Bet dabar jau turėjau ir patirties, ir žinių. Turėjau pasiruošusi gimdymo planą, kuriame surašiau, ko noriu ir ko nenoriu. Tas pasitikėjimas ir padėjo gimdymo metu.
Apskritai, Kinijoje dėl vieno vaiko politikos į trečiąjį nėštumą žiūri labai atsargiai, matyt, dėl to, kad jie nėra labai dažni. Užtat gatvėje nuolat girdžiu kinų susižavėjimo šūksnius, kad auginu net tris vaikus.
Ar valstybė lepina jaunas mamas atostogomis, pašalpomis?
Motinystės atostogos Kinijoje trunka 14 savaičių (98 dienas) – 15 dienų iki gimdymo ir likusios po jo.
Kinės tikrai anksti grįžta į darbą. Labai populiaru, kai moteriai pradėjus lauktis vieni iš tėvų (dažniau vyro) persikrausto gyventi pas jaunąją šeimą ir rūpinasi nėščiąja bei gimusiu anūku, o tėvai gali ramiai dirbti.
Jei tėvai nepersikrausto, neretai neturtingos šeimos išveža vaiką pas senelius, kad galėtų dirbti.
Svarbiausias žmogus šeimoje yra vyro motina – anyta. Tad nemažai jaunų kinių sako, kad joms svarbiau sutarti ne su būsimu vyru, o su būsima anyta. Jos žodis yra pirmas ir paskutinis. Ji labai svarbi auklėjant vaikus ir daug ką sprendžia.
Įdomus faktas, kad 30 dienų po gimdymo (jos vadinamos „sėdėjimo mėnesiu“) gimdyvė turi laikytis tam tikrų taisyklių: leisti laiką lovoje, dėvėti kepurę, vilkėti šilta pižama bei kojinėmis, kad tik neperšaltų, tuo laikotarpiu negalima plautis galvos, maudytis, valgyti šviežių vaisių ir daržovių, yra griežta dieta, ką ir kiek kartų galima valgyti. Manoma, kad taip moteris greičiau atsigauna, yra suderinamos jos in ir jan energijos, ji išvengia sveikatos problemų, kurios gali kilti ateityje.
Kinijoje ilgai – apie 40 metų – galiojo vieno vaiko politika (galioja ir dabar, tik vis daugiau žmonių leidžiama susilaukti ir antrojo). Ši vieno vaiko politika nuo pat pradžių galiojo ne visiems: ji nebuvo taikoma tautinėms mažumoms, kaimo gyventojams. Prieš kelerius metus buvo leista turėti antrą vaiką tiems, kurie šeimoje yra vienturčiai. Neseniai buvo priimtas nutarimas, kad užtenka to, kad vienas iš tėvų yra vienturtis. Augę vienturčiai dažnai net ir nenori apsikrauti vaikais. Čia senesnius žmones stebina, kaip vakariečiai, kurie gali susilaukti vaikų, renkasi jų neturėti. Kinams vaikas yra ateitis.
Pensijų sistema tik kuriama, jas gauna labai nedidelė visuomenės dalis, todėl vaikai rūpinasi savo senstančiais tėvais.
Dėl vieno vaiko politikos tas vienintelis vaikas atsidūrė išskirtinėje padėtyje. Jis yra vienas, o aplink jį – šeši suaugę žmonės: tėvai ir keturi seneliai. Dažnai tokį vaizdą galima pamatyti parkuose ar pramogų vaikams vietose. Suaugusieji šokinėja aplink, pildo kiekvieną vaiko norą. Žinoma, Pekinas nėra Kinija, kaimuose visai kitaip, bet didžiuosiuose miestuose daug turtingų kinų – jie apipila vaikus daiktais ir pramogomis. Daug investuoja į išsilavinimą. Paprastai kieme kino vaiko nepamatysi – pamokos, užklasiniai užsiėmimai: pianinas, smuikas, tenisas, dailė, golfas. Savaitgaliai irgi skiriami vežioti vaiką po būrelius ar papildomas pamokas.
Pekine didžiulis pasirinkimas vaikiškų prekių – yra kiniško stiliaus drabužiais prekiaujančiių parduotuvių, yra žymiausių pasaulio ženklų. Vieni kinai renkasi vaikus rengti kiniško stiliaus drabužiais, kiti apsiperka vakarietiškose parduotuvėse – H&M, GAP, „Mothercare“ ir t.t.
