Septintasis mėnuo. Adomas-2002

adomas4

Adomas

Žurnalo dailininkė Eglė rašo dienoraštį, kuriame pasakoja apie savo sūnelio Adomo pasiekimus

Dantukas

Sveikos, mielos mamos-skaitytojos! Skubu pasidalyti džiugia naujiena – Adomas jau turi pirmąjį dantuką. Valio! Valio! Valio! Išdygo ta naujiena pačioje mėnesio pabaigoje ir net nelabai skausmingai. Adomas porą dienų buvo itin energingas ir labai garsiai rėkavo, net drebindamas ausų būgnelius, ir verkė, ir juokėsi, norėjo graužti, didžiąją dieną sugraužė visą galą duonos reikės. O vakare tik čiupt, jau ir kyšo mažiukas dantukas.

Geležies atsargos

Dabar Adomas sveria 9,5 kg, ūgis – 74 cm. Šį mėnesį profilaktiškai patikrinome ir sūnaus kraują, nes kaip tik šiuo metu baigiasi nuo gimimo gautos geležies atsargos ir gali būti sumažėjęs hemoglobino kiekis – tačiau viskas kaip ir turi būti. O kitą mėnesį jau pradėsim dantuku kramtyti mėsytę, taigi tos atsargos pasipildys. Tyrimai geri, visi didieji skiepai atlikti. Auga sūnelis sveikas, linksmas ir dantytas.

Racionas

Ryte apie 5 val. – pienukas.

8.30-9 val. – dar kartą pienukas ir sūneli keliasi.

Tada einame į lauką arba žaidžiame namie.

Apie 11 val. bandau sumaitinti kokio nors vaisiaus – kriaušės, obuolio, trintų mėlynių, aviečių. Kartais sekasi, o kartais – ne.

Apie 1 val. – pienukas ir pietų miegas. Miega Adomas 1-2 valandas.

16 val. – daržovių košė. Kasdien verdu bulves, morkas, kopūstus, kartais pridedu šaldytų brokolių, žiedinių kopūstų, žirniukų, kartais – moliūgo ar kaliaropės iš turgaus, ir truputį aliejaus. Tokios košės

Adomas gali sukirsti daug – 200 ml ir dar valgytų, bet daugiau negauna. Pieno po pietų nebegeria, būna labai sotus.

Po stiprių pietų žaidžiame namie, vaikštinėjame lauke ar einame į svečius.

Paskui laukiame tėčio – kartais Adomėlis dar pažinda ir kokią valandą pamiega, ir aš nusnūstu šalia.

Grįžęs tėtis Adomą labai džiugina: ir mėto į orą, ir skraidina – skrajūnas krykščia ir rėkia iš laimės.

Apie 20.30 val. suvalgo truputį grikių arba ryžių košelės. Ją verdu iš ,,Skanėjos” dribsnių, balinu adaptuotu mišiniu, kartais paskaninu šaldytomis uogomis ar tyrele. Pieniška košelė – nemėgstamas patiekalas, daugiausiai įbruku sūneliui 100 ml. Ir tai su visokiais burzgimais, juokinimais ir kitokiom atrakcijom. Adomėlis dar kiek pažaidžia arba sėdi prie stalo, stebi tėvų vakarienę, grauždamas kokį kietą riestainį.

Tada į vonią – praustis. Vonelėje maudosi kas antrą dieną.

Prieš miegą pasisupame krėsle, paskaitau sūneliui knygutę, dar gauna pienuko ir apie 22 val. užmiega savo lovelėje.

Vidurnaktį Adomėlis dar kartais prabunda, pradeda verkšnoti, bet tada tėtis nuramina, ir dažniausiai sūnelis išmiega iki 5 val., kai jau keliasi užkąsti.

Kaip matote, gandras atnešė ramų ir gerą sūnelį. Mūsų pediatrė kas mėnesį stebisi, kai Adomas jai šypsosi, užuot bliovęs ant svarstyklių. Net skiepijamas verkia tik tuo momentu, kai duria ir skauda.

Mielai pasilieka su dėde ir teta pabūti valandėlę, arba močiutę aplankyti sutinka ir vienas su ja padraugauti.

Tyrinėtojas

Adomas – jau visai rimtas vyras, moka sėdėti. Pats išmoko pasėdėti kelias minutes, bet, aišku, sėdi, sėdi, knebinėja ką nors, sugalvoja pasisukti ir – bumbt.

Pats mėgina sėstis norėdamas pasiekti kokį labai reikalingą daiktą – mobilųjį telefoną, televizoriaus pultą. Kai iš sėdimos padėties pargriūva, įsitaiso lyg plaukikas ir iriasi. Jau moka apsiversti, pasiversti kur nori. Rankomis pasiekia savo pėdutes, žiūrinėja, kas čia per naujas žaislas. Adomėlis gražiai manipuliuoja rankutėmis, moka jau ir dviem pirštukais griebti. Pavyzdžiui, čiulptuką laiko vienoje rankutėje, o su kitos dviem pirštukais susidomėjęs maigo guminį galiuką, paskui apverčia ir studijuoja žiedelį. Sakome, kad auga Europos Sąjungos mokslininkas – susikaupęs ir įdėmus tyrinėtojas, išradėjas.

Turbūt vienintelę saulėtą sausio dieną Adomas žaidė su saulės zuikučiu. Žiūriu, vos vos judina rankutę su žaisliniu veidrodžiu, ir kad dairosi nuščiuvęs į sieną, į lubas, kur atšvaitas keliauja. Paskui vėl, ant kitos sienos. Zuikutis dingsta, Adomas vėl pajudina veidrodį, kol išvysta zuikutį. Žiūrėjau išsižiojusi ir pati galvojau, ar nesapnuoju.

Ir dar viena gera naujiena – vaikštinėdama su Adomu po parką jau užuodžiau pavasarį. Jau greitai greitai, mamytės ir vaikučiai, lįsim lauk iš kailinių vokelių ir didelių vežimų. Tada lengviau atsikvėpsime – laimingai peržiemojome!

Iki susitikimo pavasarį!

Mama Eglė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 − = keturi

Kitos temos: