Eglė, kaip ir ta iš pasakos apie Žalčių karalienę, gyvena toli, bet savo kūryba vis grįžta namo

Dailininkė Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė sako, jog geriausiai jai dirbasi namų palėpėje, prie didžiojo stalo, su vaizdais į tolumas ir debesis. Ir dar pageidautina, kad niekas netriukšmautų ir nepjautų žolės kieme.

Jau kurį laiką Eglė su šeima gyvena Anglijoje, bet bendradarbiavimas su lietuviškomis leidyklomis nenutrūko.

Egle, jūsų stiliaus nesupainiosi su jokiu kito. Kada jis susiformavo, studijuojant ar dar anksčiau?

Ačiū už pastebėjimą, tikiuosi, taip ir yra. Mano stilius formavosi tikrai anksti, nuo mažens, kai savo žmogiukus paišydavau į sąsiuvinius, kopijavau pavyzdėlius iš „multikų“, bet labiausiai, matyt, tuo metu, kai skaičiau daug knygelių su iliustracijomis. Mokiausi Kauno J. Naujalio meno mokykloje jau nuo ketvirtos klasės, tai piešdavau be atvangos, taisyklingo piešimo mokiausi dailės pamokose, o per pertraukas ir matematikos pamokas tobulinau „stilių“ storuose sąsiuviniuose. Tie piešinukai buvo ir mano socializavimosi garantas, nes apsupdavo mergaitės pažiūrėti, ką piešiu, – nebuvau šiaip labai plepi ar dėl kitų savybių populiari mergaitė, o štai piešinukai padėdavo man nelikti nepastebėtai. O ir vasarą draugės vis prašydavo popierinių lėlių nupiešti. Taip ir išlavinau ranką nuo mažumės. Specialiai tikrai netobulinau ir neformavau stiliaus, bet kai gavau pirmą tikrą užsakymą, tai jau ir žinojau, ką darau ir kaip.

Kaip atėjote į knygų iliustravimą? Prisiminkite konkrečiai pirmąją knygą, kas pakvietė, pasiūlė?

Besimokant Dailės akademijoje, grafikos skyriuje, gal kokiame antrame kurse pas mus užsuko redaktorė iš tuometinės „Šviesos“ leidyklos, pavartė mūsų darbus ir man pasiūlė pirmą darbą – „Jūra yra sūri – 1997!“ Tai buvo novelės jaunesniems vaikams – kokiems devynmečiams. Pageidavimas buvo nespalvotos iliustracijos, nes knygelėje dominuoja vaikų nuotykiai, istorijos, o joms puikiai tiko manieji žmogiukai. Tai smagus buvo darbas, tik su viršeliu, pamenu, vargau, nes spalvotas jis buvo, o kompiuteriai dar nelabai ištobulėję, tai spalvinau perspalvinau akvarele, ir vis dėlto paskui panaudojau šiek tiek ir skaitmeninės technologijos. Spalvas ir jūrą įkėliau jau senoviniu negrabiu fotošopu ir kūriau viršelio dizainą kompiuteriu. Dabar jau nekaip atrodo tos pastangos, bet knygos viduje piešinukai visai mieli, tikrai ne gėda dėl jų.

Kaip vyksta iliustravimo procesas? Skaitote tekstą, kalbatės su autoriumi?

Iliustravimui paprastai leidykla atsiunčia jau sukurtą autoriaus tekstą, kartais tai vertimas ir seniau kurtas tekstas, tuo atveju tai tik juo ir remiuosi. Bet jei tekstas šių laikų, ir dar autorius turi savo viziją ar minčių, tai būna ypač vertingas laikas, kai tariamės ir kalbamės, kaip turėtų knygelė atrodyti, kokie tie herojai. Labai vertinu autoriaus balsą ir bandau išgirsti, pajausti, koks tai turi būti sprendimas, kokios iliustracijos, – klausiu, kas jam patinka, kokias savo vaikystės knygas atsimena. Parodau variantų. O tekstą skaitau daug kartų, kartais pati pasirenku motyvus, kartais leidykla tiksliai žino, kurias teksto vietas nori iliustruoti, kartais gaunu visišką laisvę. Dažniausiai leidėjai nori kelių „bandymų“ pažiūrėti, ar tiks manieji piešiniai jų skoniui.