Koks kinų požiūris į sauskelnes, žindymą, papildomą maitinimą?
Kas nustebino vos atvykusius – tai atviros kelnės su praskiepu, vadinamos kaidangku. Jomis mūvintis vaikas savo reikalus gali atlikti tiesiog gatvėje. Jei bėda prispyrė, pavyzdžiui, prekybos centre, tėveliai jį palaikys virš šiukšlių dėžės, mieste – prie medžio. Kaidangku mažieji kinai paprastai dėvi nuo šešių mėnesių iki ketverių metų. Ir ne tik vasarą, bet ir žiemą. Pekine žiemos ne tokios šaltos kaip lietuviškos, tačiau kai aplink visi šiltais paltais, nuogi raudoni užpakaliukai taip ir prašosi būti pridengti. Kinai įsitikinę, kad su tokiomis kelnėmis vaikų užpakaliukai „kvėpuoja“, o jų savininkai anksti (nuo šešių mėnesių) savarankiškai išmoksta atlikti reikalus ar informuoja juos ant rankų nešančius tėvus, kad laikas sustoti ir nusilengvinti.
Tėvus, kurie renkasi sauskelnes, vyresnioji karta laiko tiesiog tinginiais. Kinai sako, kad ar mažam, ar dideliam daryti į kelnes yra gėda. Atmetant estetiką ir sanitariją, tai labai „žalias“ dalykas: į gamtą nepatenka milijardai potencialių panaudotų sauskelnių, kurios dar nebūtų suirusios juos dėvėjusiems asmenims baigiant magistrantūros studijas. Situacija, žinoma, keičiasi. Sauskelnes gaminantys koncernai investuoja galybę pinigų, kad pakeistų šią kinų tradiciją ir išstumtų kaidangku, nes tuomet iš Kinijos plūstelės milijardinės pajamos.
Abigailei jau daugiau nei dveji, ji valgo tą patį, ką ir kiti šeimos nariai. Kinai vaikus pradeda primaitinti nuo „congee“ sriubos, verdamos iš ryžių ir vandens. Paskui ji papildoma daržovėmis, mėsa, tofu. Anksti valgiaraštyje atsiranda kiaušiniai – paprastai garuose verdama kiaušinienė. Vaikai iš pradžių nemėgo kinų maisto – čia jis kitoks nei Lietuvoje. Lietuvoje (ir ne tik joje) kinų maistas yra adaptuotas vietiniam skoniui. Tiesą sakant – gaila. Tikrasis kiniškas maistas, mano akimis, yra skanesnis. Kinijoje daug skirtingų virtuvių – didžiulis pasirinkimas. Kartą vyro kolega viešėjo Lietuvoje. Kinai, kai keliauja į užsienį, stengiasi valgyti kinų restoranuose. Paklaustas, ką jis mano apie kinų restoranus Lietuvoje, atsakė, kad interjeras labai gražus, bet maistas – tarsi visi patiekalai būtų ruošti vienoje keptuvėje: ar vištiena, ar kiauliena, ar kiti patiekalai – vienodo skonio. Be to, neatitinka prieskoniai, kitos sudėtinės dalys. Kinams maistas labai svarbus. Senovėje jie net sveikindavosi vienas su kitu sakydami: „Ar esi pavalgęs?“
Na, o požiūris į žindymą čia panašus kaip Lietuvoje prieš kokius 15 metų. Dauguma mamų vaikšto apsiginklavusios buteliukais.
Kokios populiariausios palankynų dovanos?
Kūdikiui gimus, populiarios tradicinės dovanos – raudoni vokeliai su pinigais, sidabrinės ar auksinės apyrankės, raudonos spalvos drabužiai, dažniausiai papuošti tigrais. Raudona spalva yra sėkmės spalva, manoma, kad apsaugo nuo pikto. Tigras kinų folklore yra žvėrių karalius ir ypatingas vaikų globėjas.
Nuo seno dovanojami raudonai dažyti kiaušiniai. Siuvamos Šimto linkėjimų antklodės: vaiką lankantys neša medžiagos gabaliuką, linkėdami vaikui visko, kas geriausia, ir paskui iš tų atraižų yra siuvama antklodė vaikams. Žinoma, keičiantis laikams ir perkamajai galiai, keičiasi ir dovanos. Auga pinigų sumos raudonose vokeliuose, turtingi kinai perka dovanų prabangias lovytes ar vežimėlius.
Ar ten vis dar daugiau vertinami berniukai nei mergaitės?
