Žurnalo dailininkė Eglė rašo dienoraštį, kuriame pasakoja apie savo sūnelio Adomo pasiekimus.
Adomas toliau sėkmingai didėja – 4 mėnesių sveria 8 kg, ūgis – 68 cm.
Sauskelnes jau dėvi maxi, skirtas 7-14 kg vaikams. Sugadina per dieną kokias penkias. Moka krykštauti, o bučiuojamas juokiasi prisimerkęs taip vyriškai – uhu, hu hu. Šneka daug – niu niu niu, uhu aha, au ve, uve, ma. Kai pyksta, tai barasi garsiai ir greitai burba – sako nnnnnnne ne ne.
Mėgsta gulėti ant pilvo ir iš visų jėgų judina kojas ir rankas – bando pasiirti į priekį. Na, nesiseka dar, bet svarbu pastangos. Gulėdamas ant nugaros irgi labai spurda, riečiasi ant šono lanku, bando pasižiūrėt kas už nugaros. O jeigu įjungtas televizorius tai sugeba net ir persisukti taip, kad matytų (aišku tuoj atsukame atgal). Išjuda iš vietos spurdėdamas, todėl dabar dažniausiai leidžia laiką ant grindų, ant kilimėlio, kad nebūtų kur kristi.
Adomėlis vis dar valgo tik mamos pieną, tik truputį tvarkingiau – maždaug 5 kartus per dieną. Jeigu labai alkanas, pavyzdžiui po pasivaikščiojimo lauke tai sugeba pasisotint per kelias minutes. O būna, kad žinda ir gerą pusvalandį. Mano racione padaugėjo riešutų, saldžių bandelių ir arbatos su pienu – Adomas gali paliudyti, kad nuo tokio maisto pieno gaminasi daugiau nei nuo, pavyzdžiui, vištienos.
Valgau ir daug kalcio – jogurtų, sūrių, varškės. Košės Adomas dar neprašo, tai ir neskubu su primaitinimu. Dėl maitinimo nebuvau Adomo palikus ilgiau nei trims valandoms, tačiau jei tenka valandėlei kur nors ištrūkti, ir per tą laiką pasiilgstam vienas kito be galo be krašto.
Šį mėnesį pagaliau nusistovėjo šiokia tokia dienotvarkė. Iki šiol sunku būdavo suprasti, ar vaikas neišalks už valandos. Ar neatsibus paliktas su atėjusia pasaugoti močiute ar seneliu. Ar galima ramiai išeit į parduotuvę. Dabar jau galima planuoti.
Keliasi Adomas pusę penkių ryto, ir tada iš savo lovelės atkeliauja į tėvų lovą. Pavalgo ir miega toliau, nebe taip ramiai, kartais pažinda, bet taip abu snūduriuojame iki kokių pusės devynių. Tada „labas rytas“ – keičiamos sauskelnės, mankštelė, vitaminas D. Tada judrieji žaidimai ant grindų, paukščių kalbos pamokos iki pusės vienuolikos, tada priešpiečiai ir poguliukas. Paskui vėl žaidimai, tinkamas laikas baseinui ar masažui. Apie pusę pirmos-pirmą pietūs ir ilgas pietų miegas, jei vaikštome lauke tai net iki keturių, kol neišalksta. Po pavakarių – vėl žaidimai iki 20 val., tada vakarienė, kiek nusnūdus – kelionės po butą ant rankų, apie 22 val.-vakarinės maudynės, pasūpavimai, lopšinės, naktipiečiai. 23.30 val. užsnūdusį įkeliame į lovytę ir tada jau Adomas gali miegoti iki savo ryto – penkių.
Taip tvarkingai gyvename kai pilvuko nepučia, kai oras nesikeičia, kai nuotaika gera. O pasitaiko, kad pasilikusiam su Adomu seneliui vietoj to, kad saugotų ramų anūko miegelį, tenka šokti ispaniškus šokius su kastanjetėmis. Užtat senelio atsiprašome iš anksto, jeigu ką.
Šaltas ruduo mums su Adomu nelabai patinka. Ne dėl to kad nepatiktų raudoni šermukšniai, rūkas ar sniegas – ne. Sunku einant į lauką rengtis tuos šiltus megztukus, kepures ir dar kombinezoną.
Tikriausiai nėra nei vieno vaiko, kuris taip muturiuojamas nepradėtų bliauti nesavu balsu – turbūt suprantat apie ką čia aš. Ir garsiai, ir piktai, ir su ašarom – netiki mažyliai, kad mamos juos taip baisiai kankina turėdamos gerų norų. Sunku tą riksmą ištverti, todėl išvykos į lauką dabar griežtai apribotos iki vieno karto per dieną. Ir draugus patiems sunkiau aplankyti, nes reikia atėjus Adomą nurengti, kad nesukaistų, o tai reiškia – žadinti mažiuką. Vasarą geriau.
Dabar laukiame Kalėdų – tegul jos atneša šilumą, ramybę, meilę – ir kuo daugiau vaikiško džiaugsmo ir krykštavimo į Jūsų namus.
Mama Eglė
„Mamos žurnalas“
