Trečiasis kūdikio mėnuo. Auga redakcijos kūdikis Tautvydas

Tautvydo mama – žurnalo konsultantė, kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė

Redakcijos kūdikis Tautvydas gimė 2017 m. gruodžio 7 dieną, svėrė 3885 g, būdamas 3 mėnesių sveria 7 kg.

Tautvydo mama – žurnalo konsultantė, kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė (27 m.). Giedrė su kolegėmis veda mokymus mokyklėlėje „Sąmoningos mamos“, domisi aromaterapija, studijuoja vaikų miego ypatumus – į ją kreipiasi mamos iš visos Lietuvos, kai reikia sudaryti kūdikio miego planą, išmokyti miegoti naktimis.

Giedrės ir Remigijaus šeimoje auga ir 6 metų sūnus Arvydas.

Šypsenų mėnuo

Trečiasis Tautvydo mėnuo – šypsenų, bendravimo ir atradimų laikas. Šešių savaičių pirmą kartą nedrąsiai nusišypsojęs, mažylis šį mėnesį šypsenomis džiugino mus vos pakalbintas.

Labiau pasistengęs ar išleidęs kokį keistą garsą, gali sulaukti ir juoko balsu. Tautvydui labai patinka bendrauti. Jei žiūri jam į akis, kalbini, kažką rimtai pasakoji, netrukus jis ima atsakyti tuo pačiu: guguoja, gurgia, leidžia seilių burbulus, makaluoja rankytėmis. Labiausiai Tautvydą prakalbinti moka prosenelė (mano močiutė). Jos dainingas balsas mažylį tarsi užburia! Tiek įsiguguoja, tiek įsijaučia… Bendravimas su kūdikiu – smagiausias šio mėnesio atradimas.

Gera matyti, kaip mažas, bejėgis leliukas tampa tikru žmogučiu: reaguojančiu, bendraujančiu, stebinčiu, dalyvaujančiu. Šie pokyčiai labiausiai džiugina Tautvydo vyresnį brolį. Šis labai laukė, kol mažylis pradės atsakyti į kalbinimą. Anksčiau Arvydas sakydavo: „Nieko tas leliukas nesupranta. Tik miega ir valgo, niekas daugiau neįdomu“. O dabar labai stengiasi atrasti būdą, kad prajuokintų brolį balsu, ir kai atranda, tai juokina ir juokina, kol mažajam pabosta. Smagu stebėti brolių bendravimą. Jau dabar matyti, kad kitaip Tautvydas reaguoja į brolį ir į mus, tėvus. Mažylis stebi kiekvieną Arvydo judesį, labai klauso, kai Arvydas kalba, kaip mat nurimsta, kai brolis prieina ir pakalbina.

Gera matyti, kaip mažas, bejėgis leliukas tampa tikru žmogučiu

Paaštrėjo rega – smalsiai dairosi

Šį mėnesį, matyt, labai paaštrėjo kūdikio rega. Mažylis plačiai atmerktomis akimis stebi pasaulį, judančius objektus, aiškiai akimis seka besisukančius muzikinės karuselės žaisliukus. Šiltesnėmis, mažiau vėjuotomis dienomis išeiname į lauką tada, kai Tautvydas nemiega, – tiesiog pasidairyti po kiemą, pamatyti kažką daugiau, nei vien namų sienos ar vežimėlio stogas. Apmuturiuoju leliuką kombinezonu, įduodu tėčiui į rankas – ir pirmyn!

Tai smagumas, tai įdomumas (kažin kam smagiau, vaikui ar tėvams). Kaimynai, tikriausiai pasislėpę juokiasi iš jaunųjų tėvelių, kurie trijų mėnesių kūdikiui komentuoja: „Žiūrėk, čia tvora, o čia tuja, o va čia šuniukas…“.

Dienotvarkė ir miegotvarkė

Dar vienas smagus dalykas, kad Tautvydas vis daugiau būdrauja dienos metu. Trijų mėnesių kūdikis gali išbūti būdrus maždaug 2 valandas. Mažylis vis dar miega tris kartus, tačiau miegeliai sutrumpėjo, tad turime daugiau laiko bendravimui ir užsiėmimams.

