Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (44 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (46 m.) Neila susilaukė Austėjos (23 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir pagimdė dukrelę Adelę (1 m.), bei Jogilės (18 m.), kuri dabar dvyliktokė.
Marcelė gimė 2013 m. gegužės 24 dieną, svoris 3950 g, ūgis 56 cm.
8 mėnesiai – 10 800 g, 77 cm.
Mėnuo įkalinimo
Mano dienoraštis nespėja paskui gamtą. Kai rašau, žaliuoja žolė, kai skaitote, jau spaudžia speigas. Ši žiema tokia nenuspėjama, kad visai neaišku, koks bus oras, kai išeis kovo mėnesio žurnalo numeris. Pamenu, pernai sumaketavusios balandžio mėnesio žurnalą maldavome N. Šulijos atšilimo, nes į viršelį įdėjome pusnuoges dvynukes, antraštės rėkė apie bundančias erkes, o termometras rodė minus 20°C.
Aštuntasis Marceliukės mėnuo nuo pirmos iki paskutinės dienos praėjo „už grotų“. Kas rytą eidavau prie lango žadėdama – jeigu lauke pamatysiu nors vieną mamą su kūdikiu, susikaupsiu ir prisijungsiu.
Tačiau žaidimų aikštelė ir mamų pamėgtas takelis prie miško būdavo tušti, o prie laiptinės mindžikuodavo tik šunį palakstyti išleidęs kaimynas. Na dar pirmyn–atgal kursuojančios bobutės su „Norfos“ maišiukais, bet jos man ne rodiklis, nes šios ištvertų ir Jakutijos klimatą. Žmonės klaidingai įsivaizduoja, kad Lietuvos pensininkai yra ligoti ir pavargę, viskas atvirkščiai – matyt, dėl to, kad per gyvenimą gavo nedaug E ir patyrė mažiau streso, nes visi turėjo darbus ir gaudavo vienodas algas, mūsų pensininkai yra energingi, žvalūs ir smalsūs. Sprendžiu pagal abi Marcelės močiutes (68 ir 71 metų), kurioms arktinis šaltis nesujaukia planų aplankyti turgų, paštą ir prekybos centrą. Bet grįžkime prie lango – kai pamatydavau, kad lauke nėra nė vienos mamos-kamikadzės, lengviau atsikvėpdavau. Nesame ruoniai, nesimaudome eketėse, nemėgstame šalčio, tai kodėl kūdikis turėtų kamuotis žvarboje, jei namuose taip šilta ir gera? Juolab kad Marceliukė, įkopusi į aštuntą mėnesį, pirmą kartą susirgo. Sėdėjimą namie pateisinau ir tuo, kad saugau vaiką, kad neatkristų.
Trijų dienų karštinė
Marcelei tai buvo nekalta trijų dienų karštinė, o man – trimis metais gyvenimą sutrumpinęs košmaras.
Iš vakaro guvi ir valgi dukrytė ryte atsikėlė neįprastai gerutė, greitai aptikome, kad karščiuoja – 38,8°C.
Eilinį kartą paklausiau savęs, kas geriau – valdyti medicininės informacijos srautus, greičiau už gydytoją nustatyti ligą ir žinoti, kuo tai gali baigtis, ar būti tos srities beraščiu, bet sutaupyti milijardus neuronų, nes kai nežinai, tai ir galvos neskauda? Temperatūra kilo, ir aš patraukiau į vaistinę žvakučių.
Vaistininkė, išgirdusi, kad kūdikiui nėra 8 mėnesių, o temperatūra artėja prie 39°C, ištransliavo nerimastingą monologą apie žaibinį meningokoką, liepė atidžiai stebėti odą (ar nesiranda bėrimų) ir, „jei vaikas taps vangus, skubėti į ligoninę“. Antras punktas – Šeimos medicinos centras, kuriame gydomės.
Registratūroje išgirdau, kad į namus jie neina, talonėlį gali duoti tik kitai dienai, o man privalu stebėti odą ir, „jei vaikas taps vangus, lėkti į priėmimo skyrių“.
