Žurnalo dailininkė Eglė rašo dienoraštį, kuriame pasakoja apie savo sūnelio Adomo pasiekimus.
Ruduo. Štai jau ir trečiasis mano sūnelio mėnuo.
Patikėjau kad vakariniai neramumai neamžini. Netgi pasitaikė keletas vakarų, kai Adomėlis tiesiog pavalgė ir ramiai užmigo. Pirmą tokį vakarą su tėte išsivirėme arbatos, keliais valandas laukėme kada Adomas nubus, ims rėkti, ir…nesulaukėme. Ėjome tikrint ar gyvas. O jis – miega ramiausiai.
Didesnis už kitus
Auga mano Adomėlis: 3 mėnesių sveria 7 kg 200 g, bet nestoras, nes ūgis 64 cm. Nuo gimimo priaugo 3 kg. Valgo tik mano pieną – tiek, kiek nori. Tikriausiai todėl toks didelis, kad mes, tėvai, abu nemaži. Kartais baseine susitinkame tokio pat dydžio kaip Adomas vaikučių, kuriems jau 5 ar 6 mėnesiai. Truputį pavydžiu tų mažiukų mamytėms – lengviau ir maudyti, ir į orą mėtyti.
Ką jis veikia
Kuo labiau Adomukas auga, tuo tampa savarankiškesnis – būna, kai nereikalauja nešioti ir kilnoti – guli, čiupinėja žaisliukus ir kišasi į burną. Arba žiūrinėja savo kumštukus, kol irgi susigrūda į burną. Dar mėgsta padaužyti kabančius barškalus. Būna, kad tokia veikla nenusibosta visą valandą, taigi aš sau galiu rašyti dienoraštį. Kojas kelia aukštyn, juda atbulas kojom atsispirdamas į pagrindą, o galvytę laiko net keliamas už rankų. Moka pažingsniuoti. Tokie fiziniai pasiekimai.
Kalba prancūziškai
Dar pradėjo šnekėti ir paaiškėjo, kad Adomas prancūzas. Iš vakaro buvome baseine, patiko, o nuo ryto jau nesustodamas šaukia – l‘eau, l‘eau. (liet. vanduo, vanduo). Ir be galo galantiškas – meiliai šypsosi gydytojoms net rašant kardiogramą arba nugara plaukdamas baseine šypsosi krante stovinčiai kineziterapeutei. Beje, mėgsta džiazą ir negali pakęsti šiuolaikinių lietuvių liaudies dainų tokių kaip „lelija šviečia tavo plaukuose“. Rėkia iš karto. Aplankėme keletą parodų su Adomu nešynėje, netgi sudalyvavome vienos nedidelės parodos atidaryme. Gal keliauti ir į teatrą?
Klasikinės bėdos
Aišku toks šaltas oras kaip dabar diktuoja savo sąlygas – galas ilgiems pasivaikščiojimams ir maitinimui laukuose. Tą supratau jau rugsėjo viduryje, kai smogo išvyti į Palangą su Adomėliu kiauras dienas vaikštinėdavome pajūry ir parke. Klastingas šiaurus vėjas grybštelėjo krūtį, ir naktį pakliuvau į klasikinę bėdą – krūtis dega, alkanas Adomas pieno neištraukia (nors traukia jau kelias valandas), masažuojant velniškai skauda, visi patarėjai miega. Žinojau, kas laukia toliau – temperatūra, mastitas, antibiotikai, galas natūraliam maitinimui. Išsigandau kaip reikiant ir iš to siaubo ėmiau versti tuos kelis „Mamos žurnalo“ numerius, kuriuos buvau įsimetusi į kelionę. Ir ką jūs manote – viename mamos laiške radau patarimą dėti pašildytos druskos kompresus. Nei kopūstų, nei medaus spintelėje nebuvo, o druskos – pilnas pakelis. Po valandos gulėjimo su ta druska pažadinau Adomą naktipiečių – ir „pieno upės“ ėmė tekėti. Ačiū ačiū, nepažįstamoji mamyte iš Šiaulių, už išgelbėjimą – niekas kitas nesupras smulkių mamiškų problemų ir mažų džiaugsmų, kaip kita mama. Ir niekas geriau nepatars. Taigi, būkime solidarios, mielos mamos. Iki kito mėnesio
Mama Eglė
„Mamos žurnalas“
