Ketvertukas atsisveikino su ligoninėmis. Sutapimas – Santariškių klinikose dirbo tikra ketvertuko teta
Šios nuostabios keturios mergytės į pasaulį atėjo rugsėjo 8-ąją. Pirmasis Lėjos, Lukos, Luknės ir Milenos Gedeikyčių mėnuo prabėgo Kauno klinikose, kur jos ir gimė. Antrąjį mėnesį mergytės auga nebe Kaune, o Vilniaus universitetinės ligoninės Neonatologijos centre. Čia ketvertukas atvyko tiesiog priaugti svorio, kad būtų pasirengusios vykti į savo namus Tauragėje. Jų mama Lina Strangienė pasakoja, kokie buvo šio mėnesio atradimai.
Kiek suvalgo ketvertukas
Lina džiaugiasi, kad iki šiol ji gali mergytes maitinti savo pieneliu, kurio nesumažėjo, nors ir tenka nusitraukinėti. Labai prisižiūri, ką valgo, kad tik mažylių neišbertų, kad joms nepūstų pilvuko. Linai pakanka ligoninės maisto ir papildomai dar suvalgo jogurto. Keletą kartų suvalgė ir gabalėlį šokolado, nes organizmas labai reikalauja kažko saldaus, – matyt, reikia daugiau energijos.
Augančių mergyčių apetitas didėja, ir visoms keturioms pieno jau nebeužtenka. Dabar tik mamos pieno gauna privilegijuotoji Luka, gimusi pati mažiausia ir dabar sverianti beveik kilogramu mažiau už sesutes.
Luka vienu kartu suvalgo apie 70 mililitrų pieno, o tada jau ateina eilė kitoms trims sesutėms. Mama yra sudariusi grafiką, kad pačiai būtų lengviau susigaudyti, jas maitina tokia tvarka, kokia gimė: pirmą Lėją, paskui Luknę ir Mileną. Šios „dičkės“ vienu kartu suvalgo po 100 ml. Kitos dvi gauna mišinuko.
„Nusitraukiu pieną todėl, kad tikrai žinočiau, jog visos suvalgė tiek, kiek reikia. Svorio priaugimas yra pagrindinis mūsų uždavinys, ir tai labai gerai sekasi. Per antrąjį mėnesį visos priaugo po kilogramą-pusantro. Rašau dienoraštį, kur tiksliai pažymiu kiekvieną priaugtą gramą. Dabar sesutės valgo 8 kartus per parą, bet norėtume tą skaičių sumažinti iki 7 kartų, kad naktį jos išmiegotų truputį ilgiau. Dabar ilgiau nei 3 valandas nevalgiusios mergytės neišbūna. Kai pradeda verkti viena, reikia labai greitai suruošti buteliukus su pienu, nes tuoj prisijungia ir likusios trys. Tada prasideda toks koncertas! Kol kas pamaitinti padeda medicinos personalas, bet mokausi tai daryti ir viena, nes namuose neturėsiu pagalbos. Mano mamos sveikata tokia, kad jau jai reikia pagalbos. O socialinė darbuotoja nežinau ar būtų reikalinga – juk turėčiau svetimam žmogui viską nurodinėti, ką daryti. Versiuosi pati. Išmokau patogiai į antklodėlę atremti buteliukus, kad mergytės galėtų valgyti. Tada man pakanka tik būti šalia ir stebėti, ar kuri neišspjovė čiulptuko, nenurito į šoną buteliuko“, – pasakoja Lina.
Kai visos mažylės sočios užmiega, Lina spėja nubėgti į dušą ar kartą per dieną išgerti balintos kavos puodelį. Kartais pavyksta ir pačiai dar valandėlę nusnūsti, nes miego trūksta. Vidutiniškai per naktį tenka miegoti tik apie 4 valandas.
Virginijos Sankalienės nuotr.
Kelionė į Tauragę
Lina neplanavo ligoninėse praleisti tiek daug laiko, tad iš anksto nepasikeitė paso. O jo galiojimas šiomis dienomis kaip tik baigiasi. Kadangi reikia tvarkyti daug visokių dokumentų, teko skubiai grįžti į Tauragę ir pasidaryti naują pasą. Pirmą kartą Lina atsitraukė nuo dukryčių net keturioms dienoms. „Į priekį mane nuvežė pažįstamų tauragiškių šeima, kuri turėjo reikalų Vilniuje. Jau pusiaukelėje norėjau apsisukti ir grįžti atgal. Buvo nepaprastai sunku atitrūkti nuo savo kūdikių, atrodė, tarsi bambagyslė dar būtų nenutrūkusi, traukia mane pas jas. O atgal į Vilnių, teko važiuoti autobusu. Taip ilgai, taip lėtai – išvažiavau pusę devynių ryto, o palatoje pas dukrytes buvau tik antrą valandą dienos. Jos man pasirodė paaugusios, dideliais žandais“, – pasakoja ketvertuko mama.
Tauragėje užgriuvo reikalų lavina. Pasas – tik vienas iš rūpesčių. Lina pamatė naująjį šeimai skirtą socialinį būstą Taurų kaime, Tauragės priemiestyje. Šiomis dienomis iš nuomojamo buto mieste šeima persikels į savivaldybės jiems skirtą butą, kuris gerokai erdvesnis, – 93 kvadratinių metrų ir naujai suremontuotas. Butą sudaro trys kambariai ir virtuvė, vienas kambarys labai didelis, perdarytas iš dviejų. Per tas dienas Tauragėje Lina turėjo supakuoti svarbiausius daiktus persikraustymui, supirkti visus baldus naujiesiems namams. Lina su vyru Jonu dirba Vilkyškių pieninėje, ir darbovietė ketvertuko susilaukusiai šeimai skyrė 3000 eurų baldams įsigyti. „Apvažiavome Tauragės baldų parduotuves ir nusipirkome virtuvinį komplektą, viryklę, džiovyklę, vaikų kambario spintą, svetainei sekciją. Nesivaikėme prabangos, svarbu, kad baldai būtų praktiški. Nebuvo laiko važinėti po didelius miestus ir rinktis, pirkome tai, ką radome Tauragėje“, – sako Lina.
Broliai Dovydas ir Lukas turės savo kambarį, sesutės miegos kartu su tėvais miegamajame, o didžiulė svetainė kada nors taps mergaičių kambariu. Taurų kaimas, kuriame gyvens šeima, gali didžiuotis gražiu parku ir upės Jūros pakrantėmis. Auginti mažyles čia bus kur kas patogiau negu miesto centre. O iki centro – vos pora kilometrų.
Į automobilį visi netilps
„Mes abu su vyru vairuojame, bet jau dabar sukame galvą, kaip reikės kur nors susiruošti automobiliu?
Jei vairuoju aš, keturias vaikiškas kėdutes galiu sutalpinti, bet tėčiui vietos nebelieka. O į polikliniką viena keturių nenuvešiu, būtinai reikės vyro pagalbos. Matyt, artimiausiuose planuose turės atsirasti septynvietis automobilis“, – svarsto ketvertuko mama.
Mergytes iš Vilniaus namo parvežti pasisiūlė Tauragės savivaldybė – ji atsiųs erdvų automobilį.
Drabužėlių kraitis
Sesutėms jau reikėjo keisti drabužėlius, nes pirmuosius, mažiausio dydžio, jau išaugo. Dabar tie mažieji tinka tik coliukei Lukutei. „Drabužėlių buvau supirkusi ir pati, be to, gavome siuntinių iš Airijos, Norvegijos. Užsienyje dirbantys lietuviai, net nepažįstami žmonės, siunčia kūdikių reikmenų, kosmetikos, drabužėlių, žaisliukų. Buvau sujaudinta, kai grįžusi į Tauragę pamačiau siuntinį „Ketvertuko mamytei iš Tauragės“. Žmonės net neužrašė mano pavardės, bet siuntinys mus pasiekė. Viena lietuvių šeima iš Anglijos panoro mus aplankyti su dovanėlėmis, kai jau grįšime į namus. Matyt, užsienyje pagyvenę žmonės labiau supranta, kas tai yra labdara, aukojimas. O mums tai pagalba ir didelis psichologinis palaikymas“, – sako Lina.
Ką daro, kad nepervargtų?
Kai ketvertuką aplankėme Neonatologijos skyriaus palatoje,Lina Strangienė neatrodė nei pervargusi, nei susirūpinusi. Vis džiaugėsi savo pintose lovytėse miegančiomis dukrytėmis, juokėsi, kad prisigrybavo jų tarsi rudeninių grybų.
„Nesijaučiu labai išvargusi – reikia ir eini. Kai viena verkia, turiu iš karto prieiti, kitaip užsiverks ir pravirkdys likusias tris. Jos įpratusios būti paglostytos, nuramintos, paimtos ant rankų. Žinoma, kai lyginu ketvertuko auginimą su vyresniųjų sūnų auginimu, skirtumas didžiulis. Sūnus auginau jauna, padėjo močiutė, abu berniukai buvo ramūs. Dabar jos keturios, o pagalbos neturėsiu. Kai dabar išgirstu, kaip kitos mamos dejuoja, kad vieną vaiką auginti sunku, man net gėda klausyti. Su vyru kalbamės: ką mes darytume, jei būtų gimusi tik viena? Neturėtume ką veikti“, – sako ji.
Tauragiškė labai pasiilgo namų, šeimos ir skaičiuoja dienas, kada jau gydytojai išleis. Nors trumpam grįžusi į namus pamatė, kad vyras su vaikais neblogai tvarkosi ir vieni, namus rado tvarkingus, ir maisto vaikai jau moka pasigaminti patys. Vyresnysis brolis gudrauja: „Lukai, iškepk karštų sumuštinių, aš tau instaliuosiu naują žaidimą“. Ir dešimtmetis kepa sumuštinius, kiaušinius, verda koldūnus. Lina sako, jog tuo metu, kai dar gyveno viena su sūnumis, labai įpratino juos prie savarankiškumo. Kartais į darbą ji turėdavo išeiti 4 valandą ryto, o grįždavo tik vakare. Aštuonerių metų Lukas skambindavo ir klausdavo, kada ji grįš, kad jo iškepti sumuštiniai būtų karšti. Yra ir į lovą atnešęs mamai pusryčius.
Broliai labai pasiilgo mamos. „Kasdien man paskambina ir klausia: „Mama, kaip laikaisi? O kaip sesės? Parsiųsk mums vieną sesę namo, kad nebūtų taip liūdna“, – juokiasi Lina.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Nuo redakcijos: Ketvertuko projektą žurnale remia įmonė „Vilandra“ ir dovanoja mergytėms „Bambo“ sauskelnių, o kai reikės – ir „Semper“ mastelio.
Prie projekto prisijungė ir įmonė „Kotryna“, ji puošia mergytes „Mothercare“ drabužėliais.
