Redakcijos kūdikis Pijus Zajančkauskas gimė kovo 16 dieną, svėrė 3 995 gramus, buvo 54 centimetrų ūgio. Pijaus mamai Inetai 35 metai, ji mikrobiologė. Bendraamžis vyras Valdas – pramoninio dizaino specialistas. Šeimoje auga 5 metų dukra Adelė.
Pijui anksčiau prasidėjo žiema
Šį mėnesį Pijus patyrė naujų pojūčių. Pavyzdžiui, kaip atrodo žiema, ir ką reiškia vilkėti striukę su kailiuku. Mat nuo rugsėjo sesutė Adelė pradėjo lankyti dailiojo čiuožimo pamokėles
Ledo rūmuose, o Pijus su mama kantriai stebi jos treniruotes vos 4 laipsnių šilumos salėje.
Eidami į Ledo rūmus pirmą kartą, jie net neįsivaizdavo, kad ten taip vėsu, todėl visi buvo apsirengę lengvai, su basutėmis (lauke švietė šilta rudens saulutė). Dabar į sesės treniruotes Pijus važiuoja šiltai aprengtas striuke, kepure ir net pirštinėmis, kurių labai nemėgsta, mat tada negalima rankyčių kišti į burną. Po valandą trunkančios treniruotės vaikinas būna nuo šalčio kiek įraudęs, bet sloga kol kas neužpuolė. Mama tikisi, jog šaltas oras kaip tik padės Pijui užsigrūdinti.
Į treniruotes Ineta su vaikais važiuoja tris kartus per savaitę. Adelė labai užsidegusi išmokti čiuožti, tad tą dieną, kai būna užsiėmimai, ji į darželį išeina su didžiule kuprine – pačiūžomis, apranga ir visu kitu reikalingu inventoriumi. Net kai pavakary darželio vaikai išeina į kiemą pažaisti, Adelė žaidžia su kuprine ant pečių – kad tik nepamirštų pačiūžų. Ji nori, kad per treniruotę mama neišeitų iš žiūrovų salės, todėl ir Pijui tenka visą valandą stebėti čiuožiančius vaikus. Kartais Adelė pričiuožia prie krašto, pakalbina, pajuokina broliuką. Kartais jis ten ir pažinda (matyt, šaltyje atsiranda geras apetitas). Į treniruotės pabaigą Pijui kiek nusibosta, mama turi jį kalbinti ir „ploti katučių“. Vieną kartą per savaitę, jei spėja grįžti iš darbo tėtis, Pijus su juo lieka namuose, o į Ledo rūmus važiuoja Adelė su mama. Tada Ineta sako suspėjanti net knygą paskaityti.
Puodukas tapo draugu
„Toliau tęsiame močiutės pradėtą darbą – pratinti ant puodo, – pasakoja mama, – Pijus jau supranta, kad „sisi“ reiškia daryti ant puoduko, tad kartais net į kelnes padaręs pradeda kartoti „sisi“…
Ineta kas valandą sodina sūnelį ant puoduko, ir dažniausiai rezultatas būna teigiamas. Kartą jos draugė paklausė, kaip ji nuspėjanti, kad jau laikas sodinti? Ineta juokiasi, kad kol kas Pijus niekaip neparodo savo norų, tad lieka pasikliauti savo intuicija ir nepražiopsoti lemiamos akimirkos.
Pasodintas Pijukas dažniausiai tą pat akimirką „atlieka reikalus“, mama kartais net suabejoja, kodėl jis nori keltis, ragina: pasėdėk dar, neskubėk.
Bet pakėlusi berniuką mato, kad jis reikalą jau atlikęs. „Stengiamės virš kriauklės nebelaikyti, kad nesusiformuotų netinkamų įpročių, geriau naudojame mėlynąjį sesės puoduką. Jis labai patogus, nes padarytas taip, kad vaikas iš jo neišvirstų. Kai Adelei jo nebereikėjo, buvome išvežę jį į sodą, o dabar parsivežėme ir naudojame.“
Kai Pijui pavyksta „padaryti“ į puoduką, visa šeima ploja ir giria, koks jis šaunuolis.
