Mes visi labai skubame. Užsiimti rankdarbiais nebemadinga, nors dar yra mokančių megzti kojines ar nerti vąšeliu. O štai rišti sodus moka vos vienas kitas.
Lietuvą reprezentuojančiose parodose kabinami šiaudiniai sodai – kaip neatsiejama Lietuvos kultūros paveldo dalis. Juk seniau sodai kabėjo kiekvienuose namuose, juos, ko gero, mokėjo rišti kiekviena moteris, ir rišami jie būdavo keletą kartų per metus, jau nekalbant apie tokias svarbias progas, kaip vestuvės ar krikštynos.
Ar mūsų dienomis dar aktualūs šiaudų sodai?
Apie tai kalbamės su tautodailininke Marija Liugiene, kuri sodus riša jau 35-erius metus, to išmokė 4 savo vaikus ir dabar moko anūkus. O anūkų turi visą būrį – net 11!
Marija, kaip vyksta sodų rišimo pamokos anūkams? Susikviečiate visus pas save?
Vasarą bent mėnesį praleidžiame Dzūkijoje, tėvelių paliktoje sodyboje Mardasave. Ten suvažiuoja ir vaikai su anūkais. Vyriausiam anūkui dabar 12 metų, jauniausiam – treji. Su visu vienuolikos vaikų būriu viena nepasilieku, dauguma anūkėlių dar maži, juos reikia prižiūrėti. Kartu lieka ir kuri dukra ar marti. Sukantis kasdienybės darbuose, užeina toks noras rišti sodus, kad anūkams sakau: „Vaikai, aš nenoriu nieko kito, tik rišti sodus“. O jie sako: „Tu, bobule, rišk, rišk“. Vaikai paprastai žiūrėti nemėgsta – jie nori bandyti patys. Sodinu šalia ir juos, vyresni bando rišti sodus, jaunesni, penkiamečiai-šešiamečiai, kurie jau nulaiko rankose adatą, veria paprastesnes girliandas.
Vaikams ta veikla įdomi, nes mieste niekas su šiaudais nežaidžia. Vilniaus etninės kultūros centas, kuriame aš dirbu, šioms Kalėdoms žada išleisti tokių kūrybinių rinkinukų, kurie tiks ir vaikams. Juose bus sukarpyti ir vėrimui paruošti šiaudai, adata, siūlas, keleto šiaudinukų (reketuko, žvaigždės, girliandos) schemos ir aprašas, kaip juos pagaminti. Patiems susiverti šiaudinių kalėdinių žaisliukų nesudėtinga, tai smagi, įtraukianti pramoga. Dar vienas Vilniaus etninės kultūros centro projektas, kuris bus įgyvendintas metų pabaigoje, – tai didžiuliai sodai iš aliuminio vamzdžio, pakabinti Šventaragio slėnio Vilniuje medžiuose. Planuojama 10 tokių sodų – kiekvienam Lietuvos valstybės dešimtmečiui po sodą.
Natūralios gamtinės medžiagos veikia net pačius mažiausius. Atsimenu, vienai anūkėlei dar nebuvo metukų, ji viską norėdavo sugriebti, pačiupinėti, o kartą prinešiau prie kabančio šiaudų sodo – nuščiuvo, net nečiupinėjo, tik žiūrėjo išpūtusi akis.
Anksčiau šiaudų sodai buvo kabinami ir virš kūdikio lopšio?
Vaiką šiaudas lydėdavo nuo kūdikystės. Viena rišėja iš Pakruojo sakė, kad senovėje, kai kaimynės ateidavo lankyti naujagimio, būtinai atnešdavo kažką iš šiaudų – nedidelį sodelį, paukštuką, angeliuką… Moterys gimdydavo daug vaikų, vygė nebūdavo nukabinama iki pat gilios brandos. O virš tos vygės kabėdavo sodelis, kaip dabar grojančios karuselės ir barškučiai. Jį moteris imdavo rišti pradėjusi lauktis kūdikio. Kitam vaikeliui rišdavo naują sodą.
Kiekviena mama labai stengdavosi surišti dailų, nes buvo tikima, kaip suriši sodą, toks bus ir vaiko likimas. O kuri nenori savo vaikui sklandaus, laimingo gyvenimo?
Seniau nauji sodai būdavo kabinami bent du kartus per metus – Kalėdoms ir Velykoms. Per metus jie apdulkėdavo, sodus nutupėdavo musės. Kartą Žemaitijoje išgirdau mintį, kad sodai reikalingi tam, kad musės nelįstų prie maisto arba kad netrukdytų miegančiam kūdikiui. Išgirdusi tokį aiškinimą, pasipiktinau dėl tokios nepagarbos ir pragmatiško požiūrio, bet geriau pagalvojus, ir čia yra dalis tiesos. Musės iš tiesų mėgsta nutūpti ant sodo, matyt, jas vilioja ta natūrali žaliava – šiaudas.
