
Atsisveikinome su „redakcijos kūdikiu“ Nojumi, apie kurio augimą ir nuotykius rašėme visus metus. Ir kaip tik tuo metu – rugsėjo aštuntąją – į pasaulį pasibeldė naujas Lietuvos ketvertukas.
Tauragiškiams Linai ir Jonui gimė keturios mergytės. Ketvertukai Lietuvoje gimsta labai retai, vos ne kartą per dešimt metų, tad visada smalsu, kaip jie auga, vystosi, kaip laikosi jų tėveliai.
Linai sutikus, „Mamos žurnale“ auginsime naująjį ketvertuką – Lėją, Luką, Luknę ir Mileną. Šeimoje dar auga šešiolikmetis Dovydas ir dešimtmetis Lukas – Linos vaikai iš pirmosios santuokos. Linai ir Jonui tai antroji santuoka, Jonas irgi turi du vaikus, kurie su mama gyvena užsienyje.
Pirmojo pokalbio metu Lina su mergaitėmis gulėjo Kauno klinikose, kur mergytės ir gimė, vėliau visos 5 (mama ir dukrytės) perisikėlė į Santariškių klinikas Vilniuje, o šiuo metu jau smaginasi namuose Tauragėje. Šiame straipnsyje skaitykite, kokios mamos nuotaikos buvo irmąjį mėnesį. O prekyboje esančiame „Mamos žurnalo“ numeryje sužinosite karščiausias naujienas iš ketvertuko gyvenimo.
Lina, kaip šeima sureagavo į žinią, kad laukiatės keturių?
Aš pati sužinojau penktą nėštumo savaitę, kai nuėjau atlikti ultragarso tyrimo pas ginekologę. Tuo metu į Tauragę atvyko konsultuoti gydytoja iš Klaipėdos, pamaniau, man 39 metai, yra apsigimimų rizika dėl amžiaus, reikia tikslaus tyrimo.
Gydytoja iš karto pamatė tris „taškelius“, ketvirtasis dar buvo užsislėpęs. Kaip sureagavau? Juokėmės visos: ir gydytoja, ir sesutė, ir aš pati. O ką čia bepasakysi? Po trijų savaičių nuvažiavau dar kartą atlikti tyrimo ultragarsu, ir tada pasimatė ketvirtasis vaikelis. Tai jau nieko nebepakeitė – nelabai didelis skirtumas, ar trys, ar keturi. Juokavo, kad kito tyrimo metu pamatys ir penktą, o penketuko Lietuvoje dar nėra buvę. Tą dieną gydytoja pasiūlė padaryti nuotraukėlę ir parvežti į namus, kad šeima patikėtų, jog tai ne balandžio pirmosios pokštas. Mat tyrimo diena kaip tik buvo balandžio pirmoji.
Vyras labai apsidžiaugė, nesitikėjau tokios jo reakcijos, jis pavadino mane stebuklu. Nebuvo jokio graužimosi, kaip čia mes išauginsime, kaip išmaitinsime. Mes norėjome trečio vaiko, mergaitės, nes šeimoje augo berniukai. Abu su vyru esame iš didelių šeimų, aš iš 5, jis iš 4 vaikų. Aišku, nenorėjome tiek daug, bet kaip yra, taip yra. Nenuliūdome sužinoję, o dabar, kai jau gimė, dar labiau džiaugiamės. Tiesa, broliai į tą naujieną sureagavo santūriau: mažiukas labai apsidžiaugė, o didysis nustėro: „Ar sublūdai?” Vaikui gal buvo šokas susitaikyti su naujiena, kad dabar jau būsime šešių vaikų šeima.
Kada sužinojote, kad gims 4 mergytės?
Lyties beveik iki pat galo nežinojome. Kai darydavo tyrimus, labiau žiūrėdavo vaikelių sveikatą, kraujotaką, kaip auga, ir tas tyrimas užtrukdavo ilgai, nes turėdavo apžiūrėti ir išmatuoti visas keturias. Aš labai norėjau mergaitės, sakiau, nors viena mergaitė kad būtų, man atpirktų visus vargus.
Kaip praėjo nėštumas?
Jis buvo sunkus nuo pat pradžių. Iš karto jaučiau, kad kažkas ne taip. Ir pilvas iš karto pasidarė didelis. Svoris augo greitai, per savaitę priaugdavau po 2–3 kilogramus, per visą nėštumą priaugau apie 23 kilogramus. Palyginti nedaug, nes man augo vien pilvas. Nuo pirmų mėnesių buvo matyti, kad esu nėščia, ir pilvukas didėjo. Sunku buvo judėti. Nuo 4 mėnesių net sunkesnių darbų namuose nebegalėjau dirbti, pasidarė sunku vaikščioti, o gyvename penktame aukšte. Kai nulipdavau, su siaubu galvodavau, o kaip reikės užlipti atgal. Net apsiversti lovoje būdavo sunku, kartais balsu šaukdavau, taip skaudėdavo, nes pilvuko svoris pasiskirstydavo labai netolygiai.
Dirbau iki tų penkių savaičių, kol pamatė, kad mano pilve auga trys. Kadangi dirbu laboratorijoje laborante, o mano darbas su chemikalais, tad iš karto gavau nedarbingumo lapelį ir visą nėštumą praleidau namuose. Mane šiaip nelabai pykindavo, tik dantis valantis…
Daug ilsėtis nepavykdavo, vairavau vos ne iki pat gimdymo. Važiuodavau į Kauno klinikas kas tris savaites į konsultacijas, pati už vairo. Tik paskutinį kartą prieš gimdymą mane vežė. Pilvelis kažkaip tilpdavo automobilyje, atsitraukdavau sėdynę beveik iki galo. Gydytojai, manau, to nežino, kad vairavau, aš jiems ir nesigyriau (juokiasi).

O visi aplinkiniai kaip sureagavo į stulbinančią jūsų šeimos naujieną?
Visi, kas išgirsdavo, ilgam nutildavo. Paskui susiimdavo už galvų, aplinkiniams būdavo šokas, o ne mums patiems. „Ką jūs dabar darysit?“ Atsakydavome: „Jei mes nesijaudiname, kodėl jūs taip jaudinatės“. Baisiausia buvo galvoti, ar pavyks iki galo išnešioti, ar gims sveikos, o kaip mes jas auginsime, nesukome sau galvos. Kažkaip vis tiek išauginsime.
Gimdymas tikriausiai buvo planuotas, cezaris?
Man pavyko išnešioti iki trisdešimt dviejų savaičių. Mergytės jautėsi gerai, bet mano pačios sveikata jau reikalavo baigti nėštumą. Gražų rugsėjo aštuntosios rytą gimė mūsų mergytės – pirmoji Lėja, svėrė 1780 gramų, antroji gimė mūsų mažylė Luka, svėrė 1022 gramus, trečioji – Luknė, svėrė 1634 gramus. Ir paskutinė gimė Milena, svėrė 1710 g. Pirmosios trys buvo vienos placentos, identiškos trynės, o Milena – iš atskiros placentos. Trys beveik vienodos ir vardai iš L raidės. Kai jos po vieną, aš nelabai ir atskiriu. Reikia geri įsižiūrėti, kuri yra kuri, nes jokių skiriamųjų bruožų neturi. Nei apgamėlių, nei ko, tik Lėja turi ant antakio dėmelę, bet gydytojai sako, kad ji greitai išnyks. Jos gimė labai greitai, įregistravo kaip gimusias kas minutę, bet jos gimė sekundžių intervalu. Pirmoji gimė 9.29 ryto, ketvirtoji – po keturių minučių.
Tą naktį prieš gimdymą ramiai miegojau, pasitikėjau docentu Gintautu, kuris mane visą nėštumą konsultavo. Nuo šešiolikos savaičių važinėjau į Kauną, tas pats gydytojas ir operavo. Buvau rami, kol nuvažiavome į operacinę. Tada jau pradėjau jaudintis, juk gyvenime nė karto nebuvau patyrusi operacijos. Man pritaikė spinalinę nejautrą, viską girdėjau, gimusias mergytes man trumpai parodė ir išnešė į reanimaciją. Džiaugiausi, kad jos visos pačios kvėpavo, visos keturios verkė.
Kas rinko mergytėms vardus?
Mes su vyru, broliai neturėjo jokio patariamojo balso, tik mažiukas papriekaištavo: „Mamyte, kokią nesąmonę tu padarei, kad vienai sesei davei Lukos vardą – juk aš esu Lukas.“ Bet man tas vardas labai gražus, kai laukiausi antro sūnaus, galvojau, gal gims mergytė, ji būtinai bus Luka. Gimė Lukas, o dabar savo svajonių vardo mergaitei aš negalėjau neduoti.

Kada pati jas pamatėte?
Rytojaus dieną, nes mane parą laikė reanimacijoje, lašino lašines, o po paros savo kojomis nuėjau pas mergaites, bet paskui į palatą jau parvežė, nebeturėjau jėgų. Mergytės gulėjo inkubatoriuose po dvi, per ašaras nelabai mačiau veido bruožų, nes iš laimės verkiau. ik paliesti jų negalėjau…
O vyras pamatė pirmą dieną. Po gimdymo buvo praėjusios dvi valandos, kai jis atvažiavo iš Tauragės ir nuėjo pas mergytes į reanimaciją. Pirmas paras visos atrodė vienodos, net balsiukai tokie pat. Net ir dabar, kai pradeda verkti, nelabai žinau, kuri. Vieną kartą palikau vyrui mergytes, mane išleido į klinikų kirpyklą, ir gaunu žinutę, kad vyras nesusitvarko, visos keturios verkia. Nebežinojo, ką daryti, į pagalbą atėjo sesutė. Verkė tikriausiai dėl to, kad pajuto, jog mamos nėra. Bet kai parėjau, jau radau nuramintas.
Visą mėnesį vyras buvo kartu ligoninėje, iš pradžių bijodavo mažytes imti ant rankų, jos tokios trapios, bet dabar jau apsiprato. Nebebijo, kad sulūš (juokiasi).
Išmoko ir maitinti iš buteliuko, mergytės geria mano pieną. O buteliukų reikia todėl, kad galima būtų pamatuoti, ar tikrai visos gavo užtektinai pienelio. Juk maitindama krūtimi, negali būti tikra, kad tai ketvirtajai tikrai pakaks pieno. Kai po poros savaičių jas atidavė į mano palatą, pradėjome mokytis valgyti ne per zondą. Trys jau valgo iš buteliuko, tik mūsų mažytę liko išmokyti.
Kas sunkiausia šį pirmąjį mėnesį?
Turbūt liūdniausia, kad niekada nepaimsi keturių ant rankų vienu metu. O sunkiausia – miego trūkumas. Kas tris valandas reikia maitinti, o juk pradedi valanda anksčiau – reikia pervystyti, pasiruošti pieną, nusitraukti. Per naktį pamiegu po keturias valandas. O nešioti jas nėra sunku, juk tokios mažytės. Dabar, kai tėtis Tauragėje, kiekvieną vakarą turiu rodyti dukrytes skaipu, pasakoti, kaip praėjo diena. Mes labai džiaugiamės jomis.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“