Trečią mėnesį kūdikio miego grafikas atrodo taip:

7 val. pabunda

9–9.40 val. rytinis miegelis

12–14.30 val. pietų miegas

16.30–16.45 trumpas pokaitukas

19 val. užmiega nakčiai

Rytais Tautvydą kartais reikia pažadinti. Kai pasakau tai aplinkiniams, jie replikuoja, kad nesąmonė žadinti kūdikį. Sąmonė ar nesąmonė – spręsti gali tik tėvai. Man svarbu, kad dienotvarkė kasdien būtų tokia pati, nes gyvename labai intensyviai, turiu derinti motinystę, darbą ir kaip įmanoma ilgiau noriu apsieiti be auklių pagalbos.

Rytinis atsibudimo laikas užduoda toną visai dienai. Nuo to, kada mažylis pabunda ryte, priklauso tos dienos dienotvarkė. Jei vieną dieną kūdikis keliasi 7 val., o kitą 8 val., tai stabili dienotvarkė tampa neįmanoma. Dažnai mamos klausia, ar planuojant kūdikio dienotvarkę reikia žiūrėti į laikrodį ir migdyti pagal valandas. Taip, į laikrodį žiūrėti reikia, bet tik tam, kad paskaičiuotumėte, kiek laiko praėjo nuo praėjusio miegelio pabaigos.

Kūdikio dienotvarkė dėliojama pagal būdravimo intervalus. Kiekvieną mėnesį mažylis gali išbūti budrus vis ilgiau, nes augant poreikis miegoti mažėja. Jei pirmą mėnesį kūdikis būdrauja apie 1,5 val., antrąjį – jau 1 val. 45 min., trečiąjį – apie 2 val., ketvirtąjį – jau apie 2 val. 15 min.

Kiekvieną mėnesį dienotvarkė šiek tiek pakinta. Žinodami šią taisyklę niekada neturėsite problemų dėl sunkaus ir ilgo migdymo. Perpratus kūdikio poreikius, labai lengva nuspėti, kada mažasis nori miego. Jei migdome kūdikį tada, kai jis yra pavargęs, bet nepervargęs, neturime jokių sunkumų. Vaikiukas užmiega greitai, miega ramiai, kokybiškai pailsi, o pabudęs džiugina mus savo gera nuotaika.

Stabili ir kasdien tokia pati dienotvarkė yra aktuali aktyviai gyvenančioms šeimoms. Mamos, kurios gali visiškai prisitaikyti prie kūdikio ritmo, gali leisti sau rytais pamiegoti ilgiau ir mažylio dienos miegus planuoti pagal tai, kada kūdikis natūraliai nubudo ryte. Dirbančios mamos, kurioms svarbu tiksliai žinoti, kada kūdikis miegos dienos miego, dieną turi pradėti kasdien tuo pačiu laiku.

Savo darbus, susitikimus, konsultacijas planuoju iš anksto. Dirbu tada, kai kūdikis miega, vadinasi, apie tris valandas per dieną. Kartais mano klientės ar kolegės stebisi: „Kaip tu taip tiksliai gali pasakyti, kada Tautvydas miegos?“. Ogi galiu! Mūsų dienotvarkė kasdien atrodo taip pat. Be jokios prievartos ar kovos mažylis užmiega kasdien tuo pačiu laiku, ir tik todėl, kad kiekvieną rytą prabunda (ar yra pažadinamas) apie 7 valandą.

Maudynės – šventas reikalas

Trumpai apie visus miegelius

Pirmojo dienos miego mažylis miega 40 min. – t.y. vieną miego fazę. Dauguma kūdikių rytais miega trumpai, ir tai yra normalu, nes po nakties jie dar nebūna pavargę. Po šio miegelio Tautvydas pabunda pats ir būna puikios nuotaikos. Rytais, tarp pirmo ir antro miegų, veikiame kažką aktyvaus. Matau, kad mažylis rytais tam nusiteikęs geriausiai.

Darome mankštą, sportuojame ant gimnastikos kamuolio, įsijungiame muziką, šokame, dainuojame. Tautvydui labai patinka muzika.

Įsivaizduokite – jis ima verkšlenti dainos pabaigoje ir verkšlena tol, kol suskamba kitos dainos pirmieji akordai. Juokėmės su vyru, kai pastebėjome šį reikalą.

Pietų miego Tautvydas vis dar miega vežime, terasoje. Miega ramiai, tik šį mėnesį trumpiau. Pietų miegas savaime sutrumpėjo nuo 3 val. iki 2 val. 30 min.

Labiausiai mamas stebinantis dalykas yra tas 15 minučių pokaitukas vakarop. Dažna stebisi: „Kodėl tik 15 minučių? Ar per tiek laiko mažylis pailsi?“. Šis trumpas miegelis antroje dienos pusėje yra juokais vadinamas „power nap“ (lietuviškai būtų „energetinis pokaitukas“). Šis trumpas pasnaudimas reikalingas tam, kad kūdikis nepervargtų tarp pietų ir nakties miego.

Dažnas mažylis po ilgojo dienos miego būna žvalus ir laimingas gana ilgai, ir mamos susiduria su problema, kad trečiojo miego mažylis užmiega sunkiai, arba gana vėlai ir ilgam. Dėl to labai nusivėlina užmigimo nakčiai laikas. Taigi 15 min. miegelis, kuris gali būti miegamas ant rankų, gultuke, sūpuoklėse, vežimėlyje, autokėdutėje, kitaip sakant, kur pakliuvo, yra labai geras dalykas: jis padeda kūdikiui nepervargti, bet kartu neleidžia persimiegoti ir vėliau laiku, t.y. anksti, užmigti nakčiai. Kelis kartus buvo taip, kad bemigdydama Tautvydą šiam trumpam miegeliui, nulūžau pati.

Buvome prigulę mūsų lovoje, apsikabinę, saugūs ir laimingi. Ir išmiegojome ne 15 min, kaip visada, o visas 40 min. Po ilgesnio miego Tautvydas buvo žvalus kur kas ilgiau, nei iki 19 val. Tuos vakarus nakčiai užmigdavo apie 20 val., taigi teko nuskriausti vyresnį brolį – sutrumpėjo mūsų vakarinio pabendravimo laikas. Arvydas 21 val. jau miega, tad 20 val. jau einame praustis, skaityti knygutę ir ruoštis nakčiai.

Naktį Tautvydas miega gerai. Tfu tfu tfu. Užmigęs 19 val. vakare, valgyti keliasi tik kartą – apie 4 val. ryte. Pati sau pavydžiu tokio vaiko! Ir šiek tiek nerimaudama laukiu pirmojo pusmečio pabaigos, kai naktinis miegelis, tikėtina, sutriks. Taip jau nutinka dėl sparčios raidos, kai mažylis intensyviai vartosi, mokosi sėdėti, šliaužti.

Vis dar suvystytas

Tiek dienos, tiek nakties miegą Tautvydas vis dar miega suvystytas. Tai irgi viena iš ramaus miego paslapčių. Tiesa, į klasikinį, standų, vystyklą dabar jau vystau tik nakties miegui. Pirmąjį dienos miegelį mažylis miega suvystytas laisviau – nupirkau tokį užtrauktuku užtraukiamą „maišą“, iš kurio kyšo tik kūdikio galvytė. Nenuoramos rankytės, blaškančios miegą, slepiasi tame maiše. Ten jos gali laisvai judėti, bet nepasiekia veiduko. Tai padeda Tautvydui savęs neišbudinti. Pietų miegui nevystau, bet, kadangi berniukas miegas lauke, būna aprengtas kombinezonu, kuris natūraliai riboja judesius. Trečiajam miegeliui nevystau visai. Pamažu mokomės miegoti be vystyklo, nes iki ketvirto mėnesio pabaigos vystymą rekomenduojama nutraukti. Tuo metu dauguma mažylių jau moka vartytis, tad vystyti tampa nesaugu. O ir raumenų tonusas būna susireguliavęs, Moro refleksas prigesęs, praėjęs tas pats intensyviausias augimas, tvarkingai įsisuka hormono melatonino gamyba (šis hormonas padeda užmigti ir kokybiškai pailsėti). Kūdikio miegas tampa vis labiau panašus į suaugusio žmogaus.

Miego mantra

Mamytė ir jos kopija

Mamytė ir jos kopija

Pastebėjau, kad šį mėnesį mažylis jau pradėjo reaguoti į ritualus ir aiškų aiškiausiai supranta, ką reiškia tam tikra veiksmų seka. Prieš kiekvieną dienos miegą darome trumpą ritualą: Tautvydas keliolika minučių pasispardo nuogutis, tuomet jį apiprausiu, užsegu sauskelnes, suvystau, panešioju, padainuoju visad tą pačią dainelę, kurią juokais vadiname „miego mantra“, įjungiu baltąjį triukšmą ir tik tuomet guldau į lovą. Šis ritualas trunka iki 10 min., bet smarkiai palengvina kūdikio migdymą. Po tokios veiksmų sekos kūdikiui tampa aišku, kad prasideda kelionė į sapnų karalystę, ir nereikia jo kažkaip specialiai migdyti.

Jei ritualą padarau tik iš dalies ar paskubomis, – užtrunku migdydama. Kūdikis muistosi, verkšlena, bando priešintis miegui. Manau, kad mažyliams, kaip ir suaugusiesiems, reikia šiek tiek laiko persiorientuoti iš vienos veiklos į kitą, t.y. iš būdravimo į poilsio režimą. Juk ir mes, suaugę žmonės, nepuolame tik grįžę namo tiesiai į lovą. Prieš tai bent minimaliai tam susiruošiame.

Vakarinis ritualas trunka ilgai, apie valandą. Po dienos įspūdžių mažyliui reikia laiko nusiraminti ir nusiteikti miegui. Prieš 18 val. išrengiu Tautvyduką nuogai, leidžiu pasispardyti ir pasivėdinti, tokiu būdu grūdinamės. Tuomet darau lengvą, ramią mankštelę ir masažą, kurį Tautvydas labai mėgsta. Masažui šiuo metu naudoju aliejų mišinį „Sapnų debesėlis“. Jo sudėtyje yra ramunėlių, levandų ir mairūnų eterinių aliejų, kurie ramina nervų sistemą ir padeda nusiteikti miegui, o saldžiųjų migdolų aliejus, sudarantis šio mišinio pagrindą, yra nuostabi odelę maitinanti ir minkštinanti priemonė. Po masažo arba maudau mažylį kūdikių vonelėje arba prileidžiu didžiąją vonią ir leidžiu paplaukioti su ant kaklo maunamu pripučiamu ratuku. Tautvydui bet kokios maudynės labai labai patinka! Po maudynių jau stengiuosi kalbėti tyliai, nejungti ryškios šviesos ir elgtis kuo ramiau. Žodžiu, prieš miegą negalima kūdikio stimuliuoti. Ramiai apsirengiame, suvystau, pamaitinu, šiek tiek panešioju ir vos mieguistą mažylį dedu į lovelę, kur, šnypščiant baltajam triukšmui, Tautvydas netrukus užminga.

Nemigdykite su krūtimi burnytėje

Taip, perskaitėte teisingai. Skatinu mažylį, kad užmigtų pats, savarankiškai ar su labai nedidele mano pagalba (paglostymu, paniūniavimu). Sąmoningai niekada neleidžiu užmigti su krūtimi burnytėje ar ant rankų – tai kuria įpročius, kurių vėliau gana sunku atsikratyti. Mamoms svarbu žinoti, kad būdas, kuriuo užmigdote kūdikį nakčiai, yra tai, ko kūdikis pageidaus nubudęs nakties metu. Jei užmigdote supdami ant rankų, naktį būkite pasirengę supti, jei užmigdėte su krūtimi burnytėje, – naktį turėsite „padirbėti čiulptuku“, jei migdote kūdikį šalia savęs, o vėliau perdedate į lovelę, būkite pasirengę naktį priimti kūdikį atgal.

Mes, tėvai, nustatome taisykles, o vaikai prie jų prisitaiko. Mes parodome normas, vaikai jų laikosi. Kadangi aš noriu, jog naktį prabudusiam mažyliui pakaktų minimalios pagalbos (galvelės paglostymo, tylaus garso šššš, švelnaus pasūpavimo, uždėjus ranką ant pilvelio), taip būtent taip stengiuos ir migdyti vakare.

Dažnai tėvai skundžiasi, kad jų vaikas pabudęs naktį rėkia tol, kol tėvai nepaima jo ant rankų. Kai paklausiu kaip migdo dieną ar vakare, atsakymas būna „ant rankų“. Tokiu atveju visai nėra kuo stebėtis. Jei kūdikis pratęs užmigti ant rankų, prabudęs naktį jis jaučiasi nesaugiai, jei prašome jo užmigti kažkaip kitaip, todėl ir verkia. Tėvams rekomenduoju prisiminti paprastą taisyklę: kaip dieną/vakare migdysite, taip naktį raminsite. Jei norite mažiau dirbti nakties metu, padirbėkite dieną – parodykite kūdikiui, kad galima užmigti ir kitu būdu.

Nešiojimas ant rankų – didžiausia meilės išraiška

Vyresniajam broliui palengvėjo, kai Tautvydas iš leliuko tapo žmogučiu

Būdravimo metu Tautvydas, kaip ir visi vaikai, labai nori dėmesio! Didžiausia meilės išraiška jam – nešiojimas ant rankų. Tenkinu šį jo poreikį kiek tik galiu! Neklausau aplinkinių, kurie gieda: „Nenešiok, nes pripras!“. Atleiskite, pripras prie ko?! Jaustis mylimas ir saugus? Na ir tegul pripranta!

Nematau jokio problemos. Arvydas irgi buvo „rankinukas“: nei vežime sėdėjo, nei gultukus ar sūpynes mėgo. Užaugo ant rankų. O kai dešimties mėnesių pradėjo ropoti, pajuto savarankiškumo džiaugsmą, ant rankų nelabai ir norėjo. Tad dabar nešioju ir Tautvydą.

Mėgaujuos kiekviena akimirka, kai galime pabūti meiliai apsikabinę, kai galiu uosti tą nerealų, tik leliukams būdingą pienišką kvapą. Juk laikas bėga taip greitai. Viskas nepaliaujamai keičiasi. Vaikai jau niekada nebebus tokie maži, kaip šiandien. Ši mintis dabar mane aplanko labai dažnai, tad stengiuosi sąmoningai išgyventi kiekvieną akimirką, išsidžiaugti, pasimėgauti, neskubėti.

Osteopatės patarimai

Po dienos „ant rankų“ man labai skauda pečius, tad nusprendžiau įsigyti ergonomišką, saugią kūdikiui ir patogią mamai, nešynę. Labai pasiteisinęs pirkinys! Kai jau jaučiu, kad pavargau, įsidedu Tautvydą į tą nešynę, įsijungiame muziką ir šokame. Pamatytumėte, koks laimingas Tautvydas tada būna.

O ir mamai smagu pastraksėti. Tiesa, nešynę naudojame saikingai, iki 30 min. per dieną, nes kūdikių osteopatė, pas kurią reguliariai lankomės, patarė nepersistengti nei su nešyne, nei su gultuku.

Džiaugsmas netelpa širdyje, kad atradome nuostabią specialistę osteopatę. Džiaugiuos ne tik dėl to, kad pajutome osteopatijos naudą, bet ir dėl to, kad Lietuvoje yra TOKIŲ specialistų. Neįmanoma nupasakoti, reikėtų pamatyti, kaip žmogus nuoširdžiai moka džiaugtis bendravimu su kūdikiu, kaip moka rasti ryšį su mažuoju pacientu ir jo tėvais, ir kaip tas vos kelių mėnesių kūdikis gerai jaučiasi tokio specialisto rankose. Tiesiog VAU!

Žinau, kad osteopatija daug kam dar negirdėta, bet labai siūlau pasidomėti, nes profesionalūs osteopatai daro stebuklus!

Osteopatija – tai metodas, kai specialisto rankų pagalba koreguojama paciento sąnarių ir raumenų būklė, gerinama jų funkcija. Kad būtų paprasčiau suprasti, osteopatija yra kažkas tarp kineziterapijos ir masažo. Specialistė leliuką visaip išminko, paspaudo, pakutena, pamankština ir pamasažuoja. Po kelių tokių užsiėmimų Tautvydas pradėjo sukioti galvytę į abi puses, nes iki tol sukdavo labiau į dešinę pusę, tiek būdravimo, tiek miego metu, todėl nugulėjo vieną galvytės šoną. Dabar nugulėtos galvytės situacija pasitaisė: jau du mėnesius migdome Tautvydą ant specialios pagalvėlės, daug nešiojame, skatiname gulėti ant pilvuko, ir, mūsų džiaugsmui, galvelė vėl tampa taisyklingai apvali.

Osteopatė parodė mums, tėvams, įvairiausių nešiojimo padėčių, mankštos pratimų, kuriuos galime daryti namuose, išmokė teisingai paguldyti vaikiuką ant nugaros, ant pilvo, naudojant pagalbines priemones (sulankstytą pleduką), tam, kad kūdikio pečių juosta, kaklas, kuo mažiau įsitemptų. Patogioje padėtyje mažyliui nereikia atlikti kompensacinių judesių (kalbu specialistės žodžiais) ir jis ima sukiotis, judėti simetriškai. Man patinka, kad osteopatai į žmogaus organizmą žvelgia labai holistiškai, visapusiškai. Filosofija, kad viskas yra susiję tarpusavyje, – man labai artima. Osteopatai į situaciją žiūri labai plačiai: klausia, kaip praėjo nėštumas, kaip gimė kūdikis, kokie pirmieji mėnesiai, kaip valgo, kaip miega, kaip tuštinasi. Pagal tai vertina situaciją ir pritaiko reikiamą pagalbą.

Pagaliau natūralioji higiena

Prajuokinti labai lengva

Prajuokinti labai lengva

Kaip ir spėjau, trečiąjį mėnesį pradėjome praktikuoti natūraliąją higieną. Tai ne kokie prausimosi ritualai, o būdas auginti kūdikį be sauskelnių ir anksti diegti jam supratimą, kad daryti „po savimi“ nėra normalu. Vyresnysis Tautvydo brolis Arvydas taip pat užaugo su minimaliomis sauskelnių sąnaudomis ir labai anksti pradėjo sąmoningai prašyti „ant puoduko“. Trečiąjį mėnesį, kai kūdikio šlapinimosi ir tuštinimosi ritmas tampa gana nuspėjamas, mama ir kūdikis jau gerai vienas kitą pažįsta, yra tobulas metas pradėti praktikuoti natūraliąją higieną bent jau „part time“ – taip, kaip darome ir mes.

Kaip tai atrodo? Pavyzdžiui, po miego, kai Tautvydas nubunda, skubu nuimti sauskelnes ir nunešti mažylį į vonios kambarį, kur virš kriauklės jį „pakabinu“ į tam tikrą pozą. Kelis kartus pasakius „syyyy“ arba atsukus vandens čiaupą, berniukas ima ir pasišlapina. Arba, pavyzdžiui, mažylis guli ant žaidimų kilimėlio ir mėgaujasi „užpakaliuko vėdinimo seansu“. Paprastai tuo metu jis makaluoja rankytėmis, kojytėmis ir yra pakilios nuotaikos. Jei staiga nustoja „makaluotis“, sustingsta ir žiūri į vieną tašką, aš jau žinau, kad tai ženklas, jog kūdikis nori šlapintis. Tada ir vėl keliaujame į vonios kambarį. Paslaptis labai paprasta: kai kūdikio dėmesį atkreipia diskomfortas apatinėje pilvo dalyje (t.y. kai kūdikis nori šlapintis/tuštintis), jo elgesys pasikeičia. Jei Tautvydas būna ant rankų, norėdamas šlapintis jis ima niurzgėti ir muistytis. Mes ir vėl keliaujame į vonios kambarį.

Žinau, kad skaitant viskas atrodo labai sudėtingai, tačiau mamos savo vaikus pažįsta labai gerai, tad perprasti mažylio poreikius tikrai nėra sunku. Aišku, praktikuodama NH, mama turi būti akylesnė, laiku pastebėti pakitusį mažylio elgesį ir suskubti nunešti į tualetą ar „pakabinti“ virš puoduko. Jei mama nepastebi, kada mažylis nori šlapintis ar tuštintis, ar mažylis savo poreikius išreiškia labai „užmaskuotai“, galima tiesiog žiūrėti į laikrodį, t.y. pasekti, kas kiek laiko pasišlapina kūdikis pirmąją valandą po maitinimo, kas kiek – antrąją. Kiekvieno vaiko organizmas skirtingas, tad šie intervalai taip pat gali būti skirtingi. Pavyzdžiui tokio amžiaus Arvydas pirmąją valandą po maitinimo šlapindavosi kas 15 min., Tautvydas šlapinasi maždaug kas 25 min. Atrodo, kažkokia nesąmonė nešioti kūdikį į tualetą kas15 min., kita vertus – į savo mobilųjį aš pasižiūriu kur kas dažniau (nors nieko naujo ten ir nepamatau). Jei dieną leidžiame sėsliai, namuose, nematau jokio vargo pažaisti tą „sysiuko gaudymo žaidimą“.

Ilgainiui tai tampa smagiu įpročiu, kuris perauga į visapusišką naudą: mažesnės sauskelnių sąnaudos, sveika, neparaudusi užpakaliuko oda, o labiausiai mane žavi tai, kad tokio kūdikio nereikia mokyti naudotis puoduku, nes jis tai tiesiog moka nuo pat pirmų gyvenimo mėnesių. Bėgant laikui, mažylis pradeda reaguoti į mamos ar tėčio garsinius signalus „syyyy“ ar „akakakakaaa“, susieja tai su veiksmu, todėl „susikalbėti“ tampa dar paprasčiau.

Tuštinimąsi nuspėti gana paprasta, nes tokio amžiaus kūdikiai, dažniausiai jau turi nusistovėjusį grafikėlį. Pvz., Tautvydas rimtus reikalus visada atlieka ryte, po pirmojo maitinimo. Tad aš nieko ryte ir nelaukiu. Po maitinimo nuimu sauskelnes ir nešu į tualetą, palaikau kelias minutes virš klozeto, pasakau „akakakakaaa“ ir, prašom, rezultatas yra. Visi laimingi. Mamos, patikėkite, labai smagu suprasti dar nekalbančio vaiko poreikius! Manau, kad kūdikiui taip pat smagu, kad mama ir tėtis jį supranta.

Beje, antrojo mėnesio pabaigoje Tautvydo tuštinimasis buvo kiek sutrikęs. Jis tiesiog pradėjo daryti „rimtą reikalą“ kas 5 ar 6 dienas. Žinau, kad motinos pienu maitinamam kūdikiui tai yra normalu, tačiau matydavau, kad po trečio „nekakadienio“ vaikas ima jausti diskomfortą: pilvelis išsipučia, kaupiasi dujos, mažylis blaškosi naktį, kol tos dujos neišeina… Tuomet ir pradėjau vis palaikyti Tautvydą „tuštinimosi pozoje“ virš kriauklės ar tualeto. Ir žinot, kas iš to išėjo? Mažylis ėmė tuštintis kasdien. Ir iš tiesų, pagalvokime apie save: ar būtų patogu tuštintis gulint ar stačiomis nešiojamam ant rankų? Vargu.