Kinai ilgus amžius labiau vertino sūnus. Jie – giminės pratęsimas. Be to, sūnus likdavo namie ir rūpindavosi savo tėvais, o dukterys nutekėdavo į vyro šeimą ir geriausiu atveju aplankydavo tėvus kartą per metus – antrąją kinų Naujųjų metų dieną. Kinijoje tam tikro amžiaus berniukų yra keliais milijonais daugiau nei mergaičių. Todėl buvo priimtas draudimas pranešti tėvams, kokios lyties vaiko jie laukiasi, nes nemažai kas, sužinoję, jog laukiasi mergaitės, nutardavo nutraukti nėštumą. Dėl tokios padėties daugybei kinų jaunuolių, ypač gyvenančių kaimo vietose, bus sunku rasti antrąją pusę. Ir dabar iš būsimo jaunikio reikalaujama, kad jis turėtų kur atsivesti savo žmoną. Patys kinai juokauja, kad Pekine ar Šanchajuje labiau apsimoka turėti dukterį, nes jai tereikia nupirkti mašiną, nei sūnų, kuris turi pasirūpinti butu, o šiuose didmiesčiuose jie labai brangūs.
Kaip gimė meškių pasakos? Juk knygelių dailininkė gyvena Olandijoje, Jūs – Kinijoje, o knygutes išleidote Lietuvoje.
Niekada nemaniau, kad kada nors rašysiu vaikams. Dar prieš daugiau nei metus neturėjau tokių planų.
Mano pažįstama Rasa Kaper, su kuria į darželį Lietuvoje leidome vaikus, panašiu laiku išvažiavo gyventi į vyro gimtąją Olandiją. Iki tol siuvusi kolekcinius meškiukus, ten juos pradėjo piešti. Prie vieno jos piešto meškio socialiniame tinkle ir leptelėjau, kad jis tiesiog prašosi istorijų. Taip ir prasidėjo. Praėjusią vasarą abi viešėjome Lietuvoje ir susiradome leidyklą. Gruodžio mėnesį pasirodė pirmoji mūsų knyga „Meškių istorijos. Lubinų labirintas“, o per šiemetinę Vilniaus knygų mugę jau džiaugėmės antrąja „Meškių istorijos. Medaus mainai“. Man labai smagu dirbti duetu su Rasa, atrodo, kad taip ir idėjos ateina lengviau, ir jų daugiau. Tūkstančių kilometrų atstumas mums netrukdo, gal tik norėtųsi gyvai dažniau pakalbėti. Pasakojimais, iliustracijomis, idėjomis dalinamės virtualiai. Juokaujame, kad kitus atstumas išskiria, o mus suartino.
Man patinka rašyti, patinka pasakoti istorijas. Noriu nemoralizuodma pasakyti apie svarbius dalykus, perteikti vertybes, istorijomis keisti vaiko elgesį. Pirmiausia jas išbandau su savo vaikais. O ir pačios pasakojimų idėjos atkeliauja iš bendravimo su jais, iš kitų vaikų stebėjimo, savo pačios vaikystės. Vaikai juokiasi, kad jie puikiai žino, kai esu užvaldyta naujos istorijos: tuomet į jų visus klausimus atsakinėju „mhm“. Kita vertus, jie mato, kaip man patinka tai, ką darau.
Knygą su Rasa kuriame elektroniniais laiškais. Nusiunčiu jai tekstą, ji kuria iliustracijas, tuomet visa medžiaga keliauja dizainerei Editai. Mūsų laikas nesutampa – rašau iš ateities (nuo Lietuvos žiemą skiria plius šešios, vasarą – penkios valandos). Paprastai aš ryte prisėdusi perskaitau Rasos iš vakaro siųstus laiškus, o ją ryte pasitinka maniškiai.
Šiuo metu rašau trečią knygą. Po dviejų atrodė, kad gal jau „išsirašiau“. Bet vieną rytą prausiantis duše – op, ir pradėjo vyniotis nauja istorija. Paskui dar viena, ir dar. Niekada nemaniau, kad vaikams rašyti yra taip smagu. Mes Kinijoje gyvename be giminių, artimiausių draugų, daugiausia laiko praleidžiame šeimos rate. Galbūt tas intensyvus bendravimas su savo trijule ir mestelėjo į vaikų literatūrą. Kai esi nuo ryto iki vakaro su vaikais, jie tampa ir tavo darbas, ir hobis, ir įkvėpimas, ir varomoji jėga.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
