Per pastarąjį šimtmetį pasikeitė labai daug kas: ne tik technologijos, gyvenimo tempas, žmonių socialiniai vaidmenys, bet ir šeimos vertybės. Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė, knygų „Lietuvių šeima vertybių sankirtoje“ bei „Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje“ autorė, sutiko atsakyti į klausimus, kaip keitėsi požiūris į vaikų auklėjimą bei auginimą.
Vytauto Didžiojo universiteto docentė, dr.Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė
Daugelis šiuolaikinių tėvų vadovaujasi principu, kad esminiai asmenybės bruožai vaikui susiformuoja iki trejų metų. Jauni tėvai įsitikinę, kad būtent iki trejų reikia ugdyti meninį suvokimą, fantaziją, prieraišumą, atsakomybę ir t.t. Japonų pedagogo Š. Suzuki požiūris, kad „po trejų jau vėlu“ lietuviams tikrai ne naujiena. O kaip būdavo tradicinėje lietuvių šeimoje? Ar pirmieji treji metai irgi buvo laikomi svarbiausiais?
Tradicinė lietuvių liaudies pedagogika, pagrįsta ilgaamže patirtimi, teigė, kad vaiką reikia pradėti auklėti lopšyje, o jo auklėjimą užbaigti vedybomis. Motinos meilė prasideda, jos ryšys užsimezga dar kūdikiui esant įsčiose. Tradicinėje lietuvių liaudies pedagogikoje vaiko ugdymo nuostatos buvo perduodamos intuityviai per liaudies tikėjimus bei prietarus, draudimų sistemą, lydėjusią nėščią moterį nuo kūdikio pradėjimo dienos iki atjunkymo.
Liaudies išmintis suvokė, kad motina – tai tas asmuo, kuris labiausiai paveikia vaiko vystymąsi. Motinos meilės svarba normaliam kūdikio vystymuisi atsispindi ir mūsų tautosakoje. Ypač svarbus pradinis prisirišimas prie motinos nuo 3 iki 6 ar 7 mėnesių, nes tai užtikrina vėlesnių ryšių stiprumą. Motinos – vaiko ryšiui neužsimezgus ar pakankamai nesustiprėjus pirmais trejais gyvenimo metais, vėliau vaikas greičiausiai nesugebės užmegzti pastovių ryšių ir dalintis džiaugsmo ir skausmo išgyvenimais su kitais asmenimis.
Tradicinės lietuvių šeimos kūdikį ankstyvoje vaikystėje (iki 1 metų) globojo ir prižiūrėjo motina. Gausioje šeimoje dažniausiai jis turėjo už save vyresnių broliukų ir sesučių, su kuriais sudarė artimiausią bendruomenę. Šeimoje kūdikis patenkindavo natūralų bendravimo su artimiausia aplinka poreikį.
Dabar manoma, kad vaiką kuo anksčiau reikia pradėti lavinti, socializuoti, vesti į kūdikių muzikos mokyklas, baseiną, mankštas… Teko girdėti, kad užsienyje populiarūs klasikos koncertai kūdikiams…
Dar būdamas motinos įsčiose kūdikis susipažindavo su dainuojamąja lietuvių liaudies tradicija. Dar lopšyje jis girdėdavo mamos dainuojamas lopšines, kurios ramino ir kartu lavino jo muzikinį skonį. Tradicinė liaudies pedagogika vaiką iki pusės metų laikydavo dar nieko nesuprantančiu, nors jis savo riksmu jau daug ką pasakydavo ir išsireikalaudavo.
Vyresnioji karta patardavo tėvams vaiko nelepinti, nekreipti dėmesio į jo riksmą, jeigu jis nešlapias, neserga, „apžiūrėtas“.
Tik sergantį vaiką ragino daugiau prižiūrėti, paimti ant rankų, nuraminti. Tačiau per daug verkti neleisdavo net ir sveikam vaikui. Motina jį supdavo, duodavo čiulptuką, nešiodavo, žaisdavo. Kartais pasitaikydavo, kad rėksnį, kurio neįmanoma nutildyti, vadindavo „velnio apsėstu“, „apduotu“, „apžalotu“. Tokį nuo piktųjų dvasių stengėsi apsaugoti įvairiai: užkalbėdavo, žegnodavo, kalbėdavo poterius, rūkydavo Devintinių žolelėmis, kadugio verba, „devindrėkiu“.
Mažam vaikui specialių ugdymo įstaigų nereikėjo – XIXa. II pusėje – XX a. pradžioje Lietuvos kaime, kur šeimose buvo daug vaikų ir jų prižiūrėtojų – senelių, tetų, vyresniųjų broliukų ir sesučių, – kūdikis nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų tarsi pasinerdavo į tautosakos pasaulį. Motinos dainuojamos lopšinės, močiutės sekamos pasakos, menamos mįslės, įvairūs vaikų žaidimai, patarlės, priežodžiai žadino vaiko vaizduotę, lavino protą, ugdė bręstančio žmogaus dvasines ir fizines savybes.
Žaisdamas vaikas mokėsi pažinti aplinkinį pasaulį bei žmonių tarpusavio santykius. Žaisdami vaikai atspindėjo tam tikrus suaugusiųjų pasaulio idealus. Žaidimas kartu atliko ir vaiko socializacijos funkciją, padedančią formuotis jo gyvenimiškai pozicijai.
Dvasinio pasaulio formavimuisi didelę įtaką darė ne tik žmonių sukurta aplinka, bet ir gamta, kurioje augo. Pavasarį ar vasarą ant žolės paliekamą kūdikį auklėjo tiesiog gamta. Turtingas gamtos garsų ir vaizdinių pasaulis jam kėlė džiaugsmą ir estetinį pasigėrėjimą.
Dabar vaikai pradeda eiti į lopšelius ir darželius nuo 2–3 metų, o kartais ir dar anksčiau. Kaip tokio amžiaus vaikus augino senovėje?
Šis amžius vadinamas antruoju ankstyvosios vaikystės tarpsniu. Antrais–trečiais metais pradeda formuotis socialiniai vaiko įgūdžiai, jis daug plačiau bendrauja su aplinka. Jis viską nori daryti pats: valgyti, apsirengti, vaikščioti. Motinos pamokytas atlikti tam tikrą darbą ir jį sėkmingai padaręs, vaikas įgyja asmeninės vertės jausmą. Labai svarbu tuo laikotarpiu, kad motina ar jį globojantis asmuo suteiktų vaikui galimybę elgtis pagal jo norus. Ankstyvojoje vaikystės fazėje klojami ir vaiko tapatybės pagrindai. Pirmiausia vaikas save sutapatina su tėvais, mergaitei moters idealas – motina, berniukui vyro modelis – tėvas.
Nagrinėjote moters vaidmenį tradicinėje lietuvių kultūroje. Ką mamos stengdavosi perduoti dukroms?
Tradicinėje šeimoje mergaitės dvasinių ir fizinių savybių ugdymui didžiausią įtaką turėjo motinos pavyzdys. Nuo pat ankstyvos kūdikystės ji stebėdavo motinos elgesį šeimoje ir kaimo bendruomenėje. Nusižiūrėjusi į motiną, duktė jau vaikystėje stengėsi pagelbėti silpnesniam, skanesniu kąsneliu pasidalyti su jaunesniu broliuku ar sesute, vaišingai priimti pakeleivį ar elgetą, sušelpti našlaičius ar padegėlius. Mergaitė matydavo, kaip mama elgiasi su šeimos nariais, kaimynais, giminėmis ir vienaip ar kitaip pati dalyvaudavo iš senelių ar prosenelių paveldėtoje šeimos santykių sistemoje.
Į dvasinį mergaitės ugdymą įėjo ir religinis auklėjimas, kuriuo daugiausia rūpindavosi motina. Vos tik jai išmokus šnekėti, mokydavo persižegnoti. Vaikus iš mažens mokė kas rytą vakarą kalbėti poterius kartu su visa šeima. Dvejų metukų vaikas jau buvo mokomas sukalbėti maldelę į angelą sargą, maždaug trejų jau mokėdavo ir „Tėve mūsų“. Ne veltui sakydavo: ką jaunas sudėsi, tą paaugęs turėsi.
Religines krikščioniškąsias tiesas vaikui perduodavo suprantamai ir įtaigiai. Neretai jas apipindavo senaisiais mitologiniais liaudies tikėjimais bei vaizdingais pasakojimais. Pavyzdžiui, Žemaitijoje vaikai žinojo, kad prieš gulant ir atsikėlus reikia persižegnoti ir pasimelsti todėl, kad ant kairiojo peties tupi velnias, o ant dešiniojo – angelas. Taip pat prieš maldą vaikai mokyti peržegnoti duris ir langus kryžiaus ženklu, kad Dievas saugotų namus nuo pikto. Mat tikėta, jog už savo pirkios esanti svetima erdvė pilna vėlių ir įvairių dvasių, kurių reikia saugotis.
Sekmadienį ir per didžiąsias šventes motina vaikus vedėsi į bažnyčią, kur buvo giedama, o šventųjų paveikslai veikė vaikų vaizduotę.
Motinos ypač melsdavosi už savo dukteris į šv. Mergelę Mariją. Pavyzdžiui, Panevėžio krašte kai kurios vos gimusią nešdavosi į bažnyčią prie Marijos altoriaus, tikėta, kad tada Marija globos vaiką visą gyvenimą.
Lietuvos kaimiečių šeimoje jautrumo ugdymo nuostatos buvo gyvos iki pat amžiaus vidurio. Šeimoje motina buvo pirmoji jautrumo mokytoja, altruistinius vaiko jausmus formuojanti per liaudies pasakas, gamtos pasaulį, per vaiko santykį su žaislais. Stebėjusi, kaip dukra žaidžia su lėlėmis ir pamačiusi, kad jai trūksta jautrumo, perspėdavo. Neleisdavo žiemą neštis į lauką neaprengtos lėlės, be reikalo nuskinti nė mažiausio augalėlio, skatino meilę šalia esantiems gyvulėliams. Liaudies pedagogikoje vyravo nuostata, kad ir mažiausias vabalėlis yra Dievo tvarinys, turintis teisę gyventi. Motina nuo pat mažens ugdė vaiko pagarbą gyvybei.
To mokė ir senoji karta: kad negalima gamtoje spjauti ar šlapintis į vandenį, ugnį ar ant akmens, nes liaudies tikėjimuose jie laikyti šventais. Kaimo žmogaus sąmonėje gamta ir jos objektai buvo sakralūs. Manyta, kad pažeidus šią sakralumo sampratą, nuskriausta gamta žmogui atsikeršija.
Kokių darbų mamos stengdavosi mokyti dukras?
Augdama mergaitė aktyviai dalyvaudavo kasdieniame šeimos gyvenime, pamažu per žaidimus pradėdavo ir darbinę veiklą.
Motina labiausiai stengėsi išmokyti ir įpratinti dukterį dirbti bei perteikti savo patirtį. Eina ravėti daržo – ir mergaites su savimi vedasi, prisako kruopščiai išravėti kiekvieną žolę. Linus kloja – ir dukros šio darbo mokosi. Vos eidama ketvirtuosius mergaitė mokydavosi šluoti aslą. 5-6 metukų mergaitei jau duodavo paverpti rateliu pakulas. Šešiametė dažnai pradėdavo ganyti, pirmiausia žąsiukus, vėliau kiaules. Niekas vaikų nelepino. Ką motina dirbo, tą 6–7 metų dukrelė jau mokėjo, o įgijusi pareigos jausmą, pati jausdavosi pusiau šeimininkė. Liaudies pedagogika teigė: jeigu vaiko prie darbo neįpratinsi – ir nepripras.
Ginta Liaugminienė, Eglės Gelažiūtės-Petraukienės pieš.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2018 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2018 gegužės 23 dieną.
