Septintasis kūdikio mėnuo. Auga naujas redakcijos kūdikis Tautvydas

Šį mėnesį mudu su Remigijum tapome mažos mergaitės krikšto tėvais, tad ši nuotrauka būtent tokia – šventinė ir papudruota. Fotografė Inga Deksnė

Redakcijos kūdikis Tautvydas gimė 2017 m. gruodžio 7 dieną,

vėrė 3885 g, dabar – būdamas 6 mėnesių – sveria 10 kg.

Tautvydo mama – žurnalo konsultantė, kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė (27 m.). Giedrė su kolegėmis veda mokymus mokyklėlėje „Sąmoningos mamos“, domisi aromaterapija, studijuoja vaikų miego ypatumus.

Giedrės ir Remigijaus šeimoje auga ir 7 metų sūnus Arvydas.

Angelėlio atsivertimas

Septintas Tautvydo mėnuo buvo kupinas įvairiausių išbandymų. Tą dieną, kai pažymėjome pusės torto gimtadienį ir oficialiai prasidėjo septintasis mėnuo, rodos, kad kažkas pavogė mano linksmą, ramų ir draugišką berniuką, o vietoj jo pakišo man nuolat zyziantį ir gyvenimu nepatenkintą vaikį.

Priežastis labai paprasta: prasidėjo didysis pirmųjų metų raidos šuolis.

Laukiau jo, tik nesitikėjau, kad jis užklups mus taip staiga. Tautvydas tapo neramus tiek dieną, tiek naktį. Buvęs geras apetitas košėms kažkur pradingo, dienos miegai trukdavo vos 40 min., o apie naktinį miegą net baisu pasakoti. Bet papasakosiu, kad negalvotumėte, kad jau mano vaikai tai miega idealiai, ir dažni prabudinėjimai, blaškymasis ir nuolatiniai verkšlenimai man svetimi ir nepažįstami.

Tai štai, mano Tautvydas, kaip ir visi tokio amžiaus mažyliai, staiga ėmė ir sugedo. Tiksliau – sugedo kasdienis ritmas, ir mažylis tapo nepatenkintas.

Kas yra raidos šuolis

Raidos šuolio metu, kai mažylis mokosi atlikti kokį nors naują veiksmą, šiuo atveju – sėdėti, jo nervų sistema turi dirbti „viršvalandžius“. Organizme vyksta daug pokyčių, nervų sistema tampa itin jautri, mažylis patiria daug įspūdžių, todėl tampa dirglesnis, sutrinka miegas, pablogėja apetitas. Tačiau yra ir gera žinia: tai ne amžina. Pats sunkiausias laikotarpis trunka maždaug savaitę. Taip nutiko ir mums!

Praėjus savaitei nuo raidos šuolio pradžios, Tautvydas išmoko savarankiškai sėdėti. Pabudo po pietų miego, kaip visada, daviau jam savo pirštus, kad įsikibtų rankutėmis. Jis įsikibo, prisitraukė, atsisėdo ir… liko sėdėti! Tiesiai, beveik nesvyruodamas.

Tai džiaugsmo buvo visai šeimai, o ypač Tautvydui. Atsivėrė nauji horizontai, naujos galimybės, nauji žaidimai. Gyvenimas vėl tapo mielas. Tiesa, dabar mažojo sėdėtojo neįmanoma paguldyti ant nugaros – tai prilygsta įžeidimui. Apie sauskelnių užsegimą išvis tyliu – kažkokia katastrofa. Teko įsigyti užmaunamų, nes užsegti įprastines galėčiau nebent pririšusi Tautvydą prie lovos.