Šliaužimas tobulėja
Šį mėnesį pasikeitė Pijaus judėjimo kryptis. Iki tol ropojęs atbulas, berniukas pradėjo šliaužti ir į priekį.
„Vieną dieną prieš maudynes Pijų nuogą paleidome ant grindų, ir jis gana greitai nuropojo į priekį, matyt, nevaržė drabužėliai, kaip sakoma, buvo geras sukibimas su grindimis. Aš jau buvau šį Pijaus triuką mačiusi, o tėčiui buvo naujiena, jis labai nustebo“, – sako Ineta.
Dabar Pijus juda po visą kambarį, kartais mama jį randa ir po stalu, ir kitame kambario gale. Kai žaidžia su savo mėgstamiausiu žaisliuku obuoliu, tas kartais parieda į priekį, ir Pijus patenkinta ropoja jo paimti.
Meniu papildė morkos ir bulvės
Kai suėjo pusė metų, Ineta nusprendė, kad jau pats laikas Pijui paragauti košių. Pradėjo nuo virtos bulvės. Tačiau vaiko reakcija nebuvo tokia, kokios galima buvo tikėtis iš apetitu nesiskundžiančio galiūno. Šaukštelį košės jis ilgai stumdė po burnytę, kol galų gale pradėjo žiaukčioti. Vis dėlto mama kasdien kantriai virdavo po bulvę, kurią dažniausiai pačiai tekdavo ir suvalgyti. Po trijų dienų į bulvių tyrę įmaišė pusę morkos. Bet net ir saldesnė košė Pijaus nesužavėjo.
Lūžis įvyko, kai kartą teko valgyti kartu su sese (regis, tai buvo savaitgalis, kada Adelei nereikėjo į darželį). Sesė jį kalbino, linksmino, šaukšteliu maitindama košę, ir Pijus tada suvalgė visai nemažai. Jis labai džiaugiasi Adelės kompanija, jam sesė – viskas.
Kol kas neatrodo, kad tirštas maistas jam būtų labai skanu, bet po truputį jau ragauja. Pradėjus primaitinti, pasidarė kietesni viduriukai, Pijus ėmė rečiau tuštintis. Košės Pijukas gauna vieną kartą per dieną, o visi kiti maitinimai būna mamos pienas.
Žalio obuolio Ineta duoda tik retkarčiais, nes po pirmos degustacijos berniukas jautėsi nekaip, jam skaudėjo pilvuką, buvo neramus.
Baseino neprisijaukino
„Vis dar bandome eiti į baseiną, bet greičiausiai teks nutraukti, nes tai vieta, kur Pijus daugiausia verkia. Jis pradeda tampyti lūpą jau persirengimo kambaryje (baseine kūdikiai vilki specialias kelnaites, saugančias nuo „didžiojo reikalo“, jei vaikiukas netyčia padarytų). Gal jis išsigąsta kitų vaikų balsų, verkimo, gal nesaugu didelėje erdvėje? O ir baseine būna ašarų, tikriausiai dėl to, kad baseino vanduo per šaltas. Namuose vonioje jis tikras vandens vaikas, taškosi, juokiasi patenkintas, o jei dar į vonią įlipa ir sesutė, tada išvis laimei nėra ribų. O baseine jis piktas, sunku nuraminti, kai įsiverkia. Kalbinu: Pijuk, neverk, jis įsižeidęs net galvytę į šoną suka,“ – pasakoja Ineta.
Po baseino Pijus dažniausiai užmiega automobilyje, būna nusiverkęs ir pavargęs. Inetai liūdna, kad sūnelis nepriprato prie baseino, nes tai puiki pramoga visai šeimai, naudinga ir sveikatai: ją pačią vargina nugaros skausmai, o plaukimas vienas iš gydymo būdų. Nugaros skausmą Ineta pajuto po Adelės gimimo, o dabar, kai reikia nešioti beveik 10 kilogramų Pijuką, skausmas vėl sustiprėjo. „Galvodama apie savo sveikatą, esu numačiusi ir tokį variantą: kol pati plaukiosiu, Pijų paliksiu sėdintį ant kranto kėdutėje, kad mane matytų ir girdėtų. Pastebėjau, kad kai kurios šeimos taip daro, ir šis būdas pasiteisina“, – sakė mama.
Adelės lovytė teko Pijui
Pijaus močiutė iš Akmenės paragino, kad jau pats laikas būtų pastatyti anūkui lovytę. Naujos lovytės Pijui pirkti nereikėjo, liko gera nuo Adelės. Dabar lovytė naudojama dienos miegui – paguldžiusi į ją mama gali būti rami, kad Pijus nenušliauš iki lovos krašto ir neiškris, kaip keletą kartų vos ir nenutiko.
Miegodamas tėvų lovoje Pijus įveikdavo net pagalvių ir antklodžių užtvaras.
Bet naktį joje dar nemiega. Geriausiu atveju užmiega iš vakaro ir pratempia porą valandų iki pirmo naktinio maitinimo. Tada vis tiek reikia jį kelti į savo lovą ir duoti pažįsti. Taip dažniausiai ir lieka miegoti tarp mamos ir tėčio. Naktį Pijukas valgo ne vieną kartą. Būna naktų, kad prabunda tik porą kartų, o yra buvę, kai visą naktį iš burnytės nepaleido krūties. Tačiau natūralus maitinimas nei mamos, nei vaiko visiškai neišbudina – abu būna pusiaumigiai.
Pijus sirgo
Rugsėjį pirmą kartą Pijus buvo rimtai susirgęs. „Manėme, kad kalti dygstantys dantukai, atrodė, kad kalasi viršutiniai. Bet greičiausiai Pijus buvo pasigavęs virusą. Vakare pamatavau temperatūrą – 39. Stengiausi nesinervinti, daviau raminamąją ir temperatūrą mažinančią žvakutę. Bet, man regis, vaistai nelabai padėjo. Tris paras jis nenuėjo nuo rankų nei dieną, nei naktį, buvo neramus, karštas, nelaimingas. Tik paguldydavome į lovytę – verkdavo“, – prisimena Ineta.
Bet lygiai trečią parą karštis praėjo, tai greičiausiai buvo kūdikių trijų dienų karštinė. Vaikui užmigus pietų, mama palietė ranka jo kaktytę ir nustebo, kad ši buvo visai vėsi. Šįkart Pijukas apsiėjo be gydytojų ir ligoninių. „Aišku, jei būčiau mačiusi, kad atsirado kokių pašalinių simptomų, vaiką beria, jis kosti ar krečia drebulys, būčiau kreipusis į gydytoją. Bet ligoninės man kelia siaubą po Adelės auginimo patirties.
Kadangi mūsų vaikai auga neskiepyti (Adelę paskiepijome tik nuo pačių rimčiausių ligų), tai gydytojai labai nepalankiai vertina tokį mūsų požiūrį. Adelė būdama maža susirgo kiaulyte, nes nuo jos nebuvo skiepyta, o gydytojai mus prigąsdino, kad čia gali būti pačios baisiausios ligos, net kraujo vėžys. Nenoriu net prisiminti, koks tai buvo didžiulis išgyvenimas mums su vyru. Todėl su Pijumi laikausi taisyklės, kol padėtis kontroliuojama, išlaikyti blaivų mąstymą ir nepanikuoti. Kažkur skaičiau gražią mintį, kad susirgusį vaiką geriausiai gydo mamos ramybė, kurią jis pajunta prisiglaudęs prie krūtinės“, – sako Ineta.
