Su Aurima Diliene bendradarbiaujame, atrodo, visą amžinybę. Vaikų ir paauglių psichiatrė konsultuoja įvairiausiomis temomis, na, o labiausiai buvo įdomus jos pačios gyvenimas. Aurima su vyru augina 7 vaikus. O prieš 5 metus emigravo į Prancūziją.
Kuo unikali Aurimos emigracija?
Pirma – Aurima su vyru Vaidotu augina 7 vaikus! Šiuo metu (2019 metais) vaikų amžius toks: Greta (26 m.), Dominykas (23 m.), Bernarda (19 m.), Mėta (16 m.), Pasaka (14 m.) ir Fėja (10 m.) ir Teodoras (8 m.). Išvyko su penkiais, nes tiek vyriausioji dukra, tiek vyresnysis sūnus tuo metu jau mokėsi kitų šalių universitetuose.
Antra – šeima Lietuvoje buvo puikiai įsitvirtinusi, vaikų talentai skleidėsi būreliuose, Aurima su vyru buvo geidžiami specialistai, kurie nesėdėjo be darbo.
Trečia – šeima neturėjo finansinių problemų, gyveno nuosavame name, turėjo išpuoselėtą kiemą, vaikai – atskirus kambarius ir t.t.
Ketvirta – tik viena Aurima buvo mokiusis prancūzų kalbos, o kiti šeimos nariai nemokėjo prancūziškai, nors naujam gyvenimui pasirinko būtent šią šalį.
KAIP JIEMS SEKASI DABAR? KALBINAME AURIMĄ.
Keliese dabar gyvenate po vienu stogu?
Dabar esame šešiese, tik vyresnėlė įsitvirtino Londone. Kiti su mumis arba netoliese, Prancūzijoje.
Išsikėlėte gyventi į Bordo, o kur gyvenate dabar?
Keturis metus gyvenome Bordo (Bordeaux) pakraštyje, tik šiais metais paskui vyro darbą išsikraustėme du šimtus kilometrų šiauriau Atlanto pakrante, netoli žymaus kurorto La Rochelle į nedidelį miestą Niort, kuris dar vadinamas Žaliąja Venecija, nes aplink jį yra tūkstančius kilometrų miškais vingiuojantys kanalai, labai populiari turistinė zona, čia ypač gera karštomis vasaros dienomis.
Ką dabar dirbate, ką veikia vyras?
Aš esu psichoterapeutė ir dirbu „profession liberale“ (laisvu) statusu – esu pati sau valdžia, konsultuoju skype lietuvius, gyvenančius visame pasaulyje, skaitau paskaitas, vedu seminarus lietuvių bendruomenėse, lietuviškose mokyklose Europoje ir JAV, rašau knygas, praeitais metais „Alma Litera“ išleido dvi mano knygas, skirtas saviugdai, tai „Laiškai ir Bordo“ ir „Šeima – komandinis žaidimas“. Plačiau apie mane www.aurimadiliene.com
Mano vyras dirba prancūzų kompanijoje inžinieriumi, internetinių tinklų priežiūros specialistu.
Papasakokite daugiau apie savo knygas!
Visai netikėtai man pačiai, per vienerius metus gimė dvi mano knygos, kuriose atsispindi mano asmeninė gyvenimiška patirtis kuri glaudžiai persipynusi su profesinėmis žiniomis ir dvidešimties metų praktika.
Pirmoje savo knygoje „Laiškai iš Bordo“ į penkiasdešimt laiškų sudėjau po vieną žinutę į kiekvieną laišką, o joje dalinuosi tuo, ko išmokau, ką sužinojau ir patyriau, kas man padėjo kurti savo gyvenimą tokį, kuriuo galiu džiaugtis ir didžiuotis, ir tai ne tik lengvi ir smagūs dalykai. Tai labai asmeninė ir atvira knyga, tai nėra knyga apie Prancūziją, „tai knyga apie kelionę, apie gyvenimo kelią, apie svajones ir su jomis susijusias emocijas, tai knyga, kuri įkvepia eiti ir daryti netgi tada, kai baisu“. Tokius atsiliepimus nuolat gaunu iš savo skaitytojų.
Antroji knyga taip pat ir asmeninės, ir profesinės patirties audinys. Ši knyga pasakoja ne apie sėkmę ir ne apie išrinktuosius, kuriems viskas savaime sekasi. Ši knyga rodo kelią, kaip gyvenime kurti tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma – darnius, harmoningus santykius. Viskas kas parašyta šioje knygoje, yra praktiškai patikrinta, todėl imkite ir naudokite tai savo gyvenime – mėginkite, eksperimentuokite ir laimėkite.
Laimėkite gerus santykius. O tuomet dalinkiteės tuo su kitais – visa kas gera dalinantis auga. Ši informacija nėra mano nuosavybė – tai priklauso visiems ir kiekvienam.
Esu jau parašiusi „Laiškų iš Bordo“ tęsinį, kuriame supinta mano tolimesnė gyvenimo istorija su profesine veikla, konsultacijomis. Šiuo metu ji dar neišleista.
Kokias mokyklas ir būrelius dabar lanko vaikai?
Du mažieji vaikai lanko pradinę mokyklą, viena dukra koledžą, o kita – licėjų. Visos mokyklos prancūziškos, valstybinės, t. y. nemokamos. Dvi dukros muzikuoja, viena šoka. Taip pat čia labai populiaru sportuoti, miestas netgi skiria tam tikras miestiečio korteles, kurios suteikia nuolaidas įvairiems sporto būreliams, sekcijoms. Mūsų šeima lanko baseiną, mergaitės anksčiau lankė bokso treniruotes. Kadangi keitėsi miestas, tai bus matyt ką pasirinks dabar. Turi minčių lankyti alpinizmo būrelį, gal būt mokytis sportinės žvejybos, na, čia pasirinkimas gana platus.
Ar vaikai kalba daugiau lietuviškai, ar jau pastebite, kad mažieji nori labiau prancūziškai kalbėti?
Namuose kalbame tik lietuviškai, nes esame visiškai lietuviška šeima. Du mažiausi vaikai, kurie čia atvyko būdami ketverių ir šešerių metų, tarpusavyje linkę prašnekti prancūziškai, tačiau įmaišo ir lietuviškų žodžių. Bet su mumis jie kalba tik lietuviškai.
Ar turite lietuvių bendruomenę, kad ir nedidelę?
Lietuvių bendruomenė Prancūzijoje bazuojasi Paryžiuje, ir – taip, kartais nuvykstame į ten vykstančius renginius. Kiekviename mieste (beveik) galima surasti bent po vieną lietuvį, nes nemažai moterų yra ištekėjusių ir gyvenančių su prancūzais ar kitataučiais Prancūzijoje, taip pat esama dirbančių laikinai arba jau ilgą laiką ir todėl neretai keliaujančių po Prancūziją, keičiant gyvenamą vietą. Prancūzijoje gana įprasta keliauti paskui darbą, keisti gyvenamą vietą, kaip ir daug kur dabar pasaulyje. Mūsų aplinkoje pirmus keturis metus buvo nedidelė lietuvių bendruomenė, su kuria susitikdavome ypač per lietuviškas šventes, ar kitus renginius mieste. Šiuo metu gyvename mažesniame mieste, tačiau aplinkui esame kelios lietuvės, kurios tarpusavyje bendraujame.
Ar sekate Lietuvos įvykius, tarkime, ar diskutuojate apie Eurovizijos atranką, prezidento rinkimus?
Taip, Lietuvos įvykius sekame, prezidento rinkimuose dalyvavome, už Eurovizijos dalyvius balsuojame.
Naudojamės internetu kas dieną, daugiausia socialiniais tinklais, kuriuose ir tenka pamatyti, įsijungti paskaitinėti ar pasiklausyti įrašų iš lietuviškų portalų.
Kas kiek laiko aplankote Lietuvą?
Iki šiol tai vieną kartą per metus visi atvykdavome į Lietuvą. O aš asmeniškai dėl darbo reikalų atvykstu ir keletą kartų per metus. Panašu, kad ir toliau dėl darbinių sąsajų važinėsiu po keletą kartų per metus.
Į Lietuvą nesam skridę visa šeima, pirmus trejus metus važiavome savo automobiliu vasaromis, nes tuo pačiu ir po Europą pakeliaudavome.
Jeigu skrendame, tai skrendame su darbo reikalais mudu su vyru po vieną, bilietas su visais traukiniais ir lėktuvais kainuoja mažiausiai 250–300 eurų, neretai ir daugiau, vienam žmogui.
Kur apsistojate, kai grįžtate?
Anksčiau dar turėjome butą Vilniuje, kurį jau pardavėme, dabar apsistojame pas draugus arba gimines.