Raidos šuolis sugadino miegą

Tautvydas kartą net užmigo aromatinėje vonioje

Žinojau, kad taip bus, ir laukiau šio laiko su savanaudišku nerimu, kad nebegalėsiu ramiai išsimiegoti. Mano berniukas pradėjo busti naktimis kone kas valandą, kartais ir dar dažniau. Toks vaizdas, jog antroje nakties pusėje, paryčių link, jis išvis kietai nebeįminga: makaluojasi, vartaliojasi, stena, dejuoja, verkšlena. Visa tai daro užsimerkęs. Aš girdžiu kiekvieną jo krustelėjimą, tad mano miegas irgi pakrikęs, o dienomis kartais jaučiuosi lyg maišu trenkta. Kadangi ši vasara lepina gerais orais, naktys šiltos, nebegaliu sūnelio migdyti jo specialiame, laisvame vystykle-maiše, kuris kiek apriboja judesius ir neleidžia pernelyg makaluotis. Tas daiktas mums tikrai gelbėdavo. Bet juk nekiši vaiko į maišą, kai taip šilta. Šiltomis vasaros naktimis mažylis miega nuogutis, tik su sauskelnėmis.

Užmigo aromatinėje vonioje

Kas mums tikrai tikrai padėjo raidos šuolio metu – tai aromaterapija.

Pastebėjusi, kad suintensyvėjo raida, mūsų mylimą kamelijų aliejų, kurį naudojame vakaro masažams, iškeičiau į aliejų mišinį „Sapnų debesėlis“. Jo sudėtyje yra levandų, ramunėlių ir mairūnų eterinių aliejų, kurie palankiai veikia nervų sistemą. Miegamajame vis pagarinu eterinių aliejų mišinio „Saldžių sapnų“ arba, jei reikia greito efekto, – papurškiu švelniai kvepiančio, raminamojo purškalo „Dėdė miegas“. Maudynių vonelę irgi ruošiu kvapnią, naudojame arba levandų eterinį aliejų, arba mišinį „Saldžių sapnų“ (šis ne tik dieviškai kvepia, bet ir palankiai veikia nervų sistemą.)

Nepatikėsite, kas mums kartą nutiko: kiek susivėlinau su vakaro ritualu, nes turėjome svečių.

Paskubomis maudžiau Tautvydą aromatingoje vonioje ir ten begulėdamas, berelaksuodamas jis ėmė ir užmigo. Taip, užmigo vonioje! Iškėliau jį iš ten, nušluosčiau, užmoviau sauskelnes, paguldžiau į lovytę.

Jis kiek paniurnėjo, bet neprabudo. Monų monai, ne kitaip!

Labai smagus dalykas, kad, naudojant aromaterapiją, kaip vakarinio ritualo dalį, galima tai perkelti į bet kurią vietą. Pavyzdžiui, vasarą, atostogaujant, kai reikia miegoti ne savo lovoje, ne savo pataluose, galima pakvėpinti laikiną miegamąjį, patalynę ar vonią mažyliui pažįstamais eteriniais aliejai. Tai padės pasijusti jam lyg namie, suteiks saugumo, leis suprasti, jog atėjo miegelio laikas.

Kaip tik išbandžiau šiuos burtus, kai šį mėnesį kelias dieneles buvome Palangoje. Viešbučio miegamasis Tautvydui buvo labai įdomus: tai lempa kitokia, nei namie, tai lubos su kažkokiais ornamentais, tai užuolaidos keistos spalvos. Blaškėsi, blaškėsi, makalavosi ir zirzeno, kol nepapurškiau į orą iki skausmo pažįstamo „Dėdės miego“. Tuomet dar sena gera lopšinė, meilus apsikabinimas ir štai, apėmė miegelis. Ritualai yra labai svarbi mažų žmogučių kasdienybės dalis. Nepamirškite to. Rutina, kasdien pasikartojantys įvykiai, dienos akcentai suteikia saugumo ir leidžia mažyliui suprasti, ko mes iš jo tikimės.

Pusmetinukų mamos turi daugiausia klausimų

Tautvydo vasara eina kieme

Išduosiu paslaptį: daugiausiai užklausų dėl konsultacijų sulaukiu iš mamų, auginančių pusmečio sulaukusius vaikučius. Jos rašo: „Pirmus mėnesius viskas buvo gerai.

Miegojo kuo ramiausiai. Nesuprantu, kas nutiko, kai suėjo šeši mėnesiai. Tiesiog pasikeitė vaikas! Pradėjo keltis kas valandą, prašyti valgyti, ant rankų… Kitaip niekaip nenusiramina, verkia“.

Iš praktikos pasakysiu: septintas kūdikio gyvenimo mėnuo yra tas laikas, kai mamos dažniausiai „paslysta“. Jos neišlaiko šio išbandymo ir sudiegia vaikams blogus miego įpročius. Pavyzdžiui, pripratina nusiraminti ir užmigti ant rankų, supdamos ant kamuolio, su čiulptuku ar su krūtimi. Visi šie būdai vienodai geri ir vienodai blogi. Dažnai bundančiam mažyliui mes patys parodome, kad suteiksime jam pagalbą ir kaskart pabudusį vėl užmigdysime. Ir štai po to pykstame, kad jis nenusiramina be mūsų pagalbos.

Ne, aš nesiūlau ignoruoti naktį prabudusio kūdikio verksmo. Reaguokite į jį, tačiau minimaliai. Kad ir kiek kartų mažylis pabustų, būkite kantrūs ir užsispyrę: raminkite jį teikdami kuo mažiau pagalbos.

Tegul migdosi savarankiškai. Jam pakanka justi jus šalia, kad jaustųsi saugus. Prilaikykite kūdikio rankytes, kad mažylis dar labiau savęs neišbudintų judindamas jas, neleiskite verstis ant pilvuko, pasukite ant šonelio, uždėkite savo šiltą delną jam ant galvelės, ausytės. Tiesiog palaukite, kol kūdikis užmigs. Nesisielokite, jei mažylis kiek paverkšlens, tai normalu: jis erzinasi, jog atsibudo ir bando nurimti ir vėl užmigti. Pirmaisiais kartais tam reikia šiek tiek laiko, paprastai apie 10–12 minučių, tad būkite kantrūs, nemeskite plano po kelių minučių zirzėjimo. Jūsų turtas greitai vėl įmigs ir jūs vėl galėsite palaimingai ilsėtis. Žinau, tai yra tikrai sunku. Prisipažinsiu, buvo naktų, kai, sėdėdama prie Tautvydo lovos ir alpdama miegu, laikiau jį, kad nesimaltų ir vis galvojau: „Duočiau krūtį porą minučių, ir abu toliau miegotume…“. Bet tada vis prisimenu siaubingą patirtį su vyresnėliu Arvydu: jis žįsdavo mane kiaurą naktį. Vos prabudęs iškart žiodavosi ir ieškodavo krūties. Beveik metus laiko aš dirbau čiulptuku. Ačiū, daugiau nenoriu.

Aš žinau, kad mano kūdikis bunda ne dėl alkio, ir nepainioju dviejų sąvokų: maitinimo ir raminimo/migdymo. Krūtys skirtos maitinti, o raminti ir migdyti mažylį galima ir kitais metodais. Iš kur žinau, kad Tautvydas atsibunda ne dėl alkio? Iki šiol jis sugebėdavo išmiegoti beveik visą naktį be maitinimo (maitinu tik kartą, paryčiais, apie 5–6 val.), dabar jis gerokai ūgtelėjęs ir gauna tris košes per dieną. Prabudimo priežastis tikrai ne alkis. Jei būtų alkanas, jis taip greitai ir lengvai nenusiramintų. Jei septintą mėnesį nepaslysite, visai netrukus galėsite pasidžiaugti tuo, kad mažylis nubudęs naktį gana greitai ir be didelių protestų užmiega pats. Ar ne to siekia visos mamos?

Miego gaudymas dieną

Raida kaip pašėlusi

Kiek sudėtingiau šį mėnesį mums sekėsi su dienos miegais ir dienotvarke. Ji tapo padrika, nes Tautvydas pradėjo miegoti 40 minučių trukmės intervalais. Praėjus maždaug trim valandoms nuo atsibudimo, berniukas gana greitai ir lengvai užmiega, tačiau po 40 minučių bunda, verčiasi ant pilvo, kelia galvytę ir priešinasi miegui, nors matau, jog akutės dar mieguistos. Tiek aš, tiek Tautvydo auklė žinome šią tendenciją, tad akylai stebime laikrodį ir artėjant keturiasdešimtai miego minutei stengiamės būti prie lovelės ar vežimėlio, kur miega mūsų „darbdavys“. Jei spėjame laiku pagauti momentą ir neleidžiame berniukui išsibudinti, jis nurimsta ir miega toliau.