Jeigu nebūčiau rašiusi straipsnių apie tą meningokoką… Jeigu doc. A.Vingras nebūtų man įbrukęs nuotraukų, kuriose užfiksuotos hemoraginio bėrimo pažeistos kūdikių rankytės… Jeigu per TV nebūtų rodę siaubingo reportažo apie vaikutį, kuriam dėl meningokoko amputavo galūnes… Jeigu visai neseniai kalbinta Santariškių ligoninės gydytoja nebūtų prigąsdinusi, kad „jei vaikas staiga sukarščiavo, tėvai neturi teisės miegoti, jie privalo per naktį budėti šalia įsijungę šviesą ir stebėti odą“… Jeigu viso to nebūtų buvę, būčiau ramiai išsimiegojusi ir atsikėlusi su sveika Marcele (nes ji tokia ir atsikėlė, temperatūros nebebuvo). Tačiau aš visą naktį blaškiausi – įjungusi šviesą vis nuklodinėjau miegantį vaiką, tampiau pižamytę, kad apžiūrėčiau kojas, ir kas 10 minučių kaišiojau termometrą. Kitą dieną apylinkės gydytoja nerado jokių ligos požymių, todėl nustatė trijų dienų karštinę (kuri Marcelei tęsėsi tik parą).
Ką pasakė liga
Ta karštinė, kurią įveikė dvi žvakutės, atskleidė du dalykus:
Pirmas. Marcelės imuninė sistema veikia gerai. Aplink sirgo visa gentis, o mažoji atsipirko tik trumpu pakarščiavimu. Prisiminiau vyresnes dukras, kai išgirdusi pirmąjį jų „apči“ žinojau, kuo tai baigsis: vienai – ausų uždegimu, kitai – angina, o abiems – eiliniu antibiotikų kursu. Dėl nepaliaujamo antibiotikų valgymo abi dukras į darželį išleidau sulaukusias 3,5 metų. Ir tai dar pusmetį samdydavau auklę, kad pasaugotų, kai sirgs (o ir sirgo). Galbūt Marceliukė bus pasirengusi šturmuoti darželį būdama 2 metų, kaip dabar madinga? Tai mūsų šeimai būtų nauja patirtis, ir aš į ją nespjaunu, kad tik A.Zuokas skirtų mums vietą.
Antras. Nors esu „sena trečiakartė“, mano psichika neištveria vaiko ligos. Tą bemiegę naktį dar kartą patvirtinau sau, kad prieš vaiko ligą visos kitos gyvenimo negandos yra nulis. Atleido iš darbo, bankrutavo bankas ir prapuolė gyvenimo santaupos, nebegalite išmokėti paskolos už būstą, avarijoje sumaitojote automobilį – visa tai tėra tik dulkės, kai palygini su vaiko liga. Prisiminiau, kiek tokių bemiegių naktų gulėjau kaip šuo susirangiusi šalia sergančio vaiko, delnais uždengusi kuo daugiau karšto kūnelio ir taip įsivaizduodama, kad išsiurbiu ligą į save. Tada pažadėdavau Dievui padaryti begales gerų darbų, kad tik vaikutis greičiau pasveiktų. Sunku įsivaizduoti, ką išgyvena rimtomis ligomis sergančių vaikų mamos, jos mano akyse yra didvyrės. Net dabar rašydama jaučiu gumulą gerklėje, kaip norisi jas apkabinti, paguosti, padrąsinti. O kiek stiprybės, blaivaus proto turi turėti mama, auginanti būrį vaikų, juk jie visi kartais serga. Kaip per virusų sezoną rami išlieka 7 vaikų mama Aurima Dilienė (jos pamąstymus apie daugiavaikes šeimas skaitykite šiame numeryje)? Lenkiuosi prieš šias moteris. Ne vienas gydytojas yra sakęs – vaikui susirgus svarbiausia, kad mama liktų rami, nes jaudulys ir nerimas persiduoda vaikui ir trukdo sveikti. Bet kokią piliulę nuryti, jei vaikui susirgus apsinuogina visi nervai? Aš tokios kol kas neradau…
Sodo nykštukas pajudėjo
Nugyvenusi gerą gyvenimo gabalą, jau galiu įvardyti du savo įkyrumus, kurie mane yra apsėdę nuo tada, kai tapau sąmoninga. Pirmas apsėdimas yra dėl svorio. Visada atrodo, kad sveriu per daug, amžinai lieknėju, dėl menamo nutukimo perku apdribusius drabužius, ieškau naujų svorio metimo būdų ir idėjų, nors jau 25 metus mano svoris beveik nesikeičia, svyruoja tik 2–5 kg (net gerokai žemesnė R. Ščiogolevaitė, scenos žmogus, sakė, kad leidžia sau 7 kg svyravimus, tiesa, vėliau paaiškėjo, kad ji laukiasi). Tik patraukite mane už liežuvio ta tema ir pasigailėsite, nes nebesustabdysite.