Natūraliąją higieną, kaip minėjau, praktikuojame tik iš dalies. Miegui, pasivaikščiojimams lauke, išvykoms segu medžiagines daugkartines arba įprastas vienkartines sauskelnes, priklausomai nuo to, kaip greitai turėsiu galimybę jas pakeisti.

Atrado kumščius ir pirštukus

Trečiąjį mėnesį Tautvydas atrado savo kumščius ir pirštukus. Nuolat juos graužia. Juokiamės matydami, kaip mažasis bando pataikyti kumštį į burną. Dar juokingiau būna, kai, užuot pritraukęs rankutę prie burnos, jis daro atvirkščiai: visaip stengiasi susiriesti ir burna pasiekti ranką, kuri riečiantis tik tolsta nuo burnos. Pradėjus graužti kumštį, atsirado ir labai stiprus seilėtekis. Nespėju keisti neperšlampamų seilinukų. Nuo seilių dažnai paberia odelę aplink burną, taip pat smakriuką, kaklą, krūtinę. Čia mus labai gelbėja levandų žiedų vanduo. Pakanka juo keliskart per dieną nuvalyti išbertas vietas, ir bėrimas labai greitai pranyksta.

Antras vaikas auga visai kitaip, nei pirmas

Kas saldu mamytės širdelei

Man nepaprastai malonu, kad Tautvydas „išėjo“ panašus į mane. Pirmasis sūnelis – iš akies luptas tėtis. O štai jaunėlis – tikras mamytė. Neseniai žiūrėjau vaizdajuostę, kur užfiksuoti tokie vaizdai, kaip mano tėvai parsiveža mane (kūdikį) namo iš gimdymo namų, šešių mėnesių sukaktis, pirmasis gimtadienis.

Tautvydas išties į mane panašus! Ajajai, kaip saldu mamytės širdelei!

Manau, kad ir charakteriu būsime panašūs. Aišku, dar anksti spėlioti, bet jau dabar matau, kaip stipriai skiriasi abu mano berniukai. Vis paskaitau Arvyduko „dienoraštį“, kurį, kas mėnesį pildžiau nuo pat gimimo dienos. Smagu palyginti vaikus.

Trejų mėnesių vyresnėlis tikrai nebuvo toks ramus ir taikus, kaip Tautvydas. Pamenu, kad sudominti Arvyduką ilgiau nei 2–3 min. būdavo gana sudėtinga, jam būtina nuolatinė vaizdų, garsų, veiksmų kaita (taip pat ir dabar). O štai Tautvydas, jei pailsėjęs ir pavalgęs, gali gana ilgai būti vienodomis sąlygomis. Jei Arvydukas, tik padėtas nuo rankų, iškart pradėdavo verkti, tai Tautvydas gali kelias minutes pabūti vienas – didelio streso jam tai nesukelia.

Kadangi Tautvydas toks ramus ir džiaugsmingas vaikas, laisvai galiu pasidaryti savo darbus, kartu su mažyliu padirbėti savo parduotuvėje ar nubėgti į vieną kitą susitikimą. Aišku, čia ne tik Tautvydo charakteris, bet ir mano nusiteikimas turi įtakos.

Antras vaikas auga visai kitaip, nei pirmas. Natūralu, kad dabar labiau pasitikiu savimi, esu atsipalaidavusi, labiau mėgaujuosi procesu, mažiau lyginu Tautvydą su kitais vaikais, turiu mažiau lūkesčių. Lūkesčiai yra blogis. Paskutiniu metu pastebėjau, kad kuo mažiau planuoju, kuo mažiau strateguoju, kuo mažiau prisikuriu iliuzijų, „kaip viskas turi būti“, tuo paprasčiau ir geriau viskas išeina. Jaučiuosi laiminga, pakylėta ir ta mūsų buitis, būtis, rodos yra lengva ir paprasta. To paties linkiu ir jums: saulėto ir smagaus pavasario ir lengvumo visur! Iki susitikimo kitame numeryje!

Su meile

Mama Giedrė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


šeši + = 11

Kitos temos: