Pasakoja vilnietė Gražina Jurgilevič-Šlikienė (35 m.), prieš vaiko auginimo atostogas dirbo įmonėje „Ekspress leidyba“ redaktore. Su vyru Arūnu (39 m.), laisvai samdomu dizaineriu-maketuotoju, fotografu, augina dukrytę Saulę (1 m. 9 mėn.) ir sūnų Nojų (4 mėn.).
Kaip auga Nojus:
Ūgis: gimė 52 cm, 1 mėnuo – 56,5 cm, 2 mėnesiai – 61 cm, 3 mėnesiai – 63 cm, 4 mėnesiai – 64 cm.
Svoris: gimė 3600 g, 1 mėnuo – 4600 g, 2 mėnesiai – 5500 g, 3 mėnesiai –6500 g, 4 mėnesiai – 7000 g.
Švenčių ir stebuklų mėnuo
Šitas mėnuo mums ypatingas – ir pirmąsias Nojaus Kalėdas bei Naujuosius atšventėme, ir vaikinukas pradėjo vartytis, ir pirmajame Saulės karnavale buvome. Atrodo, nieko čia labai jau stebuklingo, bet mamos supras: man tai – nepaprastas laikas.
Iš vaikystės Kalėdas atsimenu kaip gražiausią šventę: tikėjau Kalėdų Seneliu, tikėjau pasaka ir stebuklais, tad noriu, kad ir vaikai užaugę jas prisimintų kaip nuostabų laiką… Nojui kol kas dar nei Kalėdos, nei dovanos labai nerūpi, bet Saulė jau žino, kaip atrodo dovanas nešantis Senelis ir elfai – turime labai gražią knygą apie Kalėdas, tai vis skaitydavome ir skaitydavome… Man pačiai buvo taip smagu vėl nusikelti į vaikystę ir iš naujo patikėti Kalėdų Seneliu. Juk jūs juo tikit, ar ne?
Per Naujuosius ramiai buvome namuose. Aš turbūt jau senstu: nenoriu jokių balių festivalių. Žinokit, tiesiog kaifavau namie. Tiesą sakant, nesulaukusi dvyliktos užmigau, bet pažadino fejerverkai. Abu mažiai miegojo nė nekrutėdami, bet ryte Nojus sugalvojo anksti atsikelti ir pažiūrėti, kas gi kitaip šiais metais.
Dar viena graži šventė – dukrytės karnavalas „Yamahos“ muzikos mokykloje. Buvo ji katytė. Sakyčiau, labai miela katytė, tik kiek nedrąsi… Kiek save atsimenu, vaikystėje didele drąsa irgi nepasižymėjau, tad, manau, nieko čia baisaus. Kol karnavale šokome ir dainavome, tą valandėlę Nojuku pasidžiaugė seneliai: nesinorėjo jo vestis, kur daug žmonių, kad kokia bacila neprikibtų…
Mus puola bacilos!
Kad jau pradėjau apie bacilas, tai mes jų buvome pasigavę. Kaip pradėjome visi iš eilės sloguot, tai nustojome tik po gerų dviejų savaičių. Laimei, apsiėjome be antibiotikų, tik teko padirbėti su „snargliatraukiu“ ir vis plauti nosytes bei lašinti lašiukus… Saulė labai priešinosi šioms procedūroms, bet mes su ja sutarėme, kad taip iš nosies pabėgs visi ožiukai, kurie trukdo kvėpuoti. Tada ji didvyriškai ištverdavo nosies plovimą ir sakydavo „tapu tapu…“. Suprask, visi ožiukai jau pabėgo. O štai Nojus nebuvo toks sukalbamas – priešinosi iš visų jėgų ir įkalbinėjimai nepadėjo. Man jau atrodydavo, kad jis atpažindavo, kada mama artinasi siurbti jam nosies – iškart sukdavo galvą šalin ir paleisdavo dūdas.
Kalbant apie ligas ir gydytojus, bėdų, laimei, neturime, bet kiek gydytojų reikia apeit profilaktiškai…
Nojui traiškanojo akytės, tad reikės pasirodyti oftalmologui, dar – pas ortopedą, reabilitologą ir chirurgą dėl priaugusio pasaitėlio. Artimiausiu metu jau atliksime šiuos žygius. Tiesa, pas reabilitologą jau buvome ir gavome kursą masažų bei mankštų. Nieko rimto nėra, tiesiog reikia pastiprinti raumenukus.
Nors aš jį mankštinu namuose, bet profesionalų pagalba – tik į naudą! Jau netrukus eisime. Įdomu, kaip reaguos… Sesė nelabai mėgdavo tokius „paniurkymus“, net ir namuose, o brolis tiesiog murkia iš malonumo, kai mankštinu.
Nojaus laimėjimai ir Saulės išdaigos
Labai smagus įvykis – mažylis jau apsivertė! Moka ir nuo pilvo ant nugaros, ir atvirkščiai, bet dar truputį tingi. Parodė kartą kitą, kad moka, ir užtenka, maždaug, palaukit, tėveliai, vartysiuos, kai pats užsimanysiu. Būna, bando apsiversti – stena stena, atrodo, taip sunku jam ir norisi padėti, bet nelendame, tik raginame: „Nojukai, tu gali, verskis!“ Ir galų gale pliumpt – pavyksta. Laimės ir jam, ir mums.
Kai pagalvoju, įdomios tos mamos – sugeba džiaugtis tokiais dalykais… Tai vaikas galvą nulaiko, tai vartosi – kiek laimės. O kai jau pirmuosius žingsnius žengia ar pirmuosius žodžius ištaria, atrodo, smagiau ir būti negali – niekas taip nepradžiugintų. Ir vieną kartą susitikusi su drauge sakau: „Žinai, paprastai moterys kišenėse ar rankinės kišenėlėje nešiojasi kokius lūpų dažus, o aš… atsarginius čiulptukus!“ Tiesa, kartą važiavome į parduotuvę ir kišenėje norėjau susirasti centų įdėti į vežimėlį – čiupt, kažkas ne taip. Čiulptukų ten nebebuvo, bet užtat radau pilną kišenę… akmenų! Saulė pasidarbavo. Mėgsta koridoriuje patikrinti visų kabančių drabužių kišenes ir ką nors į jas įdėti, tai ir aš gavau dovanų. O akmenukai ypatingi – mes visą rudenį juos rinkome vaikščiodamos keliukais, dėjom į dėžutę, ji su jais dažnai žaisdavo.
O mūsų šypsenų karalius Nojukas išmoko ne tik apsiversti – jis, kaip ir turi būti, sparčiai tobulėja! Labai mėgsta bendrauti, čiauška savo kalba, žaidžia su žaislais. Jau pastebėjau jo įprotį ir net, sakyčiau, pomėgį – rankose būtinai turi ką nors turėti ir maigyti, čiupinėti. Visada! Labai tinka įvairūs minkšti skudurėliai: maigo juos, maigo, užsimeta ant veido ir… snaudžia. Iš pradžių man būdavo neramu, tad iškart nuimdavau. Oho, kaip pykdavo! Vėl maigydavo, maigydavo ir – ant akių. Nuimti neleidžia, nors tu ką.
Tai dabar palieku, tik vis stebiu, ar netrukdo kvėpuoti, o, kai įminga, tyliai ir atsargiai nuimu, ir tada jau išvengiu pykčių.
Dar jam be galo patinka žiūrėti, kaip mes su Saule dūkstame ar šokame. Guli, stebi ir šypsena – nuo ausies iki ausies. Turbūt galvoja, kad jau visai greitai ir jis prie mūsų galės prisijungti.
Sesė jį vis dar labai myli ir, tikiuosi, taip bus visada. Kai Nojus verkia, Saulė neša jam žaislus, daro „caca“, myluoja. Kaip gražu žiūrėti… Laikau Nojų ant rankų, prieina Saulė, apsikabina mus abu, prisiglaudžia ir štai taip sėdime. Mamos, nemoku apsakyti, kaip tada dainuoja mano širdis!
***
Kai aš tapau mama, atradau labai daug įvairių dalykų. Naujų, dar nepažintų ir niekad nepatirtų. Sužinojau, kad moku piešti. Pagal užsakymą galiu nupiešti bet ką. Ir net ne bet kaip – sugebu ir kaire ranka (jei dešinė užimta)! Dar sugebu susiruošti pati ir suruošti vaikus į miestą per rekordiškai trumpą laiką. Jau nebereikia staipytis prieš veidrodį ir pusvalandį dažyti kiekvieną blakstieną… Dažausi ir toliau, bet tiesiog per sekundės šimtąsias dalis! Ir, žinote, atrodau ne ką prasčiau… Bet, svarbiausia, aš sužinojau, kaip galima mylėti. Be išskaičiavimo, sąlygų, be naudos sau. Tiesiog mylėti ir tuo džiaugtis kiekvieną dieną. Kiekvieną minutę.
Iki susitikimo!
Mama Gražina
„Mamos žurnalas“