Bet būna dienų, kai „pagauti miego“ nepavyksta, arba Tautvydas labai įnirtingai priešinasi mūsų teikiamai pagalbai ir daugiau nebeužmiega.

Po trumpo miego vaikinas būna irzlokas, dažniausiai neišbūdrauja sau reikalingo būdravimo intervalo, tad užmigdyti kitam miegui būna sudėtinga. Vaikas lyg ir nori miego, bet dar praėję per mažai laiko, ir užmigti negali. Dienotvarkė pakrinka, dienos planai sugriūna. Vis tas raidos šuolis kaltas… Toks vaiko sugedimas septintąjį mėnesį yra visiškai normalus. Nepanikuokite, nelakstykite pas neurologus ir negirdykite vaikams raminančių mikstūrų, niekas nepadės. „Toks augimas“, – pasakytų mano močiutė.

Pradeda veikti nuosavas imunitetas

Septintasis mėnuo – tai laikas, kai pradeda veikti mažylio nuosava imuninė sistema. Pirmąjį pusmetį kūdikį saugo įgimtas, nėštumo metu iš mamos gautas imunitetas. Šeštąjį mėnesį jis pamažu ima silpti, o septintąjį perduoda vadžias nuosavai mažylio imuninei sistemai. Šioje mėnesių sandūroje dauguma kūdikių pirmąjį kartą susiduria su sloga, karščiavimu ar kokiu mažu negalavimu. Dažniausiai mamos nurašo tai dygstantiems dantims, tačiau jie čia nekalti.

Žmogaus imuninė sistema yra lyg raumuo: tam, kad ji taptų stipri, tvirta, reikalingos reguliarios treniruotės. O kaip treniruojama imuninė sistema? Grūdinantis arba…. sergant. Žinau, jog nuskambės kvailai, tačiau tam, kad subręstų nuosavas imunitetas, kartkartėmis reikia susirgti. Tuomet imuninė sistema turi darbo: kovoja su ligos sukėlėju, organizme gaminasi specifinių antikūnų, ir kitą kartą šiam ligos sukėlėjui patekus į mažylio organizmą, imuninė sistema jau žino, ką reikia daryti, – greitai nukenksmina „nekviestus svečius“, ir mažylis nesuserga.

Imuniteto treniruotė – pirmasis virusas

Septynių mėnesių Tautvydas sveria 10 kg. Arvydas tiek svėrė per pirmąjį gimtadienį

Imuniteto treniruotę šį mėnesį turėjome ir mes. Vieną vakarą pajutau, kad Tautvydas neįprastai šiltas. Neklydau, jis turėjo temperatūros. Iš pradžių visai nedaug, vos 37,6ºC, bet naktį karštis kilo beveik iki 39ºC.

Išlindo nedidelė sloga, visiškai dingo apetitas, mažylis buvo irzlus ir neįprastai liūdnas. Mačiau, kad prastai jautėsi. Daug žindžiau, daug mylavau, daug nešiojau – per keletą dienų pasveikome. Gydytoja patikino, jog nieko rimto, – kažkoks virusas prikibo. Vaikams sukarščiavus, aš niekada per daug nepanikuoju: šventai tikiu, kol temperatūra nepakilo iki 38,5ºC, jos mušti negalima. Mano baigiamasis darbas medicinos universitete buvo būtent apie kūdikių karščiavimą. Literatūroje rašoma, jog jei temperatūrą mažiname per anksti, vaikas įsiserga ilgam, nes mes slopiname natūralias organizmo gynybines funkcijas. Malšindami simptomus, neleidžiame jam kovoti su pačia ligos priežastimi. Ši nuomonė man labai artima, tad jei matau, jog karščiuodamas vaikas jaučiasi normaliai, nėra vangus, geria daug skysčių, vaistų nuo karščiavimo neduodu.

Ir šį kartą išsivertėme su dviem paracetamolio žvakutėmis per keturias karščiavimo dienas bei gausybe eterinių aliejų. Tautvydui susirgus, namuose nuolat veikė eterinių aliejų garintuvas, kuriame pakaitomis garavo arbatmedžių, eukaliptų, rozalinų eteriniai aliejai (pastarasis ypač efektyviai atkemša nosį ir lengvina kvėpavimą, tad labai pagelbėjo mums nakties metu, kai Tautvydas dėl slogos imdavo šnopuoti).

Mažylio pėdutes vis įtrindavau arbatmedžio eteriniu aliejumi, tai yra puikus imuniteto trenuruoklis, o varvančią nosį tepliojau „Baubuku“.

Atsigavo apetitas

Pasibaigus visoms ligoms ir raidos šuoliams, pagaliau atsigavo Tautvydo apetitas. Šį mėnesį mūsų dienotvarkėje atsirado trečia košė – pusryčiai. Ją mano koldūnėlis valgo itin entuziastingai! Dažniausiai maitinu grūdinę košę, pagardintą vaisiais ar uogomis, jei netingiu, – nutraukiu šlakelį savo pieno.

Pietums, kaip ir anksčiau, valgome daržovienę, tiesa, šį mėnesį jau įvedžiau į racioną ir mėsą, kurią Tautvydas priėmė labai gerai. Kol kas ragavo tik triušienos, bet greitu metu ieškosiu, kur gauti geros veršienos, o uošviai jau pažadėjo naminę vištą.

Tautvydą primaitinu pagal naujausias rekomendacijas – be kažkokios specialios tvarkos leidžiu ragauti visus jo amžiui tinkamus maisto produktus. Manau, kad įvairovė yra gerai. O Tautvydas – tobulas valgytojas ir susidomėjęs ragautojas. Dėl gero apetito paskutiniais mėnesiais Tautvydas vis priauga po kilogramą. Atsimenu, kad Arvydukas tokio amžiaus jau priaugdavo tik po kelis šimtus gramų, o štai koldūnėlis kiekvieną suvalgytą šaukštą košės deda į atsargas. Septynių mėnesių Tautvydas sveria 10 kg. Arvydas tiek svėrė per pirmąjį gimtadienį. Bet nepasakyčiau, kad Tautvydas būtų storulis. Taip, jis putlutis, bet tvirtas, stiprus, proporcingai auga ne tik į plotį, bet ir į ūgį. Tautvydui perku 9–12 mėnesių kūdikiams skirtus drabužius.

Vasara kieme

Dabar mažojo sėdėtojo neįmanoma paguldyti

Ši vasara, kaip reta, karšta. Man labai patinka toks oras. Turime nedidelį kiemelį prie namo, tad beveik ir gyvename lauke. Karštomis dienomis prileidžiu didelį skalbinių „bliūdą“ drungno vandens ir leidžiu Tautvydui turkštis jame. Jam labai patinka bet kokios vandens procedūros. O aš į viską žiūriu iš praktinės pusės: tokios maudynės ne tik geras grūdinimo būdas, bet ir taip reikalinga higienos procedūra.

Karštomis dienomis Tautvydą beria nuo prakaito. Turime praustis keletą kartų per dieną, nes kitaip visas kakliukas, nugarytė ir pilvukas būna nusėtas raudonais prakaitinės spuogeliais. Čia mums labai gelbsti hidrolatai, ypač levandų. Purškiu juo vaikus, kai noriu atvėsinti, nuraminti, paguosti (pavyzdžiui, kai Arvydas ką nors nusibrozdina). Ieškodama kuo nuraminti sudirgintą odelę, atradau avižų ir ryžių krakmolą, kurį galima berti į vonelę maudant. Jis skirtas sausą, jautrią odą turintiems mažyliams, net ir sergantiesiems atopiniu dermatitu, bet puikiai tiko ir mums, tai nelemtai prakaitinei apraminti.

Dažnai leidžiame laiką terasoje, kur Arvydukas žaidžia su tokiais suktukais, kurie dabar labai madingi tarp jo amžiaus vaikų. Tautvydas visaip kėsinasi tą suktuką pagauti ir įsidėti į burną. Griūna ant pilvo, kelia užpakalį, šliaužia, rankutėmis siekia žaislo. O vyresnysis brolis džiaugiasi, kad Tutis dar per mažas žaisti su jo žaislais. Bet pamažu jaučia, jog artinasi ta diena, kai teks iš namų pakampių surinkti smulkias lego detales ir savo kambario duris laikyti uždarytas. Tiesa, Tautvydas ir dabar nelabai žaidžia su kūdikiškais žaisliukais, jam geriau duok šaukštų, dubenių, dėžučių, dangtelių…

Natūralioji higiena – visu pajėgumu

Natūraliąją higieną, arba gyvenimą be sauskelnių, vasarą praktikuojame visu pajėgumu. Nepameluosiu pasakiusi, kad Tautydas auga beveik be sauskelnių. Vasarą nenaudojame net ir tu daugkartinių, nes su jomis karšta. Vienkartines sauskelnes maunu tik išvykoms, nakties miegui, kartais, bet retai, dienos miegui (ruošiantis pokaitukui, pakanka įkišti marlinę palą mažyliui tarp kojyčių). Džiaugiuosi, kad Tautvydo auklė nesipriešina tokiam vaiko priežiūros stiliui. Žinau, kad jai nelengva nuolat stebėti ir laukti, kada čia tas sysiukas pasipils, vis galvoti – pagausiu-nepagausiu… Bet aš jai vis sakau, kad tiesiog negaliu žiūrėti į savo tobulą kūdikį su tuo plastiko gabalu ant užpakalio. Ir ji gerbia šį mano įsitikinimą.

Pasibaigus visoms ligoms ir raidos šuoliams, pagaliau atsigavo Tautvydo apetitas

Būdravimo metu Tautvydas sysioja kur papuola: ant neperšlampamo paklotėlio, ant žolės, ant grindų, kartais ant manęs ar ant auklės. Su kilimu kuriam laikui teko atsisveikinti. Norint išvengti avarijų, reikia stebėti vaiko elgesį ir nuspėti jo poreikius. Man tai pavyksta visai neblogai. Pavyzdžiui, niekada neprašausite, jei pasiūlysite vaikui pakaboti virš kriauklės ar atsisėsti ant puoduko iškart po miego.

Vaikai pasišlapina ne iškart prabudę, o po kelių minučių, tad jei labai nedelsite, pagausite sysiuką ir „užsidėsite“ pliusą mažylio akyse. Kai jis supras, jog jį suprantate, bendradarbiavimas sysiuko klausimu taps paprastas ir lengvas. Neilgai trukus atrasite ir natūralų mažylio tualeto ritmą ir kažkokius momentus, kai jis dažniausiai nori „sysioti“, ir pastebėsite, kaip mažylis elgiasi, kai jaučia, kad prisipildė šlapimo pūslė. Mažylis pamažu išmoks atpažinti savo poreikius, palaukti ir parodyti, kada jam laikas į tualetą. Kalbu iš asmeninės patirties su Arvydu. Šis sąmoningai ir aiškiai pradėjo prašytis ant puoduko iškart po pirmojo gimtadienio. Man tai buvo didis laimejimas.

„Didelį reikalą“ Tautvydas visada daro rytais, virš kriauklės ar tualeto. Tai yra nerealiai patogu. Jokio kakučio gramdymo! Šį mėnesį buvo vienas kartas, kai važiavome namo iš osteopatės, o šviežių uogų prisivalgęs Tautvydas ėmė krauti į kelnes vidury miesto. Neturėjau kitos išeities, kaip tik leisti jam tai daryti. Grįžus namo reikėjo sutvarkyti visą šį gėrį ir tą akimirką aš supratau, kad nežinau, ką daryti, – kaip teisingai nuimti sauskelnes ir kaip nuvalyti užpakalį, kad neapdirbtume visko aplink. Smagiai pasijuokiau iš savęs. Žinau, mamos, kad šis mano pasakojimas skamba kaip iš akmens amžiaus, bet patikėkite, nieko sudėtingo čia nėra. Taip įpratau prie natūraliosios higienos, kad nė nematau savo vaikų augančių kitaip. Pabandykite ir jūs, bent jau vasarą, – pamatysite, kad tai tiesiog smagus žaidimas.