Kadangi trobų lubos būdavo žemos, kartais kas ranka ar galva užkliuvęs apgadindavo sodą, gal dar ir dėl to didžiosioms šventėms vis rišdavo naują. O seną sodą sudegindavo, kaip kiekvieną apeiginį atitarnavusį daiktą. Dabar paprasčiau –sodą galima nuplauti po šiltu dušu, ir jis vėl kaip naujas. Šiaudai seniau nebuvo jokia prabanga, kaip kad dabar, pas kiekvieną ūkininką galėjai jų rasti. O rišti sodą irgi nėra labai sudėtinga, tik reikia kruopštumo ir laiko. Aš pati, pirmą kartą pabandžiusi tai daryti, norėjau mesti – nepavyko gražiai, maniau, kad sodų rišimas – ne man. Reikia kantrybės, kol įvaldai tą trikampėlių ir kvadratėlių geometriją.
Kokią prasmę turėjo vestuviniai sodai?
Kiekvienam krašte buvo nagingų moteriškių, kurios rišdavo ypač gražiai. Tokias kviesdavo prieš vestuves į merginos namus, jaunoji padavinėdavo šiaudus, ir iš to, kokį šiaudą paduoda, kaip dėliojasi sodas, spėdavo, koks gyvenimas laukia ateityje. Vestuvėms labai stengdavosi surišti gražų sodą, kartais jį dar apkabinėdavo daržo ir sodo gėrybėmis, kad gyvenimas būtų turtingas.
Dabar per vestuves šventės vieta puošiama gėlėmis, balionais. Anksčiau didžiausia puošmena buvo šiaudų sodas, kuris kabėdavo virš stalo ties jaunavedžiais. Bet jis buvo kur kas daugiau, negu tik dekoro elementas. Grįžę iš šliūbo jaunieji rasdavo stalą užsėstą netikrų „jaunųjų“ ir viso jų pulko. Jaunavedžių palyda turėdavo „išsipirkti“ vietą už stalo, kartu ir sodą. Buvo deramasi ilgai, kol pagaliau suderėdavo, už kiek „perka“ sodą, jaunieji užima garbingą vietą už stalo, ties sodu, o persirengėliai triukšmingai išsikrausto.
Aš pati esu turėjusi užsakymų surišti vestuvinį sodą. Kartą atėjo labai simpatiška lietuvaitė, ištekanti už užsienio lietuvio, paprašė vestuvėms sodo. Taip stengiausi, taip norėjau, kad kuo lygesnis išeitų, bet pačioje pradžioje apsirikau ir sodas ėmė skersuoti. Surišus vos ne pusę sodo, teko kirpti, taisyti klaidą. Galų gale rezultatas išėjo puikus. Atsiimdami sodą jaunavedžiai paklausė, kaip man sekėsi rišti. Nenorėjau meluoti, pasakiau, kad pradžioje buvo nesklandumų, bet juos pataisius viskas išėjo puikiai. Tikiu, kad jų bendras gyvenimas irgi klostysis gražiai.
Vestuvinius sodus rišau visiems keturiems savo vaikams. Trys iš jų vestuves kėlė Mardasavo kaime, dideliame kluone. Iki šiol tebekabo kai kurie užsilikę sodai. Ar vaikų gyvenimai klostosi taip, kaip man sekėsi rišti, sunku pasakyti. Pranašiškos buvo tik vienos anūkės krikštynos – tuo metu su režisieriumi Algirdu Tarvydu filmavome dokumentinį filmą „Dangaus sodai“, norėjome užfiksuoti tikras krikštynas, kai kūdikiui dovanojamas sodas. Buvo gražus oras, vaikelio lovelę pastatėme lauke, po obelimi, virš jos pakabinome šiaudinį sodą. Ir dainavome tokią žemaitišką dainą: „Po du kiaušus deda, po du vaikus veda mano balandėlė“. Po kiek laiko sūnaus šeima susilaukė dvynukių. O kartą kalbėjausi su sena sodų rišėja, paklausiau, kokias dainas ji dainuoja rišdama. Man tada uždainavo: „Viena linelius roviau …“ Po kurio laiko sužinojau, kad rišėja iš tiesų liko viena – mirė jos vyras…
Kur namuose paprastai kabėdavo sodas?
Sodas būdavo kabinamas virš stalo. Tai sakrali erdvė, kur vyksta šeimos gyvenimas. Visi sėsdavo valgyti prie stalo kartu. Atsimenu iš vaikystės, jei mes pavėluodavome vakarienės, rasdavome šaukštą plyšyje tarp rąstų įkištą su vakarienės likučiais – pakakdavo vienos tokios pamokos, daugiau nė vienas nedrįsdavome vėluoti prie stalo. Tas bendras susėdimas prie stalo tarsi suvienydavo šeimą. Stalas būdavo užtiestas staltiese, valgant niekas netriukšmaudavo, nejuokaudavo. Jei vaikai imdavo kikenti, tuoj sulaukdavo rūstaus tėvelio ar senelio žvilgsnio. Valgį pradėdavome žegnone, dėkojimu už maistą. Dabar tokia rimtis išlikusi nebent per Kūčių vakarienę. Aš anūkams stengiuosi bent kažkiek parodyti tą senąją tradiciją.
Prieš valgį visi persižegnojame. Vasarodami kaime gaminame paprastus kaimiškus valgius – bulves, sriubas. Šiandien, mūsų visų nelaimei, pagarbos maistui nebeliko, labai jau visų išrankūs skoniai. Mano anūkai vienas nevalgo šio, kitas – kito. Kažkaip neprisimenu, kad mano vaikystėje kas nors ko nors būtų negalėjęs valgyti, – visi džiaugėsi tuo, kas ant stalo padėta. Dabar pyragus, pyragaičius dažnas valgo kasdien, o mes vaikystėje ragaudavome tik per didžiąsias šventes. Gyvenimas pasikeitė.
Kaip Jūs pati susižavėjote sodais?
Kai pradėjau rišti, jau turėjau vaikų. Taigi mano rišėjos „stažas“ – apie 35-erius metus. Man tie sodai visada buvo labai gražu. Ir visus vaikus išmokiau juos rišti. Kai vyresniosios dukros dar buvo studentės, išvažiavo vasarą į Angliją skinti braškių. Fermeris šventė gimtadienį, tad jos surišo dovanų didelį sodą iš smilgų, dėl to jis buvo taip sužavėtas, kad nunešė tą sodą į miestelio bažnyčią, kunigas parodė visiems parapijiečiams. O per Jonines merginos padainavo senovinę dainą dviem balsais – vėl visi buvo sužavėti, kad gali išdainuoti be natų, ir dar tokią ilgą dainą. Aš vaikams visada sakiau: ką išmoksit, ant pečių nenešiosit. Niekada nežinai, kur tavo įgūdžiai gali praversti.
Viena dukra gana gražiai riša sodus, ji dalyvavo ir respublikinėje sodų parodoje, kurią rengė Lietuvos nacionalinis muziejus. Pasibaigus parodai, dauguma rišėjų padovanojo sodus muziejui, papildė muziejaus kolekciją. Muziejaus fonduose nėra labai senų sodų – vis dėlto tai trapūs eksponatai, kurie šimtmečių neatlaiko. Kiek žinau, seniausi sodai yra kokių 50 metų.
Pastebėjau, kad kai kurie žmonės jau „nebepažįsta“ sodų. Jie eina pro juos tarsi pro tuščią vietą. Prieš keletą metų Lietuvos televizijoje rengėme sodų parodą. Ilgame koridoriuje kabinant sodus kai kurie sustodavo, klausdavo, kas juos surišo, kur galima tokių įsigyti. Bet daug žmonių praeidavo kaip pro tuščią vietą – vadinasi, šiaudinis sodas jau nebesuvirpina širdies, nieko nebesako tokiam žmogui. Juokais galėčiau žmones taip ir suskirstyti: į tuos, kurie mato sodus, ir tuos, kurie jų nemato…
Nežinau, kuo tai paaiškinti, bet dideli sodų gerbėjai yra japonai. Kartą teko vesti sodų rišimo pamoką Lietuvoje reziduojančių ambasadorių žmonoms. Visos pabandė, vienoms geriau sekėsi, kitoms greitai nusibodo. Tik japonų ambasadoriaus žmona liko dar ir po pamokos, norėjo būtinai jį užbaigti, įsijautė į procesą. Pirmapradė žaliava ir grynos formos būdingos ir senajai japonų kultūrai, gal todėl juos taip žavi geometrinių formų harmonija. Vienintelis, kas sulaiko japonų turistus, tai sudėtingas jų gabenimas.
Ar sodai yra lietuviškas išradimas?
Kada atsirado sodai, niekas negali pasakyti, tiesiog nėra tokių duomenų. Sodo motyvų galima rasti audimo, margučių raštuose, medžio drožyboje ir kituose tautodailės darbuose. Sodas sudarytas iš trikampių ir kvadratų; kvadratas senosiose kultūrose reiškė materiją, trikampis – dvasią. Jų abiejų dermė ir sudaro sodą. Prasideda sodas nuo vieno taško, iš kurio išeina keturi trikampiai, vėliau jis auga, platėja, ties viduriu pasiekia didžiausią trikampių ir kvadratų skaičių. Vėliau jis vėl ima mažėti, kol baigiasi keturiais trikampėliais, sueinančiais į vieną tašką. Sodą galima palyginti su žmogumi arba su bet kokiu kitu gyvu organizmu – viskas evoliucionuoja, vystosi iki savo pilnatvės ir pagaliau pradeda nykti. Sodas mums primena, kad esame sudaryti ne tik iš materijos, bet ir iš dvasios, kad viskas turi pradžią ir pabaigą, kad viskas, kas gyva, gimsta, auga, vytosi ir pagaliau miršta.
Šiuolaikiniai rišėjai eksperimentuoja su sodų formomis. O tradicinė forma būdavo dvi piramidės, turinčios bendrą pagrindą. Vienos smaigalys nukreiptas į viršų (kaupianti energiją), o kitos – žemyn (atiduodanti energiją). Sodas – tai lietuviška mandala. Buvimas po sodu, manoma, yra palankus sveikatai, jis teikia harmoniją ir palaimą visai šeimai, sėdančiai prie stalo mažiausiai tris kartus per dieną. Latvių etnografai užrašė iš savo pateikėjų, kad sodas namuose turi suktis. Nesisukantis sodas gali reikšti, kad į namus atėjo ragana arba šiaip kokia nelaimė artėja. Yra logikos čia, žiūrint net ir materialistiniu žvilgsniu, – pats gyvenimas yra judesys, ir jei namuose nėra oro cirkuliacijos, aplinka nesveika. Suomiai irgi riša kažką panašaus į mūsų sodus, jie vadina juos „dangumi“ – Himmeli. Baltarusijoje užrašytas paprotys, mirus pirmajam iš sutuoktinių, į kapo duobę dėti jų vestuvinį sodą. Lietuvoje tokio papročio neteko girdėti, bet kad vestuvinis sodas būdavo saugomas ilgai, tai yra užfiksuota.
Sodo pavadinimas kildinamas iš būdvardžio, šiandieną jau nebevartojamo, „sodnus“, kuris turi kelias prasmes: tas, kuris lengvai susispaudžia, skaidrus ir švelnus, romus. Kaip matote, visos trys prasmės mūsų sodams tinka. Tačiau yra manančių, jog šiaudinis sodas yra žemiško sodo atitikmuo – iš chaoso sukurti tvarką, laukinius vaismedžius paskiepyti, susodinti eilėmis ir t. t., žodžiu, sukurti rojų. Beje, kai kur Lietuvoje sodas ir vadinamas „rojumi“.
Ar sodai gali sugrįžti į šiuolaikinius namus, modernius interjerus? Ir galbūt ne tik kaip puošmena?
Mano pačios namuose kabo sodas. Esu turėjusi užsakymų surišti sodą naujos statybos namams, kur sodui skirta speciali vieta su apšvietimu, dažniausiai ne virš stalo, kaip senovėje, o kur nors laiptinėje, kur didesnės erdvės.
Trakų rajone verslininkai pastatė tris poilsio namus, juos įrengė kedro mediena, natūraliomis medžiagomis, o papuošti sugalvojo šiaudų sodais. Bet norėjo, kad sodus rištų ne koks nors meistras, o jie patys. Tad mokiau firmos darbuotojus rišti, kai kurie iš jų labai susidomėjo, vienas jų per pusę metų surišo beveik pusantro metro kraštinės sodą, kurį vėliau užfiksavo kaip Gineso rekordą. Mačiau tuos sodus jau pakabintus, apšviestus – tikrai gražus reginys.
Sodai galėtų sugrįžti – jei ne tikrąja ritualine paskirtimi, tai bent kaip rankdarbiai, tautodailės šaka. Ir šeimoje vaikai mielai mokytųsi juos rišti, jei tik būtų kas pamoko. Šiuolaikiniai vaikai labai nekantrūs, viską nori gauti greitai, be pastangų, daugelis nemoka net siūlo į adatą įverti. O rankdarbiai ugdo taip reikalingas savybes: kruopštumą, susikaupimą, kūrybiškumą. Atrodo, sodą rišant didelės kūrybos nėra, veri tas pačias figūras, kartoji tuos pačius judesius, bet rišdamas pajunti, kad tas sodas tave kažkur jau nunešė, – ten, kur nėra kasdienių reikalų ir rūpesčių, kaip kiekviena kūryba. Kuriantis žmogus gražus!
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos Giedrės Putnikaitės
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Etnokultūrinis realybė šou jaunai šeimai“ ir 2017 metams skyrė 3000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 metų spalio 17 dieną.
Susiję straipsniai
