Baigiantis metams, nutarėme pasidomėti, kaip laikosi mūsų mylimas Tauragės ketvertukas. Kiek paaugo Luka, Luknė, Lėja ir Milena?
Kaip gyvena jų mamytė, iš tikrųjų – supermamytė – Lina?
Linai reikia filmavimo kameros!
„Vis dažniau pagalvoju, kad man reikia filmavimo kameros, kad įamžinčiau mūsų šeimos kasdienybę. Ji būna tokia, kad kartais svyra rankos, bet dažniau priverčia kvatotis iki ašarų. Didžiausia iš visų sesučių Milena, dabar jau sverianti 14 kilogramų, išmoko išsiropšti iš maniežo. Ji lanksti kaip gimnastė, moka padaryti špagatą. Juokaujame, kad atsigimė į krikšto tėvelį – sporto trenerį.
Taigi, išlipusi iš savo lovytės, atitraukia sesių maniežų šonus ir visas išleidžia į laisvę… Vakare nuprausiu, apvelku pižamytėmis, palinkiu labos nakties, o po kurio laiko tep tep tep pareina visos pas mane. Jas gaudau, neleidžiu prieiti iki savo lovos, nes žinau – jei atsiguls, nebeiškrapštysiu. Keletą kartų esame miegojusios visos, jos – normaliai dvigulėje lovoje, o aš – kojų gale, ant kraštelio. Joms gerai, dar mamytė saugo, kad neiškristų, o aš visą naktį be miego.
Labai turiu saugoti, kad nepalikčiau pasiekiamoje vietoje drėgnų servetėlių. Neduok, Dieve, kur paliksiu! Tada sesutės traukia vieną po kitos servetėles iš pakelio ir valo namus: langus, sienas, balkoną. Užmurzina stiklus, kiek tik pasiekia. Išplauna tomis servetėlėmis ir grindis, tikros darbštuolės. Kai nėra po ranka servetėlių, atsidaro komodos stalčius, išsitraukia savo drabužėlius ir toliau „švarinasi“. Spinta ir komodos yra labiausiai viliojantys dalykai, geriau už žaislus. Kartais įeinu į kambarį – ant galvos užsimovusios pėdkelnes, šoka kaip diskotekoje. Persirenginėja pačios, rengia savo drabužėliais minkštus žaislus. O kartais sugalvoja švarius drabužėlius iš komodos užmerkti klozete. Atidarau dangtį – o ten pilna skalbinių“, – pasakodama pati juokiasi Lina.
Kai turi ruošos darbų, aktyviąsias paneles jų kambaryje mama laiko „ant kabliuko“ – pro durų stiklą mato, ką jos veikia, bet gali būti rami, kad kažko pavojingo neatsitiks.
Mergaitės jau šiek tiek pažaidžia pačios – visos supa lėles, kalba su žaislais ta pusiau suprantama, pusiau savo kalba. Viena kitą auklėja, jei kuri nuskriaudžia sesę, kitos grūmoja pirštukais arba net pliaukštelėja per užpakalį. „Paskutinį kartą padaviau pieštukus, ir jos išpaišė visas sienas. Laimė, kad sienos dažytos, ne tapetuotois, bet, matyt, per giliai įbrėžė, nes net ir nuplovus piešinius liko ženklų. Kai „dailininkei“ užmečiau per užpakalį, kitos trys pradėjo grūmoti pirštukais man, kam skriaudžiu sesutę,“ – prisimena Lina.
Virtuvėje spintelių durys visos apsaugotos apsaugomis, nes ten jos greitai padarytų savo tvarką. Kiek indų jau sudaužė! Kai mama duoda gerti iš plastmasinių puodelių, labai pyksta ir rodo, kad nori gerti iš normalių, kaip broliai. Nors Lina pripirko nedūžtančių puodukų su Elza ir Ana iš „Ledo šalies“, sesutėms jie neįdomūs. Nori tikrų, kuriuos, išgėrus sultis, galima mesti į žemę ir sudaužyti.
Jeigu namuose tylu…
…vadinasi, sesutės daro kažką uždrausto ir labai įdomaus. „Kartą įtarimą sukėlė visiška tyla jų kambaryje. Įkišau galvą pažiūrėti – visos sėdi kuo ramiausiai. Tik kambaryje kažkaip įtartinai šviesu. Pasirodo, užuolaidą nutraukė su visais karnizais. Pamačiusios mane, viena kitai rodo: „Nu nu nu“, taip ir nesupratau, kuri čia kaltininkė. Kitąkart tyla reiškė numestą nuo sienos nuotrauką. Milena užsilipo ant sofos atlošo ir rankyte nukrapštė tą fotodrobę. Bet kad būtų tik numetusi. Užsilipo ant tos nuotraukos kaip ant kokios scenos ir šoko. Kartais nusigąstu, kartais supykstu, bet dažniausiai reaguoju juoku iki ašarų“, – sako ketvertuko mama.
Tualete išvynioti rulonėliai tualetinio popieriaus – nieko naujo. Lina tik dėkoja Dievui, kad sesytės jokių rimtų traumų kol kas nepatyrė. Tik Milena buvo užsigavusi akytę į židinio atbrailą, kol buvo mažesnė.
„Prisiklausiau, kaip dažnai vaikai apsipliko karštomis arbatomis ir kavomis, tai savo mergytes nuo mažens mokiau, kad puodelio imti negalima, jis sukelia skausmą. Visoms esu pridėjusi pirštuką prie karšto puodelio ir parodžiusi, kad liestis negalima. Jos nuo mažų dienų pamato garuojančią arbatą ir iš tolo šaukia: „Ajajaj“. Manau, geriau vieną kartą mažas skausmas, negu kada nors didelis. Mūsų namuose būna karšti radiatoriai, tai sesutėms irgi jau paaiškinta, kad prie jų liestis negalima, nes skaudės.“
Lauke vienam žmogui sugaudyti visas keturias sunku, dažnai į pagalbą ateina kaimynės. O į vežimėlius lipti sesės jau atsisako, nori eiti savo kojytėmis įsikibusios mamos rankos.
Alyvuogių gurmanės
Nuo pirmųjų metų vienas didžiausių delikatesų sesutėms yra alyvuogės. Lina sako, jog palepina dukrytes ir vos ne kasdien į jų kambarį nuneša lėkštutę juodųjų arba žaliųjų alyvuogių. Apetitu nesiskundžia nė viena. Labai mėgsta sriubas, ypač rūgščias, – barščius, rūgštynių sriubą. Močiutė žiemai priruošė burokėlių su obuolių sultimis. Iš savo sodo Lina prisimarinavo ir prisiraugė agurkų, kuriuos gurmanės valgo net nesiraukydamos.
Sesutės labai mėgsta kotletus, guliašus, ypač tuos patiekalus, kurie su padažiuku. Mama duoda po vieną saldainį per dieną. Bet jeigu netyčia kuri įsmunka į virtuvę ir spėja nugriebti iš lėkštės saują saldainių, tada slepiasi kaip šarka ir slapta valgo.
Milena didžiausia, Lukutė – mažiausia
Lukutė nuo gimimo pati mažiausia iš sesučių, dabar Milena ją praaugo vos ne dvigubai. Lukutė ne tik lėčiau auga, atsilieka ir raida, yra tam tikrų sveikatos problemų. Lina ją vežė privačiai konsultacijai pas raidos specialistus Vilniuje, dabar laukia skirtų procedūrų, iš kurių tikisi rezultatų. „Tauragėje lankome privačią masažistę, nes aš pati nesu specialistė, nežinau, kuriuos taškus paspausti, kuriuos atpalaiduoti. Pramokau tik daryti Lukutei mankštą ant „Gymnic“ kamuolio.
Kai pamato kitos mergaitės, ir jos nori ant to kamuolio, apstoja mane iš visų pusių. Tas kamuolys tikrai geras dalykas. Kai iš mokyklos grįžta broliai, jie su sesutėmis žaidžia, kad joja ant arklio. Pasiima po vieną ant kelių ir spyruokliuoja ant to kamuolio.
Dar broliai neseniai gavo dovanų riedį. Kadangi mūsų namai gana erdvūs, tuo riedžiu važinėja ir po kambarius, užsisodinę ant nugaros seses. Kartą bandžiau tuo riedžiu pavažiuoti ir aš – taip plojausi ant grindų, kad džiaugiausi stuburo nesusilaužiusi. Tik iš šono atrodo, kad važiuoti labai lengva,“ – pasakoja Lina Strangienė.
Ketvertukas jau eina į darželį
Tik grįžusi iš gimdymo namų, mama ketvertuką užrašė į eilę darželiui gauti. Ir vasarą ta eilė atėjo. Iš tiesų, eilė gal ir nebūtų atėjusi, nes Tauragėje, taip pat kaip ir Vilniuje ar Klaipėdoje, darželį gauti nelengva. Tačiau savivaldybė padarė išimtį. Mergytės lopšelį-darželį pradėjo lankyti, kai joms buvo metai ir 10 mėnesių.
„Aišku, kalbėjomės iš anksto, aš joms pasakojau, kaip bus smagu pažaisti su kitais vaikais, tačiau adaptacija nebuvo labai lengva. Pirmą savaitę palikdavau tik po kelias valandas. Pirmą dieną apskritai sunkiai atsiplėšė nuo manęs, tai viena ant kelių ropščiasi, tai kita. Nelabai norėjo pasilikti vienos. O dabar, praėjus keliems mėnesiams, rūbinėje jau siunčia man oro bučinius ir bėga į grupę,“ – pasakoja Lina.
Iš pradžių visos keturios sesutės buvo patekusios į vieną grupę, bet kadangi Lukutė dar nevaikšto, buvo nuspręsta ją perkelti į tame pačiame darželyje esančią grupę specialių poreikių vaikams. Ten Lukutę prižiūri kineziterapeutė, mankština, masažuoja. Tik atsiskyrimas nuo sesučių buvo nelengvas, rytais ji verkdavo.
Auklėtojos džiaugiasi, kad Lėja, Luknė ir Milena labai gerai miega. Namuose jos būdavo įpratusios išmiegoti po 3–4 valandas, tad darželyje reikia net žadinti.
Jos gana savarankiškos, seniai valgo pačios, jų nereikia maitinti. Tik su sauskelnėmis atsisveikinti sekasi sunkiai. „Auklėtojoms sakau, kad turėsite man padėti, gal visos būriu jos lengviau išmoks sėsti ant puoduko. Dabar vargstu, į darželį nuvežu su sauskelnėmis, ten nuimu ir per dieną jos būna be sauskelnių. Avarijų į kelnes vis dar pasitaiko. Namuose sekioju iš paskos su šluoste kaip paskui mažus šuniukus, darančius balutes. Puoduko reikalų srityje geriausiai sekasi Milenai, ji jau pati prašosi ir padaro,“ – sako ketvertuko mama.
Kaip ir visi vaikai, sesutės savaitę lanko darželį, dvi serga. Jei suserga viena, mama neleidžia į darželį ir kitų.
„Matau daug darželio pliusų, – sako Lina, – visos keturios pradėjo daugiau burbuliuoti savo kalba, daugiau žaidžia tarpusavyje. Išruošti į darželį nelengva, nors jau iš vakaro susidedu rūbelius. Bet nuprausti ir aprengti visas užtrunka valandą. Ypač sudėtingas paskutinis etapas – lauko drabužėlių rengimasis. Užmauni vienai kepurę, kitai, o kol mauni trečiai, pirmoji jau nusiplėšusi nuo galvos. Ir vėl viskas iš pradžių. Pusrytėlius jos valgo darželyje, ir tai didelė motyvacija ten eiti, nes joms maistas pirmoje vietoje“. Auklėtojos giria, kad visos sesutės turi puikų apetitą, o Milena dažnai nori ir pakartoti.
Lina nusprendė išeiti trečius metus motinystės atostogų, nors jos ir neapmokamos. Kol vaikai dažnai serga, normaliai grįžti į darbą būtų neįmanoma. „Laiko ir dabar nėra, reikia namus apsitvarkyti, valgyti virti, mergytes nuvežti parvežti – valandos ištirpsta. Prieš parsiveždama dar greitai išplaunu grindis, išvėdinu kambarius. Man žadėjo, kad netrukus pro mus prasuks mokyklinis autobusiukas, rytais paims ir vakarais parveš vaikus socialinis darbuotojas. Čia jau man bus pati geriausia kalėdinė dovana, kai nereikės vežioti tų kelių kilometrų į darželį,“ – sako Lina.
Dabar, nuvežusi mergytes, Lina paprastai apsiperka turgelyje ir prekybos centre. Sako, jog jų šeimai 5 litrų puodas jau darosi per mažas, nes prie stalo sėda 7 žmonės. „Mergelės suvalgo beveik tiek pat, kiek aš. Tikrai ne po kelis šaukštus. Neįsivaizduoju, ką daryčiau be didelio šaldiklio, į kurį prisidėjau gėrybių iš savo sodo ir iš miško. Prisišaldžiau uogų visiems metams, net grybų pavyko per keletą valandų prisigrybauti. Su sūnumi radome daugiau nei kibirą,“ – pasakoja Lina Strangienė.
Šeima laukia Kalėdų
Linai iki šiol širdį šildo praėjusių Kalėdų prisiminimai, kai tą dieną pakrikštijo ir visas keturias dukrytes. Šiemet šventės bus kuklesnės. Lina sako jau svajojanti, kaip šventes sutiks namie, prie skanių vaišių ir televizoriaus, su vaikais.
Jų šeimoje įprasta Kalėdų Seniui laiškus rašyti dar rudenį, o jeigu svajoja apie kokią didesnę dovaną, – net birželį. „Kartą vežiau dvylikametį Luką į treniruotę, ir jis pirmas pradėjo kalbą, kad labai blogai padarė, kad birželį pamiršo parašyti laišką Kalėdų Seneliui. Mat dabar svajojantis apie kompiuterį. Aš atsakiau, jog tikrai blogai, kad pamiršo, nes tokioms didelėms dovanoms Senis turi taupyti iš anksto. Lukas atsargiai klausia: „Mamyte, bet juk Kalėdų Senis esi tu?“ Bet taip neužtikrintai, pats abejodamas. Aš jam atsakiau: „Na ką tu, argi aš panaši į Kalėdų Senį?“, – juokiasi Lina.
Ginta Liaugminienė
Gretos Medelienės nuotr.
Už gražias šventines sukneles ketvertukui dėkojame „Mothercare“ prekės ženklui!
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