Ką vaikai veikia, kai čia atvyksta, gal prašo prie jūros ar važiuoti ten, kur buvo jų senasis namas?
Vaikai Prancūzijoje prie jūros gyvena, taigi, neprašo. Daugiausiai laiko praleidžiame su draugais.
Kokia jūsų veikla Lietuvoje?
Lietuvoje dažniausiai dirbu kaip lektorė – skaitau paskaitas arba vedu seminarus. Gaunu pakvietimus iš įvairių tikslinių auditorijų: saviugdos klubų, moterų/mamų klubų, duodu interviu radijuje, TV, spaudai. Jau antri metai darau savo knygų pristatymus bibliotekose. Lapkričio mėnesį (19 dieną, 18.30 val.) kviečių į Mažvydo biblioteką, kur vyks mano antrosios knygos pristatymas. O sekmadienį po pietų (15 val.) ten pat seminaras-žaidimas, sukurtas pagal šią knygą.
Taip pat dalyvausiu „Litexpo“ mugėje „Vaikų šalis“ šeimų forumuose, diskusijose ir skaitysiu paskaitą, sekite mugės renginių programą.
Ar vežatės iš Lietuvos ką nors: maistą, knygas?
Taip, vežamės kai kuriuos mėgstamus produktus, bet su kiekvienais metais vis mažiau. Tai varškės sūris, duona, varškės sūreliai, hematogenas, kai kurie saldainiai.
O į Lietuvą lauktuvių vežame saldainius, kriaukles iš vandenyno, prancūzišką muilą.
Ko labiausiai ilgitės iš tėvynės?
Lietuvių kalbos. Labai smagu būna sutikti kur nors keliaujant lietuviškai kalbančius ir pasikalbėti.
Ar vaikai išlaikė lietuvius draugus?
Vyresni vaikai išlaikė, bendrauja per socialinius tinklus, jaunesni bendrauja su mūsų bendrais šeimų draugų vaikais bendraamžiais, kasmet susitinkame, šiemet atostogavome kartu Norvegijoje.
Ar vis dar gaminatės daugiau lietuviškų patiekalų, ar jau perėmė viršų prancūziškieji?
Vis dar maitinamės ganėtinai lietuviškai, bendrieji patiekalai absoliučiai lietuviški arba bent jau tokie patys, kaip būdavo kol gyvenome Lietuvoje, nes ir ten jau daug skirtingų tautų patiekalų randa savo vietą. Tačiau pusryčiai po truputį prancūziškėja – tai reiškia kad valgome mažai ir gana saldžiai. Pietūs – vidurdienį, kas irgi skiriasi nuo anksčiau įprasto laiko, o visa kita taip pat.
Kas jus labiausiai nustebino Prancūzijoje, kas ten „visiškai kitaip“?
Nemažas kultūrinis šokas man buvo tai, kad šioje šalyje žmonės ypač mandagūs: mums teks šito stipriai mokytis. Kaip yra labai teisingai sakoma, kad prancūzas atsiprašo net tuomet, kai jam kas nors užmina ant kojos. Šito ėmiau mokytis jau pirmą dieną – ir tai visai smagu ir lengva. Aplinka tokia, kad kitaip ir neįmanoma. Gatve einantis žmogus sveikinasi – kaip gi neatsakysi. Iš pradžių buvo nejauku ir keista, bet dabar jau patys pirmieji sveikinamės, pamatę ką einantį pro šalį arba įėję į bet koką vietą, kurioje yra žmonių. Parduotuvėje kasininkė visuomet nuoširdžiai palinki geros dienos ir atsisveikina žiūrėdama į akis ir šypsodamasi – šito irgi teko išmokti, nes nebuvau įpratusi prie tiek skiriamo dėmesio. Dabar ir pati savo dėmesį skiriu mane maloniai aptarnavusiam žmogui, šypsausi, linkiu geros dienos, popietės ar vakaro ir šypsodamasi keliauju su pirkiniais iki mašinos. Kaip tai skirtinga nuo mums įprastos kultūrinės aplinkos… Džiaugiuosi, kad mūsų mažesnieji vaikai akivaizdžiai perėmė šitą savybę taip lengvai, kaip tai ir vyksta vaikystėje – jie sugėrė aplinkoje vykstančius procesus visu savo kūno paviršiumi. Mums liks iš jų mokytis.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Keturi milijonai“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 rugsėjo 13 dieną.
„Mamos žurnalas“