Kokia jūsų iliustruota knyga ypatingiausia? Kodėl?

Jei reikia vieną pasirinkti, tai, matyt, „Pelytė Sidabrytė“ – labai įsiminė darbas ir su Sigitu Geda ir su leidykla. „Pelytė Sidabrytėׅ“ iš pirmų mano knygelių – išmyluota ištobulinta. Turėjau laisvę ir piešiau, kaip norėjau, su Geda susitikę buvome tik keletą kartų, vieną iš jų – per knygos pristatymą, Jaučiau ir atsakomybę prieš tokią gražią poetišką istoriją, bet ir norėjosi moderniai pažiūrėti, sukurti pelės pasaulį. Mėginau rasti balansą, kad būtų jauki, šilta ir vaikams miela knygutė, kaip ir tekstas. Daug praleidau laiko su pelytėmis, fotografavau pelę savo kaime, gaudžiau tinkamus aplinkos rakandus, ten mano vaikų vaikystės kaimo sodybos detalių ir pievų prikomponuota – tai buvo viena iš pirmųjų tokių knygelių iliustracijų, kuriose buvo derinti kartu piešiniai ir fotografijos. Buvo ji moderni ta prasme, buvo apdovanota, kai pasirodė skaitytojams. Geda irgi liko patenkintas, ir man ji liko labai miela, tada atrodė dar ir inovatyvi, o dabar tiesiog miela ir morališkai nepasenusi nė tupučio.

Na, o viena iš naujesnių knygų – tai „Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės“, Dainiaus Gintalo eilėraščiai vaikams. Ji man tokia brangi, nes turėjau visišką laisvę iliustruoti gana keistus eilėraščius, jiems reikėjo rasti tinkamą nesaldžią ir kartu patrauklią formą – nes ir eilės savotiškai surašytos, ir tema, ir veikėjai keisti – varanai, varnos, varvekliai ir varlės. Vaikams – nevaikams – kuo daugiau skaičiau, tuo daugiau prasmių ir sluoksnių eilėraščiuose atradau. Kuomet leidyklai atsakiau, kad imsiuosi darbo, visiškai kitokią pirmą viziją turėjau, labai viskas keitėsi eigoje. Tuo metu tai dar buvo nutikęs ir kovido periodas, kai visi sėdėjome uždaryti namuose, tamsūs vakarai – visi namie savo „kisieliuose“ verda, tolumoje virš ąžuolo suka ratus varnos, o aš laužau galvą ir teptuką, kaip čia turi atrodyti tokia knyga. Bet lyg ir pavyko – Dainiaus Gintalo knyga „Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės“ 2021 m. tapo geriausia metų knyga vaikams ir paaugliams (IBBY Lietuva).

Dabar pavartau, yra kažkas bendro ir su mano mieląja pirmąja „Pelyte sidabryte“ – kompozicijos akvarele, erdvės, akvarelinio pieštuko linija.

Su kokiais autoriais esate dirbusi? Prisiminkite kokių nors nuotykių, situacijų, kaip sekėsi suprasti vieniems kitus, ar rašytojai ir leidyklos iškart priimdavo, kas siūloma, ar tekdavo ieškoti kompromisų?

Esu iliustravusi nemažai verstinių knygelių, tad su jų autoriais nesusidūriau, bet iš lietuvių esu dirbusi ir su klasikais Kaziu Saja, Sigitu Geda, Selemonu Paltanavičiumi, Bite Vilimaite. Ir su jaunesniais – Rebeka Una, net keletą smagių knygų jos iliustravau, jau iš pusės žodžio suprantu jos pageidavimus. Rūta Norkūnė ir jos gidas po pajūrį ir pamarį vaikams labai įtraukė; iš jaunų vardų turbūt ryškiausias Tomas Dirgėla, skaitymo populiarinimo virtuozas. Jo knyga ir baisi, ir linksma – smagu buvo dirbti su ja.

Aišku visko būna! Dažniausiai po kelių bandymų leidykloms tinka mano vizija, ir piešiu jau tada ramiai. Vienas kartas gyvenime yra nutikęs, kai niekaip neįtikau autoriui – klasikui Kaziui Sajai – peržiūrėjęs pabandymus vis kritikavo: jam tai per komiški mano piešiniai, tai per rimti atrodė. Nors bandymai leidyklai buvo tikę, autoriui – niekaip. Bandžiau ir taip pakeisti, ir kitaip pakeist, bet ne ir ne. O galų gale ta knyga liko be iliustracijų, nes ir keli kiti dailininkai neįtiko. O gaila, nes tekstas tiesiog jų prašėsi, ir vaikai manau joje pasigedo paveiksliukų!

