Daug jaunų šeimų jau nebeturi savo kaimo, gyvų senelių, prosenelių, kurie pasakotų apie senus laikus. O augantiems vaikams labai įdomu daugelis dalykų – jiems sunku įsivaizduoti, kaip žmonės galėjo gyventi be interneto, automobilių, prekybos centrų. Ką senovėje žmonės valgė? Kodėl tokie keisti buvo jų drabužiai?
Projekte „Vaikams atsiveria senovė“ pateiksime įdomios informacijos apie mūsų paveldą, senovės žmonių gyvenimo būdą, darbus ir pramogas, pasaulėžiūrą ir kūrybą.
Tikimės, jog senovė dabartinio gyvenimo kontekste bus įdomi ir vaikams, ir jų tėveliams.
O KAIP VAIKAI SENOVĖJE ŠVĘSDAVO GIMTADIENIUS?
Kalbamės su etnologijos magistre Nijole Gornatkeviče, kuri tyrinėjo, kaip vaikai senovėje švęsdavo savo šventes, kuo vaišindavosi ir kokių dovanų sulaukdavo.
Piemenukai nuo… 5 metų
Vaikystė senovėje kur kas skyrėsi nuo dabartinės. Ji būdavo labai trumpa! Kartais – tik iki 5 metų, nes būtent tokio amžiaus vaikus kai kur jau leisdavo piemenauti. Žinoma, iš pradžių – ganyti žąsų, o tik vėliau karvių ar avių. Dabar amžiaus tarpsnius mes skirstome pagal tai, kaip vaikas lavinamas: sakome „priešmokyklinukas“, „pradinukas“, „gimnazistas“. O tada amžiaus tarpsniai būdavo skirstomi pagal tai, ką vaikas ar jaunuolis jau pajėgdavo dirbti. Tai piemenavimas (vaikystė), pusbernio ir pusmergės tarpsnis (paauglystė) ir buvimas bernu ar merga (jaunystė).
Piemenavimo amžių skirtingų apylinkių tyrinėtojai skirtingai nurodo. Vidutiniškai piemenukais tapdavo 5–8 metų vaikai, o piemenaudavo vos ne iki 16 metų. Nuovokesnis, augesnis vaikas greičiau tapdavo pusberniu ar pusmerge, o lėtesnis, fiziškai silpnesnis piemenaudavo ilgiau.
Gimtadienių… nebūdavo
Gimtadienio senovėje nešvęsdavo nei vaikai, nei suaugusieji. Jokioje literatūroje neminima tokia šeimos šventė, kaip gimtadienis. Manoma, kad gimtadienių nešvęsdavo dėl to, jog labai daug vaikų ir moterų mirdavo gimdymo metu ir po jo, gimimas ir gimtadienis asocijuodavosi su ribiniu laiku, kai mama ir kūdikis priklauso anapusiniam pasauliui. Tai tarsi mirties, nežinomybės laikas, apie kurį verčiau nekalbėti, jo neminėti. Be to, daug kam tai sukeldavo labai liūdnus prisiminimus.
Gimtadienių šventimas prasidėjo tik tarybiniais laikais. Vardadieniai tuomet buvo išstumti, mat turėjo krikščionišką atspalvį, o valdžia pradėjo skatinti švęsti gimtadienius.
Didžiausias smagumas – skaniau pavalgyti
Švęsdavo tais laikais jaunimėlis, o vaikai buvo nuošalyje, nors juos tikrai mylėjo. Buvo minimos vardynos, kurios dažnai sutapdavo su gimimo diena. Per vardadienius atvažiuodavo krikšto tėvai, atveždavo saldainių, meduolių, o turtingesni – ir pinigėlių. Vaikams didžiausia šventė buvo skaniau pavalgyti, tad mamos pagamindavo ką nors gardesnio. Jei mama iškepdavo blynų ar kiaušinienės, paglostydavo ir kitaip palepindavo, – jau ir atšvęsta.
Kita didelė vaikų šventė buvo atlaidai, kai gaudavo nuo krikštatėvių saldainių ar pinigėlį, tėvai nupirkdavo prie bažnyčios karamelinę dūdelę ar meduolį.
Kad geriausia dovana vaikams būdavo maistas, liudija daugybė pasakojimų, užrašytų liudijimų. Mat kasdienybėje šeimos labai kukliai valgydavo, sotindavosi putra (sriuba iš miltų), ruginių miltų koše, kruopyne (skysta kruopų sriuba), paprasta juoda duona, užsigerdavo pienu ar rūgpieniu.
Ne tik nepriteklius buvo motyvas, kodėl vaikai taip prastai valgė. Buvo manoma, kad svarbiausia vaiko neišlepinti, nes išpaikinimas yra viena iš didžiausių žmogaus ydų. Jei vaikas išlepintas, vadinasi, bus nekantrus, nedarbštus, tingus, o gal kada ir apsivogs. Tad jei vaikai pradėdavo murmėti, kad neskanus maistas, kad „noriu saldaus pienuko, o ne rauginto“, tai juos alkanus nuo stalo nuvydavo. Sakydavo – valgyk, kas padėta.
Štai dėl ko vaikams labai norėdavosi saldumynų, pyragų, todėl jie taip laukdavo švenčių.
Šventės, didesnės už gimtadienius
Vaikai, nors ir nešvęsdavo gimtadienių, turėjo kur pasilinksminti. Maži vaikai švęsdavo Jurgines – tai buvo piemenėlių šventė, daug svarbesnė už gimtadienį. Per Jurgines piemenėlius pagerbdavo, skaniau valgydindavo. Piemenukai nupindavo karvėms vainikus, o kai tokias išdabintas pargindavo namo, tėvai duodavo kiaušinių, lašinių, didžiausią keptuvę, ir piemenukai žygiuodavo ant kokio kalniuko kepti Jurginių kiaušinienės.
Piemenaudami vaikai tikrai nenuobodžiaudavo. Jiems buvo labai sunku, reikėdavo anksti keltis, prižiūrėti gyvulius, bet juk piemenėlių vienoje vietoje buvo daug, jie prisigalvodavo visokiausių žaidimų, pasigamindavo muzikos instrumentų, dainuodavo, sekdavo pasakas.
Žaidimuose dominuodavo berniukai, o mergaites priimdavo tik tuomet, kai nesusirinkdavusi berniukų komanda. Kodėl? Nes buvo manoma, jog mergaitėms nedera lakstyti, išdykauti, rėkauti ir visaip dūkti. Net švilpauti mergaitėms nederėjo, ką kalbėti apie laipiojimą po medžius. Ir kuo didesnė mergaitė, kuo arčiau paauglystės, tuo labiau smerkdavo tas, kurios „kaip bernai duodasi“. Piemenukai žaisdavo ir siužetinius žaidimus – „Šeimą“, „Laidotuves“, „Vestuves“.
Kas senovėje vaikams atstodavo tortą, dovanas
Žinoma, jokių tortų nebuvo, bet buvo torto atitikmuo – baltas mielinis pyragas. Pats skaniausias dalykas. O jei dar su sviestu. Dovanos… Maistas arba pinigėlis, kartais tėvai nupirkdavo dūdelę, švilpynę. Kai vaikai gaudavo iš krikštatėvių pinigą, patys nusipirkdavo kokį niekutį per kermošių, mergaitės – kaspinų, berniukai – švilpynių. Krikštatėviai buvo pagrindiniai žmonės, kurie apdovanodavo, ne veltui būti krikšto tėvais kviesdavo ne tos pačios šeimos asmenis, ne vyrą su žmona, o iš skirtingų giminių, kad plačiau ta energija pasklistų. Krikšto tėvų būdavo ne 2, o daugiau. Tada tas vaikas ir daugiau dovanėlių gaudavo. Krikštatėviais rinkdavosi dorus, garbingus žmones. Jie visą žmogaus gyvenimą turėdavo išskirtinį statusą, per krikštavaikių vestuves būtinai būdavo kviečiami ir sodinami geriausioje vietoje.
Buvusios piemenukės Albinos prisiminimai:
Mėgau žaisti akmenukais: ir viena, ir su kitais piemenukais. Penki vienodo dydžio akmenėliai buvo įvairiai mėtomi, gaudomi. Žaidėme smigę – mažu peiliuku reikėdavo visaip manipuliuoti, bet esmė ta, kad reikėjo įsmeigti geležtę į žemę. Berniukai peilį sviesdavo į medį. Dar žaidėme paliandrą. Nesuprantu šio žodžio prasmės, o žaidimas paprastas. Ant dviejų medinių trinkelių uždėdavome skersinį pagaliuką ir su lazdomis iš tam tikro atstumo bandėme jį numušti. Žaidėme slėpynes vakarais iki nakties. Užsidegę prožektorius ieškodavome pasislėpusių. Šūkavome, juokėmės, ieškojome vieni kitų tol, kol suaugusieji nuvarydavo į namus.
Kai oras buvo prastas, tai susirinkusios pas kurią nors draugę dalinome žiedą. Šis žaidimas ir dabar gyvuoja. Tekdavo ir dainuoti, ir deklamuoti, ir visokias kvailas išmones pildyti. Berniukai mėgdavo nuo kalvų ristis: gulė ant žemės, o po to ridenosi žemyn. Aš bijojau tokio proceso, nes galėjau rūbus suplėšyti ar sutepti – mama būtų priekaištavusi.
***
Žaislais būdavo žirnių ankštys ir patys žirniai. Tėvelis visada jų šiek tiek sėdavo savo reikmėms netoli namų. Tai buvo paprasti žirniai. Kitokių net nežinojome. Mama, o gal bobutė, buvo man pasiuvusios tokią skudurinę lėlytę. Dabar jas vadina skudurinėmis Onutėmis, mano vaikystės laikais taip nevadino.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 metų gegužės 17 dieną.
