Pasakoja vilnietė Gražina Jurgilevič-Šlikienė (35 m.), prieš vaiko auginimo atostogas dirbo įmonėje „Ekspress leidyba“ redaktore. Su vyru Arūnu (39 m.), laisvai samdomu dizaineriu-maketuotoju, fotografu, augina dukrytę Saulę (1 m. 8 mėn.) ir sūnų Nojų (2 mėn.).
Kaip auga Nojus:
Ūgis: gimė 52 cm, 1 mėnuo – 56,5 cm, 2 mėnesiai – 61 cm, 3 mėnesiai – 63 cm.
Svoris: gimė 3600 g, 1 mėnuo – 4600 g, 2 mėnesiai – 5500 g, 3 mėnesiai –6500 g.
Vaikai pokštauja
Sako, kad baigiantis trečiajam mėnesiui dažniausiai baigiasi ir mažylių pilvo bėdos. Mums bene atvirkščiai – jų atsirado šiek tiek daugiau nei buvo. Anksti rytais, kai miegas tooooks saldus, sūneliui ima skaudėti pilvuką ir, aišku, nemiega nei jis, nei mes. Po kokios valandėlės praeina, tada jis guli, žiūri ir šypsosi.
Kartais net balsu juokiasi, tarsi sakydamas: „Na ką, mama, pamiegojai jau? Kelkis!“ Dar po kurio laiko saldžiai užmiega, o aš jau išsibudinusi, miegas neima… Bet naudojuosi akimirka, kai namie tylu, ir nesikeliu iš lovos, gulinėju. Vos tik imu snausti, pabunda dukra ir ima šaukti: „Mama, mama!“ Jei nesureaguosiu, šauks dar garsiau, tada atsibus Nojus ir šauks abu, tad verčiau atsiliepti. Dažniausiai paaiškėja, kad nieko svarbaus ji nenorėjo, tik šiaip pasitikrino, ar mama vietoje. Būna, atsigula ir toliau miega. Būna, keliasi. Štai taip pokštauja rytais mano vaikai. Nesiskundžia jie humoro jausmu ir dieną.
Rytais svajoju, kaip užmigdysiu abu pietų miego ir pati ištiesiu kojas… Jau net planą „atidirbau“: Nojų išnešu miegoti į vežimuką terasoje, tada ruošiu dukrą miegui ir pati prigulu šalia. Vos sumerkiu akis, girdžiu „beeeee“ – Nojus verkia. Tyliai keliuosi, bėgu durų link – tyla. Nurimo. Grįžtu atgal į lovą, įsitaisau, užsimerkiu ir… „beeeee!“. Akimirką guliu, laukiu – ne, nenurimsta. Bėgu, pasupu – vėl užmiega. Aš, aišku, jau nebandau miegoti. Pastarąjį kartą vėl priguliau naiviai tikėdamasi, kad gal pavyks pasnausti. Ir ką – kiaulystės dėsnis: negalėjau užmigti! Vis laukiau, kada vėl išgirsiu „beeee“ ir reikės bėgti pasupti. Ką jūs manot? Nojus pramiegojo dvi valandas neprabudęs ir nesuverkęs. O dukra – visas tris! Spėkit, kiek pamiegojau aš. O taip, nė kiek. Tiesiog negalėjau užmigti. Argi mano vaikai neturi humoro jausmo?
Bėganti nosis ir skaudanti gerklė
Laimei, ne vaikams. Susirgau aš. Bet taip susirgau, kad… dingo balsas. Bene pirmą kartą gyvenime.
Vyras juokavo, kad dabar tai jau ramu namuose – mama tyli. Kaip bijojau, kad neužsikrėstų vaikai!
Sirgau taip, kad nosis tekėjo upeliais, čiaudėjau kas minutę, kosčiojau ir vadavausi nuo temperatūros.
Sukau galvą, ką daryti, kad šeima neišgriūtų nuo bacilų. Internete prisiskaičiau visokių patarimų ir kasdien garinome eterinius aliejus, vėdinome namus, o vaikams pravalydavau nosytę aliejuku (50 ml alyvuogių aliejaus plius 10 lašų eterinio arbatmedžių aliejuko), dažnai prausdavau veidukus ir rankytes.
Vaikai atsilaikė puikiai.
Aš taip seniai jau buvau sirgusi, kad net pamiršau, ką tai reiškia. Naktį sapnuodavau, kad dūstu, atsibundu – ogi nuo slogos neprakvėpuoju! Tada negaliu užmigti… O kai pradedu snausti, keliasi kuris nors iš vaikų. Ir dar buvo visai neįdomu, kai mano mama paruošė mums skanius pietus – ištroškino mano mėgstamos vištienos, aš puoliau prie lėkštės – vienas kąsnis, antras ir… vištiena be skonio!
Pasirodo, nuo slogos mano skonio receptoriai išėjo laikinų atostogų. Užtat gavau gerą pamoką: net ir bėgant trumpam į kiemą reikia normaliai apsirengti.
Sesė prižiūri brolį
Namuose turime mažą pagalbininkę. Sesė labai rūpinasi broliu: išrenka, kur jis turi būti paguldytas (ar į gultuką, ar į lovelę), sūpuoja, dainuoja jam, glosto ir myluoja. Tik reikia iš akių neišleisti, nes baisu, kad iš tos begalinės meilės netyčia nepersistengtų, vis dėlto pati dar visai mažytė.
Iš pradžių broliui pavydėjo žaisliukų. Tarkim, rodau sūneliui kokį barškutį, ji pribėga ir atima, neva „nerodyk, dabar jo man reikia.“ Ir niekaip, niekaip nesiseka berniukėliui apžiūrėti savo žaislų! Pradėjau kalbėt su dukra, sakau: „Negi tau gaila parodyt broliukui žaislą? Pamėginkim parodyt kartu, pažiūrėsim, kaip jis džiaugsis.“ Visaip aš ją įkalbinėjau ir ką – dabar broliui tempia visą savo turtą: lėles, meškučius, kaladėles, net pieštukų ir popieriaus bando duoti. Ir labai stebisi, kodėl Nojus nepiešia kartu su ja. Kai pasakau, kad jis dar mažas ir nemoka, tuojau bėga ieškot čiulptuko ir atnešusi gražiai jam paduoda.
Mažas – vadinasi, reikia čiulptuko. Dar mėgsta užkloti brolį, kai jis guli gultuke. Saulė turi antklodėlę, kuri turi būti jai visada po ranka, – vos paguldau sūnelį, ji tuojau prisistato su ta antklodėle ir gražiai prikloja kojytes. Tiesa, išmeta ir panaudotas sauskelnes! Būtinai turiu jai paduoti – išneša ir įmeta į šiukšlių dėžę. Ir kartais stebiu, kaip ji žaidžia, – pasiima kokią lėlę ar meškutį, pasiguldo, pamasažuoja pilvuką, pavalo, paprausia, tada bando aprengti arba užsegti sauskelnes. O paskui sūpuoja ir niūniuoja lopšinę. Taip miela…
Šypsenų karalius
Kaip smagu stebėti augantį vaikutį! Iš vienos pusės, nesinori, kad jis greitai užaugtų, iš kitos – taip smagu, nes vos ne kasdien kuo nors nustebina ir pradžiugina, be to, žinau, kad netolimoje ateityje laukia daug nuostabių dalykų: ims vartytis, daugiau „kalbėti“, bendrauti, paskui jau, žiūrėk, netruks sėdėti ir siausti po namus. Man visa tai teikia daug džiaugsmo. Jau ir dabar jis pasikeitė: daug bendrauja ir labai daug šypsosi. Tai tikras šypsenų karalius! Vos tik paimi ant rankų ar prieini arčiau, nušvinta kaip saulutė. Manau, auga labai draugiškas žmogutis.
Jau bando sugriebti žaisliukus, tik dar sunkiai sekasi juos nulaikyti. Kasdien sportuojame ir masažuojamės (išmokusi iš kineziterapeutės darau tai pati) – mažiui labai patinka. Atrodo, jis jau žino, kad tuojau bendraus su mama ir mankštinsis. O man irgi smagu: masažuojamas jis net murkia – skleidžia tokius mielus ir juokingus garsus! Be to, žinau, kad tai didelė nauda vaikui.
Tiesa, prisipažinsiu: norėjau sūneliui nupirkti kokį nors smagų daiktą, žaislą ar ką nors panašaus, nors nuo dukros yra likę visko. Vis tiek norisi… Sugalvojau, kad jam reikia sūpynių! Tų, kūdikiškų, kurios linguoja į visas puses, muzikėlė groja, žaisliukai sukasi. Dukra tokio daikto neturėjo, kažkaip apsiėjom ir be jo. Paieškojau – oho kainelės! Keturis gultukus galima nusipirkti už tų sūpynių kainą. Dar ir draugė „prigąsdino“, kad galiu vėjais išleisti pinigus, nes štai jų vaikui tos sūpynės visai netiko ir nepatiko. Ir ką – radau išeitį! Viena pažįstama patarė, kad jas galima… išsinuomoti. Taip ir padariau! Ir labai gerai padariau, nes mano sūnus, pasirodo, visai nėra to stebuklo gerbėjas. Kartais pabūna, pasėdi, pasidairo, bet dažniausiai – po maudynių, kai jam jau bet kokios sūpynės tiktų. Taigi gavau gerą pamoką – nėra ko pirkti daiktų (o dar ir nemažai kainuojančių), vos mama jų užsigeidžia!
Iki susitikimo!
Mama Gražina
„Mamos žurnalas“