Kita vidutiniškai maloni istorija nutiko, kai iliustravau knygelę leidyklai Anglijoje, – ir piešiau ilgai, ir viską ir nupiešiau, ir derinau su leidėjais piešdama, ir tiko viskas, bet gal koks bankrotas juos ištiko, kad knygos tiesiog neišleido ir honorarą tik per vargus išsiprašiau – darbas tai juk padarytas!

Iliustravote seriją knygučių „Įdomioji senovė“. Pakalbėkime apie senovę, ar ji jus traukia? Kaip jaučiatės grįžusi į lietuvišką kaimą vasaroti?

Kurdama šią knygučių seriją turėjau pasigilinti, kaip kas atrodė ir kaip tai nenuobodžiai pateikti vaikams; viliuosi, kad šios knygelės skaitomos ir vartomos ir iš jų vaikai sužino negirdėtų dalykų. Kad ir apie sijonų ir pasijonių kiekį, kurį viena moteris segėdavo. Man pačiai gana artima ta senovės studijų tema, lankiau ir folkloro grupelę jaunystėje, ir siūdinomės tuos sijonus bei prijuostes, ir papuošalus vaikinai iš žalvario kaldavo, ir juosteles mokėjau pinti. Visos pastangos gražinti, įdominti buitį, su tuo susiję ritualai – tai taip įdomu! Ir nebūtinai tik lietuviško kaimo – man ir kiti senoviniai dalykai gražu: ir miesto namai, ir rūmai, ir indai ir aprėdai – net esu Anglijoje kurį laiką savanoriavusi tokiame paslaptingame dvare su vaiduokliais, kad galėčiau pabūti toje senovinėje aplinkoje iki soties, kai laikas buvo lėtesnis, ir žmonės galėjo austi vieną sijoną visą žiemą.

Dabar gyvenate Anglijoje. Ar tas lietuviškumas vis dar gyvena jumyse? Kokiomis formomis, ką esate išlaikiusi ir saugote?

Gyvenu Anglijoje, bet nesu labai nutolusi nuo Lietuvos, vis grįžtame aplankyti visų ir pabūti lietuviškoje gamtoje, pasimaudyti ežeruose, pabraidyti giriomis – niekur kitur nėra taip gražu, kaip Lietuvoje, tikrai. Man pagal vardą ir mano vardo pasaką „Eglė žalčių karalienė“ tokia jau dalia teko – gyventi svečioje šalyje. Toks jau likimas užkoduotas, matyt. Randu, kur pauogauti ir pagrybauti Anglijoje, ir šiaip niekas niekur neišnyko – nei barščiai, nei blynai pusryčiams, kai vaikai augo. Jei yra laiko ir ūpo, dalyvaujame lietuvių entuziastų organizuojamuose renginiuose – mišiose, lietuviškuose pietuose. Kai Mirga Gražinytė-Tyla netoliese, Birmingeme, dirigavo orkestrui, daug lietuvių vyko paklausyti.

Kokias knygas skaitėte savo sūnums, kai jie buvo maži? Ką jie mėgo?

O koks įdomus klausimas, rodos, taip senai tas buvo! Tikrai mėgdavau pasakoti istorijas iš galvos, savo pasakas, bet ir knygelių turėjome numylėtų. Viena iš jų – senas geras Vytės Nemunėlio „Rudnosiukasׅ“, viename puslapyje abu drebėdavo, ir nesu tikra, kas ten tokio baisaus vyko. „Zuikių mokykla“ irgi visai tiko vakariniams skaitymams. Paskui skaitėme Vytauto V. Lansbergio „Angelų pasakas“ ir „Obuolių pasakas“, ir eilėraščius jie mėgo, ir daineles. Kadangi vyresnėlį Adomą mokiau lietuviškai skaityti, tai turėjome ir ritualą, kad jis porą puslapių perskaito mums garsiai iš kokios nesudėtingos knygos lietuviškai, o paskui jau toliau aš, kokias savo vaikystės numylėtines: „Mes varnų saloje“ arba „Merę Popins“. Kai jau prakuto skaityti pats, tai Adomas pamėgo angliškas knygas, adresuotas daugiau berniukams, dabar mačiau jau išverstos ir Lietuvoje – „Išdykėlio Henrio nuotykiai“, „Berniuko blogiuko dienoraščiai“, Davido Waliamso visos istorijos – ir aš kartu su jomis susipažinau ir pamėgau. Pamačiau ir Quentino Blakeo iliustracijas, ir Loren Child – ta vaikiškų knygelių industrija Anglijoje neįtikėtinai didelė, tik atvykus ji mane tiesiog pribloškė, net atrodė, kad nieko jau čia naujo nebesukursi ir geriau nebepadarysi! Kurį laiką tikrai net nemačiau prasmės piešti, gerai, kad tai praėjo.

Stebiuosi anglišku juodojo humoro jausmu, iš pradžių jis toks atrodo grubus, kol neperkandi, toks tipiškai angliškas, dabar gal visai jau ir nieko, bet vis dar daug lėkštumo ir sumedėjusių įpročių bei papročių pastebiu visuomenėje, kartais nedaug vietos kūrybingumui jiems per taisykles lieka.

Anglijoje dar baigiau ir meno terapijos magistro studijas, domėjausi meno terapiniu poveikiu. Teko dirbti ir su mokyklinukais, turinčiais įvairių negalių, kuriems mūsų piešimo sesijos buvo tarsi langas į savęs geresnį supratimą, galimybė pasidalinti.

Esate išleidusi ir savo autorinę knygą apie Tomuką. Kaip ji atsirado? Kaip glaustai ir vaikui suprantamai papasakoti apie sudėtingus dalykus, ligas, kitoniškumą?

Tokių knygelių dabar tikrai nemažai ir Lietuvoje, mačiau išverstą ir apie jausmus, pyktį, autizmą. Kai aš kūriau knygelę „O mano brolio vardas Tomas“, buvau tikra pionierė – mažiau buvo informacijos, juolab prieinamos ir suprantamos vaikams. Būtent todėl ją ir pradėjau piešti – kad vyresniojo sūnaus Adomo draugams, kaimynams būtų lengviau paaiškinti, kodėl mažasis broliukas Tomas su jais nekalba ar nežaidžia kartu. Kartu ir parodžiau, kaip tas mūsų gyvenimėlis atrodo su tokiu vaiku, – ir rėkimai, ir nesusipratimai, ir liūdesys. Dauguma būna ir sužavėti ta knygele, ir kartu pasibaisėję – ach kaip nelengva. Kartais pajusdavau užuojautos gaidelių iš žmonių, iki tol su tuo nesusidūrusių, – tai kaip ir šviečiamoji funkcija nutiko. Kartais iš dabar tokios aktyvios autizmo bendruomenės sulaukiu pastabų, kad ji per negatyvi, kad autizmas – juk ne liga, o dovana… Su tuo griežtai nesutinku, ypač dabar, kai sūnui jau aštuoniolika, – mano Tomukas būtų šimtą kartų laimingesnis be to sutrikimo. Ir tikrai mano viltis liko, kad bus rasta ir sutrikimo priežastis, ir tikra pagalba.

Broliai, sesės, kaip ir mūsų Adomas, – visi kažkiek nukenčia nuo to, kad vienam šeimos nariui tenka ypač daug dėmesio. Bet kitaip neišeina. Kartais gyvenimas su tokiu broliuku apriboja – juk ir kelionės ne visos linksmybės tinka. Bet mes daug nuveikėme kartu su abiem vaikais, ir į aukščiausią Anglijos kalną įkopėme (Tomą teko vilioti saldumynais), ir Paryžiuje, Osle, Berlyne Maroke buvome. Adomas anksti išmoko suprasti, kad ne jis pasaulio centras, o svarbu pasirūpinti kitu, įsiklausyti, nors nieko tau aiškiai nepasakoma… Neabejoju, kad gyvenime pravers anksti įgyta empatija.

Kas jus įkrauna, įkvepia? Kas šiame pasaulyje atrodo nuostabu? Gamta? Muzika? Vienatvė?

