Redakcijos kūdikis 2008 Jurgis Grigas gimė 2008 m. birželio 11 dieną, 4180 g svorio, 53 cm ūgio. Per trečią mėnesį Jurgis pasunkėjo lygiai 1 kg ir, būdamas 2 mėnesių, sveria 6 150 g.
Jurgio šeima: tėtė – Mindaugas Grigas (34 m.), inžinierius, mama – Vilma Grigienė (33 m.), projektų konsultantė, sesės Bernadeta (5 m.) ir Gerda (3 m.).
Dienos Nidoje
Trečiasis Jurgio mėnuo prasidėjo pajūryje. Savaitėlę pabūti prie jūros važiuojame kiekvienais metais, nes turime „jūrinį“ tėtę. Pirmuosius 7 savo gyvenimo metus praleidęs Palangoje, dabar gyventi be jūros Mindaugas tiesiog negali. O ir man patinka minkštas pajūrio oras, pušynai ir gražūs saulėlydžiai. Taigi ilsėjomės Nidoje. Kelionė nebuvo sunki, bet pajūryje adaptuotis reikėjo visiems trims vaikams. Tik įpusėjus atostogoms Bernadeta prasitarė, kad jau priprato prie naujų namų kvapo. O pirmomis dienomis ir Jurgis buvo neramus, ir sesės it širšių sugeltos. Aidėjom per visą Nidą. Atostogų metu Jurgis „paragavo“ ir vienkartinių sauskelnių. Pabijojusi, kad sąlygų džiovinti vystyklus pajūryje nebus, pasirūpinau vienkartinėmis ekologiškomis „Moltex“ sauskelnėmis. Prireikė. Vienkartines segdavau naktį, o su įprastais vystyklais draugaudavome dienomis.
Šiaip jau atostogos – kaip atostogos. Tingulys ir tiek. Oras pasitaikė ne ypač geras, daug lijo, todėl daugiausia laiko praleidome vaikštinėdami. Maudėmės šiltoje, banguotoje jūroje, bet per tą tingulį Jurgiui net kojyčių nesumirkėme. Pamenu, kai su trijų mėnesių Bernadeta atvažiavome į Juodkrantę, buvau tipiška entuziastinga pirmą vaiką auginanti mama. Jei prie jūros, tai vaikas turi ir vandeny pabraidyti, ir smėlį pačiupinėti. Miega? Reikia žadinti! Dabar esu tipiška tris vaikus auginanti mama.
Žadinti miegantį vaiką? Na jau neee… Jei nesimaudydavau, tai žiūrėdavau į vežimėlyje snaudžiantį žmogiuką ir iš glotnių pajūrio akmenėlių dėliodavau savo gyvenimo mandalas.
Kapitonas Leptaptonas
Nidoje su Jurgiuku patyrėme ir Didįjį Nuotykį. Tokį, apie kokį svajoja kiekvienas berniukas. Vieną vakarą nuėjome į pajūrį išsimaudyti. Nors vakaras buvo gražus ir saulėtas, atėję į paplūdimį iš karto pametėme didelį, grėsmingą debesį. Vis dėlto nusprendėme, kad išsimaudyti dar spėsime. Deja, spėjo tik Mindaugas su vaikais – turėjome sprukti. Netrukus lietus ėmė pilti kaip iš kibiro. Dangų skrodė didžiuliai žaibai ir dundėjo baisus griaustinis. Pasislėpti nebuvo kur, apsaugos nuo lietaus neturėjome, todėl vaikiškas vežimėlis tapo tikru audros blaškomu laivu. Stogelis permirko kiaurai, dideli lašai ėmė kapsėti tiesiai ant miegančio kapitono. Permirko ir dviguba vilnonė antklodėlė, kuria Jurgis buvo užklotas. O kai vienoje vietoje vežimą turėjau pakelti ir nunešti laiptais žemyn, vanduo į vidų pasipylė srove…
Dabar esu įsitikinusi, kad kiekvienas vaikas turi savo Angelą Sargą. Kaip tik tą vakarą jis man pašnabždėjo, kad aprengčiau Jurgiuką vien tik vilnoniais drabužėliais. O vilna, net ir sudrėkusi, neleidžia kūnui atšalti. Kai po visų išbandymų namie išlukštenau savo jūreivėlį, jis buvo šiltutis it bandelė, kvepėjo drėgna vilna ir plačiai šypsojosi. Nuotykis baigėsi be pasekmių. Neprikibo nė menkiausia slogelė. O Gerda ta proga davė broliui naują vardą – Kapitonas Leptaptonas.
Vandens žmogutis
Naujas Jurgio titulas jam labai tinka. Mūsų Kapitonas Leptaptonas vandenį tiesiog dievina. Jau nuo pirmųjų dienų su maudynėmis neturime jokių bėdų. Na, vieną, reikia pripažinti, turime – ištrauktas iš vandens, Jurgis rėkia nesavu balsu, o nuraminti jį ne taip jau lengva. Maudome Jurgį kas antrą dieną didelėje vonioje. Į vandenį įvarvinu ekologiško pienelio kūdikių voniai ir vaikiško aliejaus – tai ir visas Jurgio „kosmetikos krepšelis“. Jokio talko, pudros, kremų, muilų mums nereikia. Vadovaujuosi taisykle, kad visada geriau mažiau negu daugiau. O vonioje mūsų vandens žmogutis tiesiog atgyja. Spardosi, taškosi, makaluojasi taip, kad, rodos, vanduo aplinkui verda. Jokių maudymosi kepurių, skrybėlių, kilimėlių, laikiklių taip pat nenaudojame. Man tie prietaisai atrodo visiškai nereikalingi. Jurgiui dūkstant vandenyje, kruopščiai išplaunu kirkšnytes, užausius, kakliuką, veiduką ir būtinai leidžiu pasispardyti tiek, kiek mano nugara ištveria. O kai ištraukiu Jurgį, vonią šturmuoja sesės. Kas ten vyksta, bijau net pažiūrėti. Po maudynių iš pilnos vonios telieka pusė. Va kokios linksmybės laukia Jurgio, kai paaugs! Mindaugas, statydamas mūsų namelį, vonios grindis apdairiai padarė su nuolydžiu, todėl net ir kibirais pilamas vanduo pats greitai subėga į kanalizaciją. Sako, jam iki šiol skaudu, kad vaikystėje tėvai neleisdavo taškytis vonioje…
Kai įsivažiuosime į naują rudeninį ritmą, pradėsime vaikščioti į baseiną. Kol kas dar sunku pasakyti, ar baseinas Kapitonui patiks. Pažiūrėsime.
Mūsų laimėjimai
Rašau „mūsų“, nes šį mėnesį turime kuo pasigirti abu. Jurgis jau vartosi! Mėnesio pradžioje galvojau, kad mano sūnaitėlis yra meškiukas-tinginukas ir „sportinių rezultatų“ teks laukti ilgai. Gulėdamas ant pilvuko jis įsigudrino ramiausiai kramsnoti kumštuką. Tiesą sakant, dėl to nė kiek nesijaudinau. Kiekvienam savas laikas. Tačiau visai netikėtai viskas apsivertė aukštyn kojomis. Vieną dieną, didžiausiam sesių džiaugsmui, jis aukštai pakėlė galvą ir apsidarė aplinkui. Netrukus po to, gulėdamas ant nugaros pamėgino apsiversti. Ir jam pavyko. O dabar jau laisvai verčiasi nuo nugaros ant pilvo ir puškuodamas dairosi aplinkui. Ate lovoms ir sofoms! Kraustomės ant grindų!
O labiausiai džiaugiuosi tuo, kad Jurgiukas daug bendrauja. Šneka, šūkauja, juokiasi. Smagu, kai namuose yra su kuo pašnekėti. Juk sesės jau išėjo į darželį, ir namai staiga prisipildė tylos. Kol kas džiaugiuosi ir mūsų naktimis. Jurgis užmiega apie 10 valandą vakaro ir išalkęs ima kiurksėti tik 4 ar net 5 ryto. Smagiausia, kad naktį dažniausiai išmiega sausas, todėl vystyti daugkartiniais vystyklais nėra jokio vargo.
Na, o aš jau numečiau visus priaugtus kilogramus (iš viso jų buvo 15) ir lengvai užsisegu „priešnėštuminius“ džinsus. Grįžau ir prie savo įprasto maisto. Iš pradžių visokių naujienų ragavau atsargiai, bet Jurgiui pilvuko nebeskauda net ir nuo kopūstų sriubos. Dar vengiu valgyti aštriai, mėgaujuosi grūdų kava be kofeino ir, savaime suprantama, negeriu alkoholio. Tai man nė kiek netrukdo, nes alkoholio negėriau ir prieš nėštumą.
Pirmieji žaisliukai
Šį mėnesį mano mažasis žmogiukas jau pradėjo stebėti pasaulį, tad prie vežimėlio prikabinau Bernadetos ir Gerdos kūdikystės žaisliuką. Bet žaisliukai Jurgiui ne tokie įdomūs kaip žmonių veidai.
Žaisliukus Jurgis stebi, seka akimis, tačiau neilgai ir be ypatingo susidomėjimo. Užtat pakalbintas net krykščia iš džiaugsmo. Kalbinamas visada atsako gugavimu, šypsosi, riečiasi, džiūgauja. Veidai, mirguliuojantys medžių lapai, sienomis šokčiojantys saulės zuikučiai kol kas yra patys geriausi žaisliukai.
Tačiau kai po atostogų grįžome namo, Jurgis gavo dovanų vieną labai smagų žaislą. Mus aplankė Gerdos krikšto tėveliai. Tarsi žinodami apie mūsų audringus nuotykius pajūryje, jie padovanojo Kapitonui nuostabią muzikinę dėžutę – šalia švyturio šokančius du mažus laivelius. Nors Jurgio dovanos iš rankų nepaleidžia Bernadeta su Gerda, jis taip pat suklūsta išgirdęs švelnią, melodingą muzikėlę. O beklausydamas leidžia man ir namus apibėgti, ir pietus paruošti.
Ir tai praeis…
Kai augini trečią vaiką, viskas yra daug paprasčiau. Kas benutiktų, kas beprasidėtų, visada žinai, kad tai praeis. Ir žinai ne iš knygų ar draugių pasakojimų, ne šiaip žinai, o tiesiog Žinai. Tas žinojimas yra kraujyje. Patirtis. Mindaugas į viską atlaidžiai numoja ranka: „toks periodas…“ Atrodo, ką tik negalėjau atsidžiaugti vaikjuoste, o dabar aš jau naršau visus namų kampus – ieškau, kur padėjau slingą, nes vaikjuostėje Jurgis nebebūna. Raivosi, inkščia, spiriasi – nusibosta būti vienoje padėtyje. Štai maniau, kad mėgstamiausias Jurgio sportas dar ilgai bus „kumštagraužis“, nespėjau nė apsidairyti, o Kapitonas jau vartosi. Praėjo ir pilvo skausmeliai. Mums šis periodas buvo pakankamai lengvas. Gal todėl, kad žiūrėjau, ką valgau. Gal padėjo „Weledos“ aliejus kūdikių pilvukams, kuriuo išmasažuodavau Jurgiuką kiekvieną rytą ir vakarą. O gal tiesiog taip Kapitonui buvo skirta.
Neseniai pasiėmiau siuvinėti gimties marškinius savo draugei, kurios pirmas vaikelis turėtų išvysti pasaulį rugsėjo pabaigoje. Pasiėmiau ir pajutau, kad šiam vaikui nutiestas manasis gimties kelias jau eina į pabaigą. Pajutau, kad jau noriu sutvarkyti ir perduoti kitoms savuosius „nėščius“ drabužius, peržiūrėti, ką turėjau reikalingo gimdymui ir ko daugiau nebeprireiks. Tas atsisveikinimas yra šiek tiek graudus, o kartu ir džiaugsmingas. Kai jauti visu kūnu srūvantį gyvenimą, imi branginti visas akimirkas – ir sunkias, ir džiugias. Džiaugiesi ir ašaromis, ir šypsenomis. Dėkoji ir už tai, kas buvo, ir už tai, kas bus. Gyvenimas tampa vientisas…
Mama Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“