Šiaip Pijus auga gana stiprus ir sveikas, galbūt turi įtakos kasdien daroma dinaminė mankšta, galbūt imunitetas sustiprėjo vasarą, kai teko pagyventi gamtoje turistinėmis sąlygomis, nakvoti palapinėje ir praustis šaltame upelio vandenyje? Po tarzaniško gyvenimo savaitės Pakutuvėnuose Pijus nesusirgo net sloga.
Mylimiausi žaislai
Pijus turi medinį vežimėlį, kurį mama nupirko dar būdama nėščia, į kurį dabar sudėti mėgstamiausi jo žaislai, o vėliau, įsikibęs į vežimėlio rankeną, galės mokytis ir vaikščioti.
Šiuo gyvenimo etapu mylimiausi žaisliukai yra tie, kuriuos galima kišti į burną ir ,,paragauti“. Tai kietas obuolys su skuduriniu lapeliu, medinis Buratinas su puikiai į burną telpančia nosimi (jį kažkada tėtis parvežė lauktuvių Adelei). Dar iš vežimėlio dažnai būna traukiamas žydras dramblys, turintis labai skanias plastmasines ausis. Tarp žaislų yra ir draugės dovana iš Amerikos – į barškutį panašus įrenginys, kuriame yra speciali vieta maistui, pavyzdžiui, morkos ar obuolio gabaliukui. Vaikas čiulpia tinklelį, į kurį įdėtas maistas, ir nepaspringsta. Bet kol kas Pijaus tas žaislas dar nesudomino, kaip ir mamos siūta lėlytė, kuriai pasiūti iš natūralių medžiagų prireikė beveik mėnesio, nes tai labai kruopštus rankų darbas.
Be žaislų, Pijų domina ir buities daiktai. Net žurnalas storais lapais ilgam laikui gali tapti įdomiu užsiėmimu.
Neseniai šeima lankėsi ekologiškame turguje, kur buvo prekiaujama ir mediniais žaislais. Adelė įkalbėjo Pijui ateičiai nupirkti vieną labai mielą žaisliuką – juodą medinį arkliuką. Pijus kol kas joti ant jo per mažas, bet sesutė vis tiek ima brolį į glėbį, kai apsižergusi arklį joja pati.
Pijaus emocijos
Sulaukęs pusės metų, vyrukas jau pradeda rodyti charakterį. Anksčiau būdavo palankiai nusiteikęs automobilio atžvilgiu, o dabar sodinamas į automobilio kėdutę jau protestuoja. Jeigu būna miego laikas, jis užmiega, bet jei ne, verkia tol, kol mama neapsikentusi sustoja pakelėje. O kaip sustoti, jei įstringa automobilių spūstyje? Tada Pijukas labai įsipyksta ir ilgai verkia. Mamos bandymai pagarsinti radiją mažai padeda.
O važinėti jiems tenka dažnai – tai baseinas, tai ledas, kartą per savaitę abu važiuoja į šeimų klubo susitikimus, o dar reikia aplankyti drauges.
Dar Pijui nepatinka prekybos centrai. Jei tenka juose užtrukti ilgiau, beveik visada pradeda verkti.
Žmonės eilėje piktai žiūri, kodėl mama su vaiku nesusitvarko, bet labai retai kuris susipranta pasiūlyti užleisti eilę. Ineta stengiasi apsipirkti tuo metu, kada žmonių mažiau, galima viską žaibiškai susirikti į krepšį ir nestovėti eilėse prie kasų.
Pijukas moka parodyti ir didelį džiaugsmą. Keletą kartų buvo paliktas su tėčiu ilgesniam laikui, o kai pamatydavo tarpduryje grįžusią mamą, veidą nušviesdavo šypsena nuo ausies iki ausies. Arba kai Adelė grįžta iš darželio ir ateina su juo pažaisti – būna be galo laimingas, krykščia. Adelė broliuką labai myli.
Grįžus iš darželio, jos pirmi žingsniai būna nusispirti į šoną batus, nusimesti paltuką ir bėgti pas broliuką.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
