Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė Lietuvoje žinoma kaip dailininkė, knygų iliustratorė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Čia Eglė rengia savo kūrybos parodas, kasmet stengiasi atvažiuoti į Knygų mugę, dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. Eglė – dviejų sūnų mama. Adomui 16, Tomui 14 metų.
Su šeima Eglė gyvena Anglijoje. Vyras Gytis – gydytojas.
Egle, kiek laiko jūsų šeima išvykusi iš Lietuvos?
Mes gyvename vidurio Anglijoje jau 12 metų, atvažiavome čia, kai vaikai buvo mažiukai, – Tomas dvejų, Adomas ketverių metukų. Visada planavome ir planuojame grįžti, tik tai vis nusitęsia, tai kokie darbai svarbūs sutrukdo, tai, pavyzdžiui, nusiperkame namą. Dabar laukiame, kol vaikai baigs mokyklą.
Miestelis, kuriame gyvename, nedidelis, jaukus, didumo sulig Kazlų Rūda. Kaip sako vietinės mamos, ypač patogus auginti vaikus, nes daug gamtos, gana ramu – yra viena centrinė gatvė, daug parduotuvių, universitetas, gal 15 bažnyčių. Beje, į jas niekas per daug nevaikšto – kai būdami naujakuriai nuėjome į Kalėdų ryto pamaldas, radome ten dešimt vietinių, iš jų pusė kunigų…
Ar lengvai pripratote prie angliško oro?
Žiemoti čia tikrai patogu – klimatas švelnus, kai atvykome spalio pabaigoje, dar buvo nepageltę lapai, tad dar ilgai su vaikais bastydavomės po laukus, valgydavome parkuose sumuštinius. Per Kalėdas kiek atvėsta, bet minusinė temperatūra gal būna kokias penkias dienas per visą žiemą.
O kovo pirmąją jau žydi narcizai, krokai, vyšnios, slyvos, sprogsta lapeliai. Paukščių čiulbėjimas nenutyla visą žiemą. Toks jausmas, kad tik nukrenta lapai, ir tuojau pradeda sprogti nauji. Pasiilgstame snieguotų žiemų, tos baltos spalvos. O anglams sniegas – nacionalinė katastrofa: mokiniai neina į pamokas, žmonės – į darbus, nors sniego paprastai būna tiek, kad matyti asfaltas.
Anglijoje daug lietuvių. Ar jungiatės prie jų bendruomenės?
Anglijoje yra nemažai lietuviškų bendruomenių – buriasi turbūt bendraminčiai, kuriems rūpi lietuviški pasibuvimai drauge. Mes kažkokiai konkrečiai bendruomenei nepriklausome. Kartais nuvažiuojame į renginius, pavyzdžiui, šimtmečio proga pernai buvome mišiose už Lietuvą.
Jos vyko Notingeme, po to dalyvavome iškilminguose pietuose su lietuvių bendruomene, buvo smagu. Jei turėčiau daugiau laisvo laiko, galbūt prisijungčiau prie sutartinių dainuotojų Londone, bet kad nėra kada. Turime lietuvių draugų netoliese, su kuriais susitinkame ir atšvenčiame svarbias lietuviškas datas.
Netikėta ir labai miela yra tai, kad pastaruosius kelerius metus Birmingemo orkestrui vadovauja Mirga Gražinytė-Tyla, ir savaime susikūrė oazė, traukianti lietuvius. Ir ta oazė visai netoli mūsų – pavyzdžiui, šią vasario 16 šventėme visai lietuviškai ir labai iškilmingai – puikus orkestras pilnai didžiulei salei griežė Čiurlionio „Jūrą“ su gyva vaizdo tapyba, balkone plevėsavo trispalvė, nes atvyko delegacija iš ambasados Londone. Netikėtai susitikome senai matytus draugus iš Vilniaus, specialiai atskridusius į tą renginį. Fojė galima buvo dėl 3D virtualios realybės technologijų pakeliauti po Čiurlionio paveikslus – irgi Lietuvos kultūros atašė kuruotas projektas. Atgijusiuose paveiksluose skraidėme po pasakų miestus su paukščiais – girdėjome daugybę angliškų susižavėjimo šūksnių. Na ir sugiedojome himną su dideliu būriu lietuvių, susirinkusių ten.
Ar pasiilgstate lietuviško maisto, tradicinių patiekalų?
Dėl pasiilgtų skonių, tai tame pačiame Birmingeme turim krautuvėlę „Lituanica“ – ten prekiauja juoda duona, silke, „Uspaskicho agurkėliais“, gira ir šaldytais koldūnais, ten pat kamputy įsikūrusi virtuvėlė kepa varškės apkepą ir verda labai skanius cepelinus. Žodžiu, yra to lietuviškumo, net paskleisto po anglų bendruomenę .
Šeimoje saugau tradicijas užsispyrusiai, suprantu, kad jei nevažiuojame į Lietuvą, tai vis tiek prieš Kalėdas privalu kepti kūčiukus, virti spanguolių kisielių ir gaminti kitus 12 patiekalų, o prieš Velykas marginti margučius – kažkaip reikia tęsti tų materialių, bet kartu ir labai unikalių dvasinių vertybių perdavimą. Ir sekasi man gerai, visi žino, kaip, kas, kada ir kodėl vyksta.
Kaip vaikams sekasi angliškose mokyklose?
Anglijoje vaikai į mokyklą pradeda eiti 4–5 metų, o jau nuo 3 reikia eiti į daugmaž privalomą visiems darželį-mokyklėlę. Kai vaikas artėja prie trečio gimtadienio, tėvai turi užpildyti anketas, kur pažymi gyvenamąją vietą ir pagal tai gauna vietą vienoje iš aplinkinių pradinių mokyklėlių-darželių. Po mokyklėlės vaikai vežiojami po būrelius irgi nuo pat mažumės.
Valstybinės mokyklos nemokamos. Kol vaikai buvo maži, stebėdavausi, kad grupėse stovi kompiuteriai su žaidimukais, kartais vaikai žiūrėdavo ir aptarinėdavo kokį filmuką, būdavo populiarūs žaidimai su vandeniu ir įvairiausiais dažais. Į kiemą vaikai išeidavo neilgam, daugiau laiko leisdavo kažką dirbdami, klijuodami, verdami, lipdydami.
Angliškose mokyklose daug dėmesio skiriama vaiko savivertei ugdyti – tai net pabrėžta mokyklos programoje, kad pirmiausia vaikai mokomi bendrauti, dalintis, kalbėti, mandagiai elgtis, o visa kita vėliau.
Vyresnysis Adomas mokėsi nuotolinėje Ozo gimnazijoje lietuvių kalbos ir rašybos, tad moka rašyti, skaityt, galvoti ir žino svarbiausias Lietuvos istorijos datas. Skaitėme „Sibiro haiku“ komiksą, dar papildydavau pasakojimais iš savo senelių – visas istorijas aptariame ir angliškame, ir lietuviškame kontekste. Šią žiemą iš Vilniaus knygų mugės parsivežiau puikią knygelę apie Basanavičių – „Per balas link aušros“. J.Basanavičius – tai juk pats tikriausias Europos ir pasaulio lietuvis! Jis mokėsi Rusijoje, dirbo Bulgarijoje, keliavo po visą pasaulį, o daugiausia gero nudirbo Lietuvai.
Ką dabar jums reiškia Lietuva?
Vilnius ir Lietuva ir man, ir vaikams susijusi su atostogomis, draugais, artimaisiais, su Knygų muge ir su gimtadieniais – tai savaime gera patirtis. Parskrendame keletą kartų per metus, jei pavyksta. Pasiilgstame artimų žmonių, labiausiai lankome vieni kitus. Pernai vasarą Adomas skrido virš Vilniaus oro balionu – tai buvo 16-ojo gimtadienio dovana nuo senelio!
Vasarą praleidžiame daug laiko Lietuvoje, ypač, kai vaikai buvo mažesni, vasarodavome kaime, dabar daugiau kitokių reikalų. Adomas turbūt penkerius metus iš eilės stovyklavo V.V. Landsbergio kino stovykloje prie Anykščių, išmoko visokių lietuviškų išdaigų ir paslapčių, dainų. Su šeima ir draugais plaukiame baidarėmis lietuviškomis upėmis – tai irgi patirtis, kurios nelabai kitur turbūt gautų mūsų vaikai. Pavyzdžiui, uodų tai niekur tiek nėra, kaip Lietuvoje! Mane traukia kaimo sodyba su laužais, ežerais ir tvenkiniu kaip magnetas – taip erdvu, tylu ir sava tuose lietuviškuose miškuose… Tenudžiūva rankos nelegaliems kirtėjams!
Pernai vasarą pastudijavome apleistą Elektrėnų atrakcionų parką, apžiūrėjome elektrinę, Adomas su tėčiu karstėsi ant apleistų sporto rūmų stogo Vilniuje – tokie dalykai traukia dabar. Ir štai dabar žiūrime visų britų stebimą TV serialą „Černobylis“, tai Adomas pirmas išsiaiškino, kad daugiausia ten filmuota visko Lietuvoje, Ignalinoje, atpažįstame mikrorajonus, kur močiutė gyvena, tikrai įdomu!
Filmus būtinai žiūrime, jei tik pavyksta susirasti, – paskutinis naujas matytas buvo „Širdys“ su Rolandu Kazlu – kaip tik tiko Adomui. Tai filmas apie paauglių buvimą sanatorijoje, draugystę, ežerus ir meilę. Na ir, žinoma, kad Lietuvos įvykius stebime, balsuojame Prezidento rinkimuose paštu, bendraujame ir aptariame viską virtualiais kanalais – žiūrime Tapino televiziją ir paskaitome naujienų portalus.
Ar svarbus lietuviškumas, gyvenant svetimoje kultūroje?
Man būna labai smagu rasti lietuviškumo apraiškų, kai kažkur pavažiuojame, sakykime, į Londoną. Ten „Tate Modern“ galerijoje rodo Jono Meko retrospektyvą, o knygyne randame lietuvių autorių knygelę „Laimė yra lapė“. Tada dar būtinai kokiame bare mus aptarnauja lietuviškai kalbantis padavėjas, o trispalvė irgi kabo kur nors prie svarbių valstybinių pastatų, nes anglai vis dėlto kol kas dar Europos Sąjungoje. Visada vaikams rodome: štai kokie mes, lietuviai, reikalingi ir gabūs! Ir įdomūs, ir unikalūs.
Atsimenu, kartą skridome į Vilnių, Adomui buvo kokie 6 metai, lėktuvui leidžianti oro uoste jis labai garsiai visiems pareiškė, kad Lietuva yra gražiausia už visas šalis. Štai šita žinutė, manau, svarbi, ir matau, kad perdaviau ją vaikams!
Neila Ramoškienė
Apie projektą „4 milijonai“:
2019 metai paskelbti Pasaulio lietuvių metais. Vien lietuviško paso ar dvigubos pilietybės nepakanka, kad užsienyje gimę ir augantys vaikai jaustųsi esą lietuviai. Didžiausias vaidmuo tenka šeimai, kuri augina ir auklėja vaiką, kuri formuoja jo vertybes ir identitetą. Projekte „Keturi milijonai“ norime pasakoti apie šeimas, kurios, susidurdamos su kasdienybės iššūkiais, vis dėlto sugeba vaikams parodyti, kad lietuvių kalba jų gyvenime nėra tik buitinė, „mažumos“ kalba, o lietuviškos šaknys labai svarbios suvokiant save multikultūrinėje aplinkoje. Kalbinsime po visą pasaulį išsibarsčiusias šeimas, kurios šiuo metu augina vaikus ar patys augo lietuvybę puoselėjančiose šeimose. Dažniausiai tai aktyvūs lietuviškų bendruomenių nariai, lietuviškų mokyklėlių iniciatoriai ir steigėjai. Tai žmonės, kurie suvokia, kaip augantiems vaikams svarbu dalyvauti lietuviškos bendruomenės veikloje, girdėti gyvą kalbą, švęsti kartu tautines ir tradicines šventes, domėtis Lietuvos aktualijomis ir kultūriniu gyvenimu. Šis projektas aktualus ne tik emigrantams, bet ir gyvenantiems Lietuvoje. Galėdami kasdien bendrauti gimtąja kalba, mes pamirštame, kokia tai dovana, mūsų patriotiškumas ir pilietiškumas prigęsta, tad emigracijoje puoselėjančių lietuvybę pavyzdys uždegs ir kitus. Norime, kad projektas būtų aktualus – dalinsimės ne tik idėjomis, kaip jaunąją emigrantų kartą auginti lietuvybės dvasia, bet ir informacija, kokios knygos, mokyklėlės, kompiuterinės programos ar vasaros projektai galėtų būti naudingi emigrantų vaikams, kad jie save suvoktų Lietuvos dalimi. Nagrinėsime dvikalbystės sąlygomis augančių vaikų problemas, praktinius sprendimo būdus, kad kalba nebūtų skurdi, su akcentu, nenoriai vartojama. Šiuolaikinis gyvenimas labai greitas, jo kaita didžiulė, tad su emigrantų šeimomis aptarsime būtent dabar jaunoms šeimoms iškylančius aktualiausius klausimus.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Keturi milijonai“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2019 liepos 7 dieną.
„Mamos žurnalas“