Mane įkvepia gamta, ypač Kuršių nerija. Dabar kuriu knygą pagal Liudviko Rėzos eilėraščius – čia gal ne visai vaikams, bet dalis keistosios slenkančio smėlio istorijos visiems. Vanduo, ugnis, atspindžiai – dalykai, kurie esminiai, netrumpalaikiai, matyt, mane įkvepia labiausiai. Nors ir maži, trapūs džiaugsmai, tokie kaip žavingas porcelianinis arbatinukas ar kažkokiu neįprastu kampu pasisukusi koridoriaus šviesa, ir žmonės – be abejo, žmonės įkvepia.

Anglijoje baigėte meno terapiją. Ką menas gali duoti gydančio? Ar jis gydo jus pačią, kai jaučiatės sužeista?

Taip, menas – mano užuovėja, man užtenka nors ir neilgai paeskizuoti, kad susirikiuotų mintys, jei kokia sudėtinga gyvenimiška situacija neduoda ramybės. Menas, tiesiog braukymas teptuku popieriuje, o ypač lipdymas iš molio – tai būdas pasiekti gilesnes smegenų dalis už kalbą. O ten, giliai giliai glūdi mūsų ištekliai, kūrybiškumas, stiprybė, gebėjimas rasti išeitį patiems. Sakykime, kad ir Tomo knygelė – intuityviai eskizuodavau vaikus, nors lengva nebuvo tuo metu, bet gelbėjo. Vieniems – vizualusis menas, kitiems – muzika, tretiems – kepimas ar sodas – kiekvienas žmogus, manau, turi savo sritį, kuri jam yra jo asmeniška terapija. Man teko sutikti vaikų, kurie per užsiėmimus meno terapijos studijoje tiesiog pasipasakoja piešdami, randa ir klausimus, ir atsakymus, ir nusiraminimą – meno terapija gali būti tikrai veiksminga.

Kokie jūsų paskutiniai projektai, susiję su vaikų knygų iliustravimu?

Paskutinė laiko pareikalavusi knygelė buvo Rūtos Norkūnės gidas po pamarį ir pajūrį, tikrai yra dar knygynuose! Dabar piešiu knygą ne vaikams, bet turiu ir keletą planų, kurių nenoriu išduoti iš anksto. Dabar štai suruošiau ir išsiunčiau parodą į Vilnių, ir senesnių, ir naujesnių savo iliustracijų į Lietuvos medicinos biblioteką. Spalis – psichinės sveikatos mėnuo, svarbu pakalbėti apie tai, o aš su savo knygele apie autizmą visai tinku – tad apsilankykite.

Ar turite savo darbo ritualus, konkrečią vietą, kur piešti geriausia?

Svarbiausia – reikia erdvės mintims, o tai yra laikas – nelabai išeina priepuoliais papiešti, kažką nuveikti buityje ar kur, ir vėl pulti prie stalo. Reikia laiko, reikia ramybės. Smulkiam vienam piešinukui nebūtinai, bet visai knygai, iliustracijoms reikia erdvės – tad mėgstu turėti bent kelias dienas per savaitę, skirtas tik darbui, kai nekišu nosies niekur kitur, netvarkau reikalų ir kitaip nesiblaškau.

Prieš pradėdama naują darbą, mėgstu nusikabinti nuo sienų baigtos knygos eskizus, nuotraukas ir prisikabinti naujų, su nauja tema susijusių dalykų, pasidrožti pieštukus, susidėlioti viską, prisipirkti popieriaus prieš naują knygą – atsišviežinti darbinę aplinką.

Ar dabar aktyvus kūrybinis etapas?

Taip, dabar periodas aktyvus, įdomus, ir tuo džiaugiuosi. Kad tik buitis nekaišiotų pagalių į ratus. O noras mano dabar paprastas – rasti gerus namus Tomui, kuriuose juo rūpintųsi profesionaliai ir su meile, dar geriau nei mes namuose. Kad jam ten patiktų, būtų įdomu ir įgautų jis ten naujų įgūdžių, turėtų savo socialinį ratą ir man nebereikėtų sukti sau galvos, ar viską dėl to vaiko padariau. Tai čia toks asmeninis kampas, bet galime jį paversti platesniu, pasakyti abstrakčiau, budistiškai – norėčiau, kad kuo mažiau nereikalingo kentėjimo būtų šiame pasaulyje.