Antras mano įkyrumas yra tvarkymasis. Švaros ir tvarkos manija mane valdo net tada, kai sergu ar esu pervargusi – būtinai atsikelsiu iš lovos pataisyti užuolaidų, jei kas nors eidamas pro šalį sujudino ir pažeidė klosčių kritimo dermę. Nukritęs plaukas ar trupinys, dantų pastos taškelis ant vonios veidrodžio, neplautas šaukštelis kriauklėje neleis man užmigti. Savo įkyrumą pagrindžiu budistine išmintimi, kad kai tvarkinga žmogaus aplinka, tai tvarkingas ir vidus. Namiškiai žino apie šią mano ligą ir stengiasi neerzinti, nes dėl ne vietoje numesto daikto ar pojūčio, kad kažkas limpa prie kojų, aš visada susinervinu. Manau, supratote, kur lenkiu. Marceliukė prie tų sąmoningųjų namiškių neprisiskaito. Kol mūsų sodo nykštukas sėdėjo ant savo klilimėlio ir žaidė su žaisliukais, dienos pabaigoje reikėdavo tik sutvarkyti ir išvalyti jos kampelį. Tačiau dabar, kai sodo nykštukas pajudėjo…
Namų griovimo metas
Dukrytė auga pagal raidos kanonus, todėl būdama aštuonių mėnesių ji vikriai ropoja, atsidarinėja apatinius stalčius ir spintelių dureles, bendrauja su savimi dideliame koridoriaus veidrodyje (neapsiriboja tik „caca“, reikia ir šlapių bučinių). Dažnai ji tamposi su savimi apseilėtą pakramtuką – riestainį ar džiūvėsį, o šis palieka pėdsakus kaip sraigės šliūžė.
Taigi rytais mudvi išlydime tėtį ir sesę, o pačios stojame į dvikovą – viena namus griauna, o kita bando atstatyti. Siurblys, šluostė, šluotelė ir kempinės susiremia su galingu priešininku – 10 mažyčių kibių pirštukų. O jei į svečius ateina anūkė Adelė, tada procesas tampa dar veržlesnis, nes abi griovikės konkuruoja ir viena kitą kursto. Tada įsivaizduoju, kad mano namai gavo užkratą (kūdikius) ir susirgo daugybine netvarkos liga, gresiančia net invalidumu. Veidrodžiai ir stiklas į lodžiją apsitraukia kataraktine valktimi – milijonu pirštų ir bučinių atspaudų, kiekvienas kampas atsikosėja trupiniais ir plėšytų laikraščių skutais; sienos, baldų gobelenas ir kiti paviršiai išmušti alerginėmis, žvynelinėmis, dilgėlinėmis nešvaros dėmėmis, o kur dar viso buto celiakija – jis tiesiog apveltas glitimu, besigaminančiu sumaišius sausainius su seilėmis. Nepamirškime daiktų traukimo iš lentynų, stalčių, spintų karštinės (deja, tai ne trijų dienų karštinė, o kokių 2 metų…). Kaip paguodą prisimenu savo klasės draugo, auginančio mažus pametinukus berniukus, pasakojimą, kad jų namuose jau atsivėrė ir sienų tropinės opos – berniukai susiradę vinis ar į juos panašius daiktus išrausė sienose kumščio dydžio skyles. Beje, minimas klasės draugas visada pasižymėjo tokia pačia meile (manija?) tvarkai, kaip ir aš. Jo namai buvo tokie „iščiustyti“, kad bet kada galėdavo užsukti interjero žurnalistai ir daryti fotoreportažą.
Vis dėlto patarlė, kad lašas pratašo akmenį, pasitvirtino – kalbėdamas apie berniukų išgremžtas skyles draugas kikeno, o mūsų susitikimo metu, kai jo pametinukai svaidėsi lego detalėmis ir periodiškai apsipildavo sultimis, jis ramus kaip jogas gėrė kavą. Tokie pavyzdžiai įkvepia, juolab kad kūdikiams paaugus bus galima padaryti nuniokoto buto plastinę operaciją, o jei nepakaks pinigų, tai bent gerą makiažą. Į galvą lenda ir žurnalo autorės Vilmos Grigienės išmintis, ji rašė: „Vaikai būna arba švarūs, arba laimingi. Mes už laimingus!“. Su laimingų vaikų namais, matyt, tas pat. Mažyliai laimę pajunta ir geriausiai vystosi, kai juos supa netvarka.
Pitekantropai už durų
Šiame numeryje spausdiname straipsnį apie kūdikių stebėjimo įrangą. Tobulas išradimas, tikras naujųjų technologijų triumfas. Tačiau skaitant persmelkė mintis – o jeigu kas nors nufilmuotų ir peržiūrėtų mūsų kasdienybę gimus Marcelei? Viešpatie, kokia būtų gėda… Akivaizdu, kad esame suvaikėję, pakvaišę, elgiamės nei pagal savo metus, nei pagal statusą. Laimė, kad niekas nemato, kaip mes už uždarų durų kuičiamės, ropojame, einame ristynių it pirmykščiai žmonės ar net gyvūnai su savo jaunikliu. Stabtelėjęs laiptinėje kaimynas tikriausiai išgirsta keistus vogravimus ir gargaliavimus, primenančius profesoriaus Preobraženskio kūrinio – Šarikovo –dialektą. Jeigu matėte filmą „Šuns širdis“, prisiminsite, kaip šuva, betampantis žmogumi, skalijo „abrr, abrr, abrvalk“. Mūsų namuose be pauzių išgirsite panašių skiemenų kratinių, visokių „utiutiu“, „ku kū“ ir net „suvalgysiu suvalgysiu“.
Dauguma tų garsažodžių neturi jokios prasmės, tik emociją. Tikėtina, kad taip su savo mažyliais kalbėjo australopitekai, pitekantropai, neandartaliečiai. Sunku sutikti su logopedais, kurie liepia su kūdikiais kalbėti suaugusių žmonių kalba, neploninti liežuvių, išmesti visas „caca“ ar „lialia“. Bet kaip galima tam juokingam žmogeliukui, išpūtusiam naivias akis, šaltu balsu sakyti: „Dukrele, dabar išsižiok, įkišiu šaukštelį košės“. Pats liežuvis nevalingai suplonėja ir pasigirsta tiesiog: „Aaaaa. Niam niam niam“.
Kūdikiui viskas aišku – reikia žiotis, į burną keliauja košė. Tai tarptautinė kūdikių kalba, kilusi iš urvų, kaip koks pasaulio kalbos paveldas, kurį reikia tausoti, ir leiskite mums ja nors truputį pakalbėti.
Nesvarbu, kiek metų ant kupros nešame, kiekviename mūsų slypi pirmykštis neišsivystęs žmogus, kuris nori žaisti, dūkti, ristis, vograuti. Tas giliai paslėptas gaivalas išsivaduoja tik tam tikrