Pasakoja vilnietė Gražina Jurgilevič-Šlikienė (35 m.), prieš vaiko auginimo atostogas dirbo įmonėje „Ekspress leidyba“ redaktore. Su vyru Arūnu (39 m.), laisvai samdomu dizaineriu-maketuotoju, fotografu, augina dukrytę Saulę (2 m.) ir sūnų Nojų (7 mėn.).
Kaip auga Nojus:
Ūgis: gimė 52 cm, 1 mėnuo – 56,5 cm, 2 mėnesiai – 61 cm, 3 mėnesiai – 63 cm, 4 mėnesiai – 64 cm, 5 mėnesiai – 67 cm, 6 mėnesiai – 69 cm, 7 mėnesiai – 71 cm.
Svoris: gimė 3600 g, 1 mėnuo – 4600 g, 2 mėnesiai – 5500 g, 3 mėnesiai –6500 g, 4 mėnesiai – 7000 g, 5 mėnesiai – 7500 g, 6 mėnesiai – 8 kg, 7 mėnesiai – 8,7 kg.
Greitai ir ramiai
Šis mėnuo mums pralėkė labai greitai ir, sakyčiau, ramiai. Džiaugėmės vieni kitais, augome, žaidėme.
Mokiau Nojų ropoti, bet jis sakė, kad dar nenori. Vis dar šliaužia atbulomis kaip reaktyvinė raketa, sukasi aplink, o štai į priekį šliaužti ar ropoti sunkiai sekasi. Nesijaudinu, nes, manau, laiko dar turime.
Galų gale visi vaikai be galo skirtingi, dviejų vienodų nėra, tad, kada pradės, čia jau jo asmeninis pasirinkimas. Aš, pavyzdžiui, išvis neropojau, bet dėl to nieko blogo neatsitiko.
Šiandien, kai rašau šį pasakojimą, lauke palyginti labai šilta. Kaip smagu! Aš tikrai esu šilto ir gražaus oro gerbėja. Ypač gimus vaikams… Žinot, kodėl? Ne vien dėl to, kad pagerėja nuotaika, daugiau galima būti lauke, bet… nereikia tiek rengti vaikų! Labai laukiu, kada atšils tiek, kad nebereikės jokių kombinezonų, striukių, šiltų kepurių ir batų. Net saldu darosi pagalvojus, kad ryte atidarau terasos duris, papusryčiaujame ir taip, kaip stovime, einame į kiemą. O dabar… Kol įvelki į drabužių sluoksnį, pati turi persirengti, nes devyni prakaitai išmuša… Be to, Nojus (turbūt kaip ir dauguma vaikiukų) nesižavi būti rengiamas, o labiausiai nemėgsta kepurių. Dabar, kai vežiojamas nemiega, mėgstamas užsiėmimas – krapštyti kepurės raištelius. Spėju, rezga mintį ją kaip nors nusiimti…
Nesėdime namie
Būna, galvoju, kad dabar jau kelias dienas niekur neisime ir tupėsime namie, bet… praeina diena ar dvi, ir ką nors sugalvojame. Kai kurios draugės nesupranta: ko gi aš vis kur nors einu, juk taip sunku su dviem mažais vaikais. Iš tiesų nei ten sunku, nei ką. Aišku, eiti į parduotuvę su abiem gal ir nelabai didelis komfortas, bet net ir čia yra savotiško žavesio.
Paskutiniu metu atradau labai smagias ir naudingas paskaitas Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre.
Ten mamos renkasi kartu su vaikiukais ir klausosi lektoriaus ar lektorės paskaitos, bendrauja, diskutuoja. Laisva, neįpareigojanti atmosfera. Mąsčiau, kaip čia bus: juk vaikai, triukšmas, ar girdėsis, kas kalbama… Ir ar bus ten tokių mažų kaip Nojus. Pasirodo, Nojus jau ne toks ir mažas, ten buvo ir jaunesnių! O atmosfera labai smagi ir jauki – vaikiukai ropinėja, žaidžia ant kilimo, mamos, įsitaisiusios ant kėdžių ar šalia vaikiukų, klausosi paskaitos, diskutuoja, pateikia klausimus, bendrauja.
Manau, mamoms būtina kur nors išeiti, nereikia užsisėdėti namuose. Nebent poreikio visai nėra, bet būnant tarp keturių sienų galima greitai prarasti ūpą… Ir nereikia bijoti eiti su vaikais. Verks, bus neramūs – na, ir kas? Svarbu eiti ten, kur mama su vaikais jaučiasi gerai, o visa kita tikrai nėra baisu.
