VU Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros docentė, etnologė Irena Stonkuvienė
VU Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros docentė, etnologė Irena Stonkuvienė 10 metų rinko medžiagą apie tai, kokia vaikystė buvo senovėje. Šios temos artimos mūsų skaitytojams – mažus vaikus auginančioms šeimoms. Su docente kalbamės apie tai, kaip vaikus auklėdavo praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje.
VISA TIESA APIE RYKŠTĘ
Dar vienas mitas, kuris sklando apie vaikystę senovėje, – vaikus auklėjo diržu ir rykšte, nė vienas neužaugo neluptas. Ar tikrai lietuviai tėvai savo vaikams buvo tokie griežti ir pikti? Ar nekalbėdavo „penkiomis meilės kalbomis“, kaip dabar rekomenduojama?
Ką Jūsų apklausti senjorai kalbėjo apie lepinimą, ar išvis žinojo tokį terminą?
Jie tokį terminą žinojo, bet nelabai to patyrė. Kadangi nepatyrė, manė, kad taip turi būti, ir savo vaikus augino mažai lepindami. Lepinimas „prasimušė“ tik auginant anūkus, tada jiems paaiškėjo, kad lepinimas – nebūtinai blogas dalykas.
Kai klausinėdavau apie lepinimą, jie niekam priekaištų neturėdavo, tėvų nekaltino, o teisino, kad buvę tokie laikai, tėvai neišgalėję palepinti skanesniu valgiu ar atleidimu nuo darbo. Apie gąsdinimus, bausmes, barimus surinkdavau tiek daug medžiagos, kad nebežinodavau, kaip ją aprėpti. O štai apie skatinimą, pagyrimus, dovanas – kas itin pabrėžiama auklėjant dabartinius vaikus – medžiagos beveik nėra.
Štai, kad ir vaikų pagyrimai. Jie buvo tikras deficitas. Beje, deficitu jie liko dar ir mūsų vaikystėje, kol mamos nepradėjo skaityti literatūros, paremtos vakarietiška auklėjimo sistema. O seniau pagyrimais nei šeimoje, nei mokykloje niekas neišvaistė, ir jeigu jau pagirdavo, tai sakydavo: „Šaunuolis, bet…“. Tas „bet“ viską nubraukdavo ir reikšdavo: „galėtum padaryti ir geriau“, „kitas gali padaryti geriau už tave“, „kitą kartą pasistenk labiau“ ir t.t. Girdavo nebent už gerai atliktą darbą. Vyravo nuomonė, kad nereikėtų vaikų girti. Kodėl? Etnologai pasakytų, kad iš dalies tai susiję su tikėjimu, nes kažkas „nudyvys, nužiūrės, užpavydės“. Jei ateidavo kaimynė ir sakydavo – koks gražus tavo vaikas – šeimininkei labai nepatikdavo.
Apie bausmes nesmagu kalbėti, tačiau tai irgi buvo vaikystės dalis. Kaip tais laikais vaikus bausdavo?
Turiu jus nuvilti, nes senosios liaudies pedagogikos jokiu būdu negalima lyginti tik su rykštės pedagogika. Apie rykštę ir dirželį žinojo visi vaikai. Dažniausiai tie daiktai būdavo padėti matomoje vietoje. Bet kai paklausdavau pašnekovų, kiek gi kartų per visą vaikystę jie gavę lupti, tai tikriausiai nei kiek ne daugiau, nei jūs ar aš. Ir net už tą patį, už ką greičiausiai jūs ir aš.
Tiesą sakant, aš, ko gero, daug ir negavau. Kai mama bandė lupti, kad būdama gal trimetė paėmiau žirkles, senelis, sakydamas, „Aš jus keturias užauginau ir niekada nė piršto nepakėliau, o tu vieną turi…“, su mama prie vieno stalo kelias dienas nevalgė. Taigi paties lupimo nė neprisimenu, tačiau jausmas, kad diedukas ar bobutė visada išgelbės, oho kiek ilgai gyvas buvo.
Neringos Laurinaitienės nuotr.
Lupdavo tada, kai vaikai elgdavosi neapgalvotai ir grėsdavo pavojus jų gyvybei. Tarkime, išbėgo čiuožinėti ant ledo, o šis jau plonas ir įskilęs. Dabartiniai tėvai gal pirmiausia apkabintų ir perrengtų, o tais laikais pirmiausia duodavo į kuprą, kad kitą kartą vaikas to nedarytų. Gaudavo, jei išeidavo į mišką nepasakę, jei broliai akmenimis apsimėtydavo ir galvas persiskeldavo, jei išeidavo maudytis neatsiklausę, mažą broliuką palikdavo vieną. Gaudavo ir už piktybišką sistemingą neklausymą. Ir labai retai kada gaudavo lupti už tai, kad pieną papylė ar puodynę sudaužė. Net jeigu vaikas apsivogdavo, jis nebūtinai būdavo baudžiamas fizine bausme. Jam didžiausia bausmė būdavo, kai jis turėdavo eiti viešai gražinti daikto (kai visas kaimas žiūri) ir atsiprašyti.
Šiais laikais vaikų bausmės – kai atimame jiems malonumą, neduodame kompiuterio ar saldainių, o tuomet malonumų praktiškai nebuvo, ką atimsi iš to vaiko?
Ar vaikus ugdė ir lavino mokykla?
Privalomas pradinis švietimas Lietuvoje atsirado nuo 1922 metų, vadinasi, dalis mano informantų nė nepateko į tą grupę. Tai buvo įtvirtinta Konstitucijoje, tačiau ne žmonių gyvenime. Kadangi tėvai vaikų į mokyklas leisti nesiveržė, sukurta daug poįstatyminių aktų, kas bus tiems, kurie neklausys. Vyko vaikų surašymai, buvo skiriamo baudos, tuomet, jau supratę, kad kitaip nebus, žmonės pradėjo vaikus leisti į mokslus. Prasidėjus ketvirtam dešimtmečiui, dažnas jau buvo baigęs 4 klases. Mokslo metai skurdesnių šeimų vaikams prasidėdavo tuomet, kai karves sugindavo į tvartus, – iškritus pirmajam sniegui. O baigdavosi, kai karves vėl reikėdavo gimti į ganyklas, – balandžio mėnesį.
Neringos Laurinaitienės nuotr.
Kodėl žmonės taip baidėsi mokyklos?
Nematydavo tikslo ir prasmės. Koks tikslas įgyti aukštesnį nei pradinis išsilavinimas mergaitėms. Kuo jos bus? Seselėmis arba mokytojomis. O jei bus mokytojomis, neduokdie, liks netekėjusios. Vien blogybių grandinė, ir jokios naudos. Be to, juk vyresni vaikai buvo reikalingi namuose ir dėl to, kad prižiūrėtų jaunesnius. Šeimos būdavusios įvairaus dydžio (1923 m. surašymo duomenimis, vidutinis namų ūkio dydis buvo 4,7 asmens). Tačiau vienturčių būdavę mažai.
Iš informantų net esu girdėjusi posakį „vieną trenk į sieną“. Vienas vaikas – ne vaikas, verčiau visai neturėti. Kita vertus, tie pašnekovai, kurie buvo kilę iš labai didelių šeimų, entuziazmu taip pat nespindėdavo, nes tokios šeimos būdavo skurdesnės. Esu kalbinusi informantę, kuri buvo iš 21 vaiko šeimos. Aritmetika sunkiai susivedė, nes jos mama mirė vos 40 su trupučiu. Vaikų užaugo 17. Mano pašnekovė buvo viena iš viduriniųjų, ir tikrai nesidžiaugė šiuo rekordu (kad turėjo tiek brolių ir seserų). Ji labiau prisiminė ne smagumą augti būryje, o vargą.
Matyt, vienturčių net neteko apklausinėti?
Ko gero, neteko, užtat kalbėjausi su nesantuokine dukra. Mes įsivaizduojame, kad senovėje nesantuokiniai vaikai buvo atstumtieji, tačiau mano pašnekovė savo vaikystę prisiminė labai šviesiai. Ji augo gausioje šeimynoje, augino seneliai, nesisituokę dėdės ir tetos. Paskui mama sukūrė šeimą ir pasiėmė dukrą pas save. Mama, žinoma, sulaukė pasmerkimo, bet vaiko niekas negrauždavo.
Kokie dar mitai sugriuvo, kalbinant 131 senolį?
Sugriuvo mano įsivaizdavimas, kad visi knygnešiai ir savanoriai buvo taurūs ir šventi. Viena knygnešio dukra pasakojo, kad tėtis knygnešys šeimoje smurtavo, o jei pamatydavo, kad vaikai be darbo sėdi, vydavo spyglių iš po eglės rinkti – kad tik dyki nebūtų. Jis, pats būdamas neva šviesuolis, neleido dukrai eiti į mokyklą, nes „kam čia reikia“. Ta pati knygnešio dukra paskui ištekėjo už savanorio, ir tęsėsi tas pats pragaras – smurtas šeimoje, neištikimybė. Vadinasi, negalime nieko mitologizuoti.
Galima susidaryti nuomonę, kad lietuviai, kaip sutuoktiniai, buvo karšto būdo…
Visko būdavo tarp vyro ir žmonos, tačiau visi informantai tvirtino tą patį – prie vaikų tėvai stengdavosi nesibarti ir juo labiau nesimušti. Tai nereiškia, kad vaikai nematydavo (iš savo stebėjimo „bokšto“ – „užpečkio“), bet tėvai bent jau stengdavosi. Žinoma, vaikai kartais prisižiūrėdavo, kaip barasi kaimynai, kurie ir špygomis pasibadydavo ir net… kaimynės pasikėlusios sijonus viena kitai iš pykčio nuogą užpakalį parodydavo.
Kita taisyklė buvo irgi gana moderni – tėvai laikydavosi vienos auklėjimo politikos vaikams girdint. Jei mama pasakydavo, kad negalima, tėvas pritardavo, ir atvirkščiai.
Ačiū už įdomų pokalbį.
Neila Ramoškienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 lapkričio 20 dieną.
