Redakcijos kūdikis Pijus Zajančkauskas gimė kovo 16 dieną, svėrė 3 995 gramus, buvo 54 centimetrų ūgio. Pijaus mamai Inetai 35 metai, ji mikrobiologė. Bendraamžis vyras Valdas – pramoninio dizaino specialistas. Šeimoje auga 5 metų dukra Adelė.
Dantys sutrikdė dienotvarkę
Šį mėnesį Pijukas mus pasitinka šypsodamasis nebe dviem, o beveik keturiais dantukais. Tiesa, ketvirto matyti tik baltas taškelis ir patinusios raudonos dantenos, bet sunkiausias prasikalimo momentas jau praeityje. Turėdamas du apatinius ir du viršutinius kandis, Pijus išmoko juos galąsti, mamai net neramu, kad nenusidildytų dar iki galo išdygti nespėjusių dantukų.
Per tuos dantis visiškai pakriko berniuko gyvenimo ritmas. Dieną jis valgo mažai – truputį pažinda krūtį ir jau žvalgosi po kambarį, ieškodamas įdomios veiklos. Užtat naktį „pumpuoja“ pienuką po kelias valandas. Kartais prisisegęs prie krūties išmiega pusę nakties. Dabar, kai pasidarė neramus ir kaprizingas, nebenori miegoti ir vaikiškoje lovytėje. Pijui patinka visą naktį miegoti tėvų lovoje.
„Atrodo, kad vaikui augant viskas turėtų būti tik lengviau, paprasčiau, bet dėl dantukų skausmo Pijus vėl tarsi sugrįžo į pirmuosius mėnesius, kai valgydavo ir miegodavo be jokio ritmo. Žinau, kad taip atsitinka daugeliui. Kai Pijui buvo pora mėnesių, Šeimų klube diskutavome apie naktinius valgymus. Viena mama, auginanti pusmetinuką, guodėsi, kad naktį vaikelis prabunda valgyti net keliolika kartų. Tada širdyje pasidžiaugiau, kad mano mažylis miega gerai. O dabar išgyvenu tą patį, ką ir ana mama“, – sako Ineta.
Tėtis Valdas netyčia atrado puikų būdą, kaip užmigdyti sūnelį nenešiojant jo ant rankų – Pijuką susuka į antklodę ir krašteliu uždengia veiduką. Po poros minučių vaikas jau būna sapnų karalystėje. Šeima juokauja, kad Pijų nutildyti reikia taip pat, kaip papūgėlę: kai uždengi narvelį, iškart tylu.
Raugintų agurkėlių gurmanas
Neseniai vizito pas gydytoją metu berniuką pasvėrė – dabar jis sveria beveik 10 kilogramų (trūksta vos poros šimtų gramų iki apvalaus skaičiaus). Stambus ir fiziškai ir stiprus vyrukas iki šiol pripažįsta tik mamos pieną. Nors Ineta ir toliau kasdien atlieka beprasmį ritualą – verda vienintelę bulvę, gabaliuką morkos ir moliūgo, trina daržovių košę, bet košės Pijus iki šiol taip ir nepamėgo. Geriausiu atveju pavyksta įsiūlyti pusę arbatinio šaukštelio, likęs maistas išpurškiamas ant baldų, drabužių ir sienų.
Namiškiai, maitindami Pijuką, visada po ranka turi rankšluostį, kad spėtų „sugauti“ purškiamą košę.
Mama bandė siūlyti ir vaikiškos varškės, bet ją irgi ištiko toks pat likimas – buvo išpurkšta.
„Kiek skaičiau literatūros, paprastai tokio amžius kūdikiai mielai čiulpia duonos kraštelį ar riestainiuką. Padžiovinau duonos džiūvėsėlių, bet vos įsidėjęs į burnytę suspiegė – matyt, kietu kraštu užsigavo išburkusias dantenas. Metė šalin ir duoną, ir riestainiukus. Vienintelis „kietas maistas“, kurį Pijukas pripažįsta, yra naminiai rauginti agurkai. Mūsų močiutė, Valdo mama, pagal savo receptą užraugia kubiliuką naminių agurkų, kurie išsilaiko per žiemą. Jie lieka traškūs, nors ir rūgštoki. Šeimoje tuos agurkus vadiname vitaminais. Kartą atpjovusi mažą gabaliuką pasiūliau pačiulpti ir Pijui. Ir kaip nustebau, kad vaikui iš malonumo net akys sužibo. Kai po kurio laiko gabalėlį atėmiau, ėmė šaukti.
Maniau, kad tai atsitiktinis kaprizas, bet kitą kartą davus gabalėlį agurko, jis ir vėl mielai čiulpė.
Dantukais kramtyti agurko dar nebando“, – pasakoja mama.
Taigi gurmano Pijaus meniu dabar sudaro „saldu – rūgštu“ kontrastas: pienas ir raugintas agurkas.
Įdomu viskas, kas leidžia garsus
Pastaruoju metu Pijų labai domina visi buities garsai. Ypač patinka dulkių siurblys ir fenas plaukams.
Tiesa, šių dviejų prietaisų kol kas neskiria: jei kas vonioje džiovinasi plaukus, Pijukas pasilenkęs ant žemės žiūri, kur čia tas siurblys burzgia. Kartais su išjungtu siurbliu mama leidžia pažaisti.
Susidomi ir įjungta muzika. Mama dažnai uždeda paklausyti A.Bočelli kompaktą, kuriame Pijus turi numylėtą diną. „Kai įjungiu penktą dainą, Pijus iš karto atpažįsta ritmą ir ant mano kelių ima šokti, mat ta daina greitesnė. Kitas, lyriškesnes dainas jis išklauso“, – sako Ineta.
Ir žaisliukai dabar patinka tie, kuriais galima išgauti kokį garsą. Numeris vienas yra medinis Adelės metalofonas – Pijus pasiima į ranką pagaliuką ir pliekia iš visos jėgos. Kol Adelė darželyje, broliukas mėgsta įsisukti ir į jos žaislų dėžę. Patinka daužyti odinį būgnelį su skambučiais. Kai pritrūksta garsų, Pijus tiesiog daužo kokį nors žaislą į grindis.
Ropojimo virtuozas
Ineta su nostalgija prisimena tuos rytus, kai vyrui ir dukrytei išėjus į darželį, dar galėdavo kiek pamiegoti su Pijuku miegamojo lovoje. Dabar to padaryti nebeįmanoma, nes bet kada pabudęs Pijus gali nuropoti iki lovos krašto ir iškristi. Kartą tėtis vos spėjo už pėdos nutverti, Pijukui besiverčiant per galvą.
Jaučiasi, kad Pijus labai sustiprėjo. Savo lovytėje jis jau moka pats atsistoti, įsikibęs į groteles. O namuose ropojimo maršrutai seniai peržengė vieno kambario ribas. Kartą mama jį rado nuropojusį į vonią ir pusiau sulindusį į skalbimo mašiną. Prieš tai berniukas buvo iškraustęs iš mašinos skalbinius.
Ropojant iš kambario, kuriame praleidžia daugiausia laiko, į miegamąjį ar virtuvę, Pijui tenka įveikti aštrų spintos kampą. Keletą kartų beropodamas atsitrenkė į kraštą ir užsigavo, tad paskui mama pastebėjo, kad prasilenkdamas su spinta, Pijukas ištiesia rankytę – saugosi aštraus krašto.
Liūdesys ir paprasti „ožiai“
Pijus jau gana gerai moka išreikšti savo emocijas. Mama skiria, kada vaikučiui iš tiesų bloga, ką nors skauda, o kada jis paprasčiausiai ožiuojasi.
Pradėjus aktyviai judėti po namus, retai kada pavyksta išvengti kokių nors nedidelių traumų: tai galvyte bilsteli į lovos kraštą, tai pargriūna. Tada, kai vaikui išties skauda, iš akių pabyra ašaros. Interviu metu Pijukas taip pat truputį paslydo ant grindų. Iš karto nukrito ašara kaip pupa, o mamos guodžiamas, jis dar ilgokai „barėsi“, kažką burbuliavo savo kalba, kol nurimo.
Tačiau gana dažnai ašarų nebūna, o verksmo ir šaukimo – nors ausis užsikimšk. Pavyzdžiui, parduotuvėje prie kasų Pijus ėmė taip rėkti, kad nebuvo įmanoma jo nuraminti nei žodžiais, nei magiškuoju raktų ryšuliu, kuris paprastai sudomina ilgam laikui. Žmonės eilėje net pradėjo klausinėti: „O kas jam yra?“ Kas – paprasčiausi ožiukai. Kaip ir važiuojant automobiliu į svečius. „Vieną sekmadienį po mišių Palaimintojo Matulaičio bažnyčioje susitarėme 4 šeimos kartu papietauti. Valdas tuo metu buvo išvykęs į komandiruotę, tad važiavau aš viena su vaikais. Dar į automobilį įsėdo pora draugų vaikų.
Bijojau, kad trimečius reikės tramdyti. Bet kur tau – visi išdykėliai sėdėjo ramutėliai, užtat Pijukas, kaip ponas įsitaisęs ant priekinės sėdynės, rėkė už visus. Draugai, pas kuriuos turėjome pietauti, gyvena užmiestyje, tad kol nuvažiavome, mane net prakaitas išpylė. Galvojau, gal vaikui veržia koks drabužėlis, gal ką skauda, bet Pijui nė mažiausia ašarėlė neiškrito – greičiausiai tai irgi buvo ožiai“, – sako Ineta.
Svečiuotis Pijus nelabai mėgsta. Galbūt ten, kur daug žmonių ir nepažįstama aplinka, jis jaučiasi nesaugus? Net ir pasodintas ant žemės pažaisti, Pijukas akimis vis ieško mamos, o išgirdęs jos balsą, tuoj pravirksta.
Atrado tinkamą baseiną
Nusivylusi, kad Pijus blogai jaučiasi baseine, Ineta jau galvojo, kad teks pamiršti mėgstamą užsiėmimą, bet netikėtai viskas išsisprendė į gerąją pusę. Šeimų klubas susiorganizavo lankyti baseiną viename privačiame medicinos centre. Galbūt tai, kad čia kur kas jaukesnė aplinka, o galbūt dėl šiltesnio vandens Pijukas šiame baseine jaučiasi gerai. Su didžiausiu malonumu eina ir į pirteles pasikaitinti.
Tačiau Pijus nebijo ir šalčio. Iki šiol sąžiningai važiuoja į visas sesutės Adelės treniruotes Ledo rūmuose. Tiesa, kartais visos treniruotės jie su mama patalpoje neišbūna – išeina į kiemą pasivaikščioti. O kartą Adelės trenerė paėmė Pijuką ant rankų ir su juo apčiuožė „garbės ratą“ – tas žiūrėjo išpūtęs akis, nieko nesuprasdamas…
Tarp Adelės ir Pijaus yra gražus ryšys. Kai Adelė grįžta iš darželio, iš pradžių tyliai eina per prieškambarį, bijodama pažadinti broliuką, jei tas miega. Tačiau jei nemiega, iškart abu ima krykšti, pasiilgę vienas kito. Tik Adelė moka taip prajuokinti Pijų, kaip niekas kitas. Atrodo, jos triukas visai paprastas: nuo kambario krašto labai lėtai ji artinasi prie Pijaus lovytės, bet Pijuką šis triukas veikia kaip geriausias anekdotas: jis kvatoja net springdamas.
Adelė padeda mamai pastumti vežimėlį, jei eina su pirkiniais, palaiko Pijų, kai reikia vežimuką įstumti į liftą. Kartą kaip tikra moteris pasiguodė: „Na mudvi šiandien ir pavargome“…
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