Pradės zirzti, galima grįžti namo, tiek tos bėdos.
Dar dažnai einame į lauką. Kadangi gyvename už miesto, turime puikių galimybių stebėti gamtą, vaikščioti miško takeliais, kvėpuoti grynu oru. Beje, labai mėgstame piešti ant smėlio su paprastais pagaliukais ir dėlioti pėdų antspaudus!
Septinto mėnesio naujovės
Ką gi naujo išmoko Nojus? Kelių dalykų. Pirmiausia – zirzti. Tas ramusis Nojukas dabar suraukia nosytę kaip koks nykštukas ir zirzia, zirzia. Taškosi seilėmis, graužia kumštį, daiktus, žaislus ir vis zirzia, zirzia.
O taip – dantys. Dukra dėl jų nebuvo tokia jautri (bet turėjome kitokių bėdų – dėl pilvo), o štai sūneliui dantys ramybės neduoda. Dar jis išmoko blogai miegoti naktį. Atsikelia ir zirzia, zirzia. Pavalgo, lyg pradeda miegoti ir vėl zirzia. Priežastis ta pati – dantys… Dar neprasikalė nė vienas, bet dantenos paraudusios, paburkusios, nenuostabu, kad mažylis toks neramus. Ir taip jis, manau, šaunuolių šaunuolis ir labai kantrus. Pamenu, kai man dygo protiniai dantys, buvau pikta ant viso pasaulio ir labai nelaiminga…
Dar Nojus išmoko siautėti vonioje. Maudynės jam nepaprastai patinka, vandenį tiesiog dievina (gali sušlapti iki ausų galiukų, nė necyptelės, o dukra, jei tik sušlampa veidą ar galvą, iškart susiraukia, švelniai tariant). Dabar, kai maudome Nojų, jis taip taškosi, taip siautėja vandeny, kad būna šlapia viskas aplink.
Dar viena naujiena – katutės! Vis plojame katučių, rodau, pamokau, bet jis tik žiūri ir šypsosi. O vieną dieną, man pradėjus sakyti „Katu katu katutes…“, susidėjo rankytes ir pradėjo ploti! Kaip smagu, žinokite! Bet jūs žinote, jūs – mamos. Tačiau kitąkart jau nepanoro pakartoti savo gebėjimų – turi charakterį vaikinas…
A, ir dar! Nojus jau kalba! Moka pasakyti „mama“, „baba“, „ne“, „ajajai“ (pastarąjį žodį dažnai vartoja, kai kas nors nepatinka, ypač, kai reikia eiti miegoti, o jis sugalvoja, kad gal dar ne visai laikas). Aš, aišku, juokauju. Tiesiog labai smagiai ir mielai skamba, kai žaisdamas ir kalbėdamas savo šneka pasako ką nors panašaus į „mama“.
Vietoj epilogo
Man taip smagu matyti, kai dukra rūpinasi broliu: glosto, myluoja, sūpuoja. Labai mėgsta supti jį vežime ir prašo, kad leisčiau jai. Kartais net veja mane šalin – dabar ji migdys brolį. Beje, jau išmoko pasakyti jo vardą – taip mielai sako „Jojus“. O kai pasisvečiuojame pas mano tėvus ir ruošiamės išvažiuoti, Nojų, kol visi apsirengsime, dažniausiai laiko senelis. Dukra atsistoja šalia, liepia man jį paimti ir nesitraukia nė per žingsnį, kol to nepadarau. Tik tada traukia prie durų ir visiems parodo „ate“. Aišku, manau, kad bus visko: jie ir pasipeš, ir draugaus, tačiau labai tikiuosi, kad brolio ir sesės ryšys bus tvirtas ir tikras. Pati neturiu nei sesės, nei brolio, vaikystėje vis pasvajodavau ir pavydėdavau tiems, kurie auga ne vieni, tad dabar man taip smagu juos stebėti! Kartu suvokiu, kad turiu juos atsakingai išmokyti pagarbos, draugiškumo, sugebėjimo branginti santykius. Bet to neišmokysi kartodamas, tai perteiksi tik savo pavyzdžiu, kasdienėmis situacijomis, gyvenimiškomis patirtimis. Stengiuosi, labai stengiuosi! Vaikai daro mus geresnius. Išties.
Mama Gražina
„Mamos žurnalas“
