Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtėwww.psichoterapija-jums.lt Tel. 8*652 43939
Emocijos
Jei pirmojo, naujagimystės, mėnesio pabaigoje dar tik laukėme vadinamosios socialinės kūdikio šypsenos – tai yra šypsenos, skirtos mums, aplinkiniams, o ne pačiam sau – tai mažyliui vis labiau augant, emocijos tampa vis išraiškingesnės. Nors tikriausiai dažniau išvadas apie tai, kaip vaikutis jaučiasi, darome ne iš veido išraiškos, o iš garsaus verksmo arba ramaus patenkinto knerkimo, įdomu sužinoti, kad, pasak psichologų, trečiąjį mėnesį jau galima pagal veido išraišką atskirti, kada kūdikis yra patenkintas, o kada – kuo nors nepatenkintas.
Turbūt nenustebsite išgirdę, kad tokiame amžiuje pasitenkinimas labiausiai yra susijęs su valgymo procesu – žindimu, čiulpimu ir maisto rijimu, kai dirginama ir stimuliuojama burnos gleivinė (jau praėjusį mėnesį minėjome, jog būtent todėl, kad kūdikiai daugiausia malonių pojūčių patiria per burną, pirmieji gyvenimo metai vadinami oraline stadija). Vis dėlto subtilesnių emocijų, tokių, kai baimė, nuostaba ar pyktis, išraiškos dar reikės gerokai palaukti – iki antrojo mažylio gyvenimo pusmečio.
Esame minėję, kad socialinė šypsena yra vienas iš stipriausių būdų (šalia verksmo) kūdikiui kviestis prie savęs suaugusįjį ir gauti iš jo dėmesio. Šį mėnesį šypsena tampa vis dažnesnė ir liudija tai, kad kūdikis vis labiau pajėgia reaguoti į išorinio pasaulio siunčiamus stimulus. Mamos reakcija į mažylio šypseną skatina jį šypsotis dar labiau, o ilgainiui kūdikis išmoksta ne tik šypsodamasis bendrauti su mama, bet ir tikėtis iš jos šypsenos, kol mama dar tik artėja prie jo: tai reiškia, mažylis tampa pajėgus iš anksto numatyti būsimus įvykius (kad jam nusišypsojus mama greičiausiai irgi nusišypsos).
Prieraišumo formavimasis
Dviejų mėnesių kūdikis vis dar pakankamai mažas, kad tik pradėtų atskirti pažįstamus ir nepažįstamus žmones, tačiau palaipsniui mokosi tai padaryti. Galima pastebėti, kad nuo trečiojo mėnesio kūdikis nevienodai reaguoja į aplinkinių bandymus jį nuraminti, pavyzdžiui, supant, maitinant, skirtingai žaidžia su suaugusiaisiais: su pažįstamais žmonėmis lengviau nurimsta, jiems jis greičiau nusišypso. Su nepažįstamais žmonėmis kūdikis taip pat būna draugiškesnis tuomet, kai šalia yra jo mama. Toks artimų žmonių įvertinimas labai pradžiugina tėvus, nes jie ima jaustis kūdikiui esantys ypatingi, pastebi, kad mažylis įvertina jų pastangas juo rūpintis.
Kaip kūdikis mąsto?
Kol tampame suaugusiais žmonėmis, mūsų mąstymas turi pereiti daug etapų: nuo paprasčiausių refleksų, kuriuos turi naujagimis, iki simbolinio, abstraktaus, loginio mąstymo, net gebėjimo ką nors nauja atrasti ar sukurti. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikio mąstymo gebėjimai dar labai riboti: mažylis dar tik pradeda mokytis naudotis simboliais, kalba, vaizduote, sąvokomis. Pasaulio pažinimas daugiausia vyksta per pojūčius, kuriais mažylis gauna informaciją apie tai, kas jį supa, ir judesius, kuriais vaikas susipažįsta su aplinka – tai yra, per čiulpimą, griebimą, šliaužiojimą ir vaikščiojimą. Todėl pirmųjų gyvenimo metų intelekto raidos etapas yra vadinamas sensomotorine stadija: taip šį etapą pavadino šveicarų psichologas J. Piaget, gilinęsis į kūdikių ir vaikų intelekto raidą ir sukūręs kognityvinę teoriją, akcentuojančią žmogaus mąstymo ypatumus.
Pagal J. Piaget teoriją, pirmąjį gyvenimo mėnesį kūdikio intelektas formuojasi per refleksus (čiulpimą, griebimą, verkimą). Visi naujagimio judesiai būna atsitiktiniai, dezorganizuoti ir iš šono atrodo betiksliai, tačiau palaipsniui jis mokosi juos kontroliuoti. Kai nemiega, naujagimis nuolat stengiasi prisitaikyti (J. Piaget terminu – akomoduotis) prie jį supančios aplinkos. Pavyzdžiui, naujagimiui būdingas čiulpimo refleksas, dėl kurio jis gali čiulpti krūties spenelį, savo ar netgi tėčio pirštą, barškutį ar apkloto kraštą, tačiau būdamas alkanas, jis mes visus daiktus, kurie jo nepasotina, ir ieškos spenelio.
Ramindamasis naujagimis gali čiulpti drabužio ar apkloto kraštą, o žaisdamas – barškutį, taigi tas pats čiulpimo veiksmas (schema) pritaikomas kitoms aplinkybėms. Kita vertus, kūdikis išmoksta čiulpti tą patį spenelį skirtingais būdais, pavyzdžiui, jeigu krūtis yra standesnė ir sunkiau iščiulpti pieną arba, priešingai, pienas teka stipresne srove. Tokiu būdu susiformuoja naujos schemos, kurias kūdikis derina su ankstesnėmis schemomis. Schemų kartojimas yra intelekto raidos pradžia.
Nuo antrojo gyvenimo mėnesio kūdikis pradeda atskirti daiktų formas. Galima pastebėti, kad mažylis šypsosi vieniems daiktams, o į kai kuriuos žiūri ilgiau nei į kitus. Kūdikis gali atidžiai apžiūrinėti savo tėčio ar mamos veidą, žaisliuką arba savo paties rankas, nesuvokdamas, kad tai jo kūno dalis. Susidaro vadinamoji cirkuliarinė (žiedinė) reakcija: kai kūdikis ieško kokio nors daikto, apsidžiaugia jį pamatęs ir žiūri į jį toliau. Galime pastebėti, kaip 1–2 mėnesių sulaukęs kūdikis užkliudo žaisliuką (barškutį), išgirsta jo keliamą garsą, nusišypso ir bando vėl žaisliuką paliesti taip, kad išgautų tą patį garsą. Toks elgesys jau nėra paremtas vien refleksais, bet rodo kūdikio tolesnę mąstymo raidą.
Šio amžiaus mažyliai dar nesuvokia, kad daiktai niekur nedingsta, net jų ir nematant. Todėl jie graudžiai verkia, kai, pavyzdžiui, iš rankytės jiems iškrenta buteliukas ar žaisliukas, nes nesupranta, kad žaisliukas niekur nedingo, tik, iškritęs iš lovytės ar uždengtas antklode, jiems tampa nematomas.
Šioje fazėje susiformuoja paprasti mažylio įpročiai, pavyzdžiui, išspjauti žinduką alkanam, nors sotus gali jį mielai žįsti. Taip pat matome, kaip kūdikis ima derinti tarpusavyje du jutimus arba du refleksus: išgirdęs garsą bando pasisukti jo link, kad pamatytų, kas tą garsą sukėlė, arba pamatęs daiktą bando jį pasiekti.
„Mamos žurnalas“
