
Dabar advento pradžioje įžiebiamos eglės, prekybos centrai skamba nuo kalėdinių dainų ir linksmybių, pradedame skaičiuoti dienas iki švenčių. Šiandieninis adventas kur kas skiriasi nuo to, koks buvo, tarkime, prieš 100 ar net prieš 50 metų. Adventas buvo rimties, susilaikymo, susikaupimo mėnuo be jokių pramogų.
Kokį savo vaikystės adventą Dzūkijoje, Mardasavo kaime, prisimena Marytė Liugienė, Vilniaus etninės kultūros centro vyr. koordinatorė?
Nesibarti ir net garsiai nekalbėti!
Tradiciškai per adventą žmonės neplanuodavo jokių linksmybių ir švenčių – nei krikštynų, nei vestuvių. Nebūdavo vakarėlių su šokiais ar muzika. Mes nuo pat mažų dienų supratome, kad per adventą turi būti ramu, tyku, negalima ne tik šūkauti ir išdykauti, bet ir bartis su broliais ir sesėmis. Jeigu per adventą ištversi nesusipykęs, vadinasi, visus metus gyvensi be jokių konfliktų. Mes labai tuo tikėjome ir stengėmės tokiais būti.
Advento sekmadieniais mus žadindavo labai anksti, rogėmis važiuodavome į pirmąsias mišias. Aptūlodavo skaromis, tik nosys kyšodavo, ir važiuodavome per mišką. Būdavo ne tik labai šalta, bet ir baisu, nes dažnai matydavome vilkų akis. O atvažiavę į bažnyčią, pasijusdavome tarsi rojuje – taip gražu, šviesu, žvakės dega ir kaimo žmonės gieda. Mūsų tėvulis turėjo labai gražų balsą, visada bažnyčioje giedodavo.
O jei būdavo taip šalta, kad į bažnyčią tėvai nutardavo nevažiuoti, arba jei sirgdavo kuris nors iš šeimos narių, tada rytais melsdavomės namuose prie stalo. Mama atitardavo maldą nuo pečiaus, kur gamindavo mums pusryčius, o tėvulis su vaikais skaitydavo maldas ir giedodavo. Trimis metais už mane vyresnė sesuo turėjo labai gražų balsą, vėliau ji studijavo Muzikos akademijoje, tai tėvulis jai leisdavo giedoti. Aš pykau, kodėl ne man, bet tėvulis sakydavo: „Tu su savo dzyku balsu patylėk“.
Dabar su savo vaikais ir anūkais norėčiau pakartoti tuos šventus advento rytmečius, bet gyvenimas labai pasikeitęs – mes negyvename visi kartu, tai vienas negali, tai kitas, tai kur išvažiavę…
Iki šiol griežtai advento tradicijų laikosi tik mano vyriausioji sesuo, kuri per adventą pasninkauja be mėsos ir be pieno. Man pačiai jau taip neišeina, nors ir stengiuosi susilaikyti nuo pagundų.
Advento stalas

Adventas mūsų kaime buvo ne tik rimties, bet ir pasninko laikas. Prisimenu, kaip mama ir močiutė pelenais šviesdavo keptuves, kad neliktų nė lašelio riebalų, nes per pasninką riebiai negalima. Dabar mums atrodytų, kas čia tokio, jei kartą ar kitą iškepsi blynus ant riebalų.
O senovės žmogus negudravo ir nedarė jokių kompromisų su savo sąžine. Žmonės tikėjo – jei neatliksi šito, neįvyks kažko kito, visos tradicijos buvo paremtos priežastiniu ryšiu.
Net jei sekmadienį iš kelnių ištrūkdavo saga, o jau reikia važiuoti į bažnyčią, ją greitosiomis prisiūdavo, o grįžus iš bažnyčios išpjaudavo, nes šventą dieną nevalia nieko dirbti. Saga būdavo tvirtai įsiuvama prastą dieną.
Pasninkauti turėjo ne tik suaugusieji. Nors sakoma, kad ligoniai ir vaikai pasninko nesilaiko, bet iš tiesų vaikams niekas atskirai negamindavo. Tikrai pajusdavome, kad mityba labai pasikeitė. Šiuolaikiniai dietologai pasakytų, kad pasninkas yra labai teisinga mityba, prieš žiemą išvalo organizmą.
Advento valgiai dabartiniams vaikams būtų neįprasti. Per adventą valgydavome saldę – paraugintą buizą iš miltų, kuria gardindavome virtas bulves su lupenomis.
Adventui prisitaikydavo net visas namų ūkis: karvutė užtrūkdavo, taigi iš raciono natūraliai pasitraukdavo pienas, vištos šaltame tvarte nebedėdavo kiaušinių. Tekdavo išgyventi iš to, kas sukaupta, užraugta. Adventui būdavo priraugiamos statinaitės ar emaliuoti puodai kopūstų, agurkų, rasalo (burokėlių), kručkinės (sėtinių su virtomis perlinėmis kruopomis).
Man kručkinė sriuba labai patikdavo, skoniu šiek tiek panaši į agurkinę sriubą, bet mano vaikai augdami jau raukydavosi, jei išgirsdavo, kad pietums bus kručkinė. Adventui gamindavo troškintus kopūstus su lašeliu aliejaus ir virtomis bulvėmis, sriubas be mėsos ir grietinės, pagardintas džiovintais baravykais.
Mano mamos tėvai gyveno Kabelių kaime prie pat ežero, tad mums pridžiovindavo mažų žuvyčių. Virtuvėje prie krosnies visada kabodavo maišiukas su džiovintomis žuvelėmis, kurias mama sutrindavo į sriubą su visais kaulais. Mums buvo labai skanu.
Dabar pasninko valgiu laikoma silkė. Mano vaikystės laikais kasdien silkių tikrai niekas nevalgė, jos buvo laikomos Kūčioms.
Silkes pirkdavome iš žydų, kurie atvažiuodavo į kaimą. Mes, vaikai, pamatydavome žydą, ir garsiai šaukdavome: „Žydas su vežimu tavoro!“ Tas tavoras buvo silkės, adatos, sagos, žibalas lempoms. Dažnai sandėris vykdavo išmainant kiaulės šerius, kaulus ar makulatūrą į tai, ko reikia mūsų šeimai. Mano tėvulis truputį mokėjo žydiškai, nes Merkinėje tarpukariu gyveno labai daug žydų.
Advento metu daugiausia valgydavome daržoves, bulves, kruopas. Grikių patys pasiaugindavome.

Vaikams ant aukšto visada būdavo paberta uogų: spanguolių, šermukšnių, putinų ir laukinių obuoliukų. Rudenį tų mažų ir aitrių obuoliukų neįmanoma būdavo valgyti, sutraukdavo visą burną, bet ant aukšto pašalę jie pasidarydavo valgomi. Ir šermukšniai pašalę būdavo nebe tokie kartūs. Uogienių su cukrumi mano vaikystės laikais niekas nevirdavo, nes cukrus buvo brangus. Pirmą kartą aviečių uogienės paragavau jau būdama studentė – mokslo draugė atsivežė visą trilitrinį stiklainį. Man buvo taip neįsivaizduojamai skanu, kad slapta nuvalgiau, o draugė nutvėrė…
Rudenį vaikai prisiriešutaudavome pilnas terbas lazdyno riešutų, bet jų per adventą irgi nevalgydavome, riešutų būdavo tik ant Kūčių stalo.
Dar vienas mano vaikystės valgis – šaltanosiai. Dabar tokių tikriausiai niekas nebegamina. Tai didelis bulvių tarkių blynas, į kurį įsukta maltų kanapių.
Kanapes tėvulis grūsdavo piestoje, o pasiaugindavome jų patys, kanapių būdavo didžiausi laukai. Tik vėlesniais metais išėjo iš mados auginti kanapes. Nors dabar sako, kad kanapės labai vertingas produktas, net ir vaistas nuo depresijos.
Kūčių diena – didysis laukimas

Kūčios būdavo darbų, ruošos diena, per kurią beveik nieko nevalgydavome, gal tik kokią saują virtų žirnių. Moterys ruošdavo vakarienės patiekalus, namai jau būdavo sutvarkyti, iššveisti. Dieną pakurdavo pirtį ir visa šeimyna išsimaudydavo – iki šiol atsimenu, kaip verkdavau, kai plaudavo galvą ūkiniu muilu, nes labai grauždavo akis. Kai švarūs tarsi naujai gimę sugrįždavome į trobą, temdavo, bet dar ne laikas sėsti prie stalo, nes nepatekėjusi vakarinė žvaigždė.
Suaugusieji liepdavo vaikams žiūrėti prie lango į dangų ir stebėti, kada jau pasirodys ta žvaigždė, – žinoma, čia būta ir gudravimo, nes vaikai duodavo ramybę, nezirzdavo, kada pagaliau galės vakarieniauti. Mes taip sąžiningai žiūrėdavome, laukimas būdavo vos ištveriamas. Ir staiga kažkuris pamato, sušunka: „Patekėjo!“
Mūsų tėvulis labai mylėjo gyvuliukus, tad po staltiese padėdavo daug šieno, kurį paskui išdalindavo tvarte gyvuliams. Bet ant tokio ,,paminkštinto“ stalo nuolat nuvirsdavo koks dubuo su maistu, išsipildavo tirštas spanguolių kisielius, mama pykdavo.
Po pasninko Kūčių valgiai būdavo nepaprastai skanūs – grybai su aliejumi, silkė, šližikai su aguonpieniu…
Eglė – tik paskutinę dieną
Man dabar atrodo keista, kai jau nuo gruodžio pradžios visur puošiamos eglės. Mano vaikystės laikais to momento reikėdavo išlaukti. Eglę tėvulis iš miško parveždavo rogėmis tik paskutinę dieną. Mūsų, vaikų, į mišką neimdavo, nes tais laikais žiemą būdavo didelės pusnys. Tėvulis apsiaudavo veltiniais ir eidavo į mišką, nešinas morkomis, kopūstais žvėreliams. Miške nukirsdavo kokią ne vietoje augančią eglaitę, kurią paskui mes puošdavome. Pirktiniai stiklo žaisliukai atsirado jau mano paauglystės metais. Žėrintys kankorėžiai atrodė nepaprasto gražumo… O iki tol puošdavome pačių padarytomis popierinėmis girliandomis, kurias ne vieną dieną karpydavome iš spalvotų sąsiuvinių viršelių. Eglutę puošdavome ir pačių keptais sausainiais.
Man atrodo, kad advento tradicijos vaikus mokydavo labai svarbių dalykų: kantrumo, mokėjimo suvaldyti savo norus, išlaukti norimo dalyko. Dabar žmonės labai nekantrūs, nori čia ir dabar. Ima paskolas, perka dar neuždirbę pinigų… Ir tas egles pradedame puošti nuo rudens, nes neturime kantrybės išlaukti.
Kantrybė ir darbštumas buvo laikomos didelėmis žmogaus dorybėmis. Atsimenu, kad mes nuolat turėdavome darbų ir pareigų: palesinti vištas, plėšyti plunksnas, aižyti pupeles, atskirti žirnius nuo vikių, kad sėkla pavasariui būtų gera. Kai rasdavome laisvo laiko valandėlę ir galėdavome skaityti pasakas, tai būdavo pačios nuostabiausios minutės. Aš išmokau skaityti būdama penkerių metų. Tada mokytojams nereikėdavo varu versti, kad vaikai skaitytų knygas, kaip kad dabar.
Knygos, net ir laikraščiai, buvo pati įdomiausia pramoga.
Ginta Liaugminienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2017 gruodžio 21 dieną.