Auklė jau šeimos narys

Jau turi auklę

Prie auklės jau pripratome ir mes, ir Tautvydas. Jau nebeįsivaizduoju mūsų dienų be Reginos. Taip gera turėti papildomas rankas, viską spėti ir ramiai palikti mažylį saugioje draugijoje. Šį mėnesį nustebinau pati save: palikau Tautvydą namie ir išvykau darbo reikalais į Vilnių.

Tiesa, ten užtrukau trumpai: namo grįžau po keturių valandų, bet man tai buvo tikras iššūkis! Išsiskirti su 7 mėnesių mažyliu kelioms valandoms ir išminti į kitą miestą… Kai augo Arvydas, to nė sapnuoti nesapnavau! O dabar tai įmanoma ir be didelio širdagraužio. Grįžusi radau Tautvydą pamiegojusi, pavalgiusį, terasoje žaidžiantį su šaukštais, kepimo skardomis ir visiškai patenkintą gyvenimu. Kol jis manęs nematė, – buvo ramus, bet kai tik išgirdo balsą, atsisuko į mane, ištiesė aukštyn rankutes ir ėmė gailiai verkti: „Mamaaaa, pažiūrėk koks aš vargšeeeelis, nabagėėėėlis…“. Pralinksmino tokia staigi nuotaikų kaita ir dar kartą įsitikinau, kad mūsų mažieji yra tikri gudročiai: žino, kaip palenkti suaugusiuosius savo pusėn.

Atostogos tik dviese su kūdikiu

Šį mėnesį mudu su Tautvydu turėjome tobulas atostogas tik dviese. Kai pasakiau kolegėms, kad išvažiavau prie jūros su kūdikiu, jų reakcija buvo tokia: „Turbūt tik dviejų vaikų mama gali suprasti, kaip galima ilsėtis su jaunėliu“. Ir tikrai: kaip aš pailsėjau! Tautvydas pajūryje ilgai ir ramiai miegojo, aš stumdydavau vežimėlį po pušyną arba skaitydavau ant suolelio. Išsivirdavome košę savo magiškame garų puode, susipakuodavome į mažą termosiuką ir vėl eidavome į lauką. Buvo fantastiškos trys dienos.

Net dabar saldu pasidaro prisiminus. Turint ne vieną vaiką, labai svarbu rasti laiko ir tinkamą būdą pabendrauti su kiekvienu iš jų. Tiek vaikams, tiek tėvams tai labai reikalinga. Dabar jaučiuosi skolinga Arvydukui, turėsime ir mudu kažką smagaus dviese nuveikti. Kol su Tautvydu buvome prie jūros, mano dičkis pirmą kartą buvo stovykloje! Nauja patirtis visiems. Iš pradžių kiek nerimavau, bet paskui pamačiau, kad Arvydui ten labai smagu. Ko gi daugiau mamai reikia: tik tiek, kad jos vaikai būtų sveiki ir laimingi.

Sustok, akimirka žavinga! Dažnai man norisi laiką sustabdyti. Rimčių rimčiausiai, aš negaliu patikėti, kad rašau jau septintą Tautvydo straipsnį! Kai „Mamos žurnalas“ pasiūlė dalyvauti šiame projekte, pagalvojau: „Oho, juk metai – tai labai daug“. Bet laikas skrieja taip greitai, jog nespėji, žmogau, susivokti… Tad mudu su Tautvydu linkime jums kaip reikiant pasimėgauti paskutiniu vasaros mėnesiu: prisigaudyti saulytės spindulių, prikaupti vitamino D atsargų, pasigrūdinti maudantis mūsų vėsioje jūroje, ligi soties prisivalgyti vasaros gėrybių. Susitiksime jau rudeniop.

Su meile Mama Giedrė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


6 − = keturi

Kitos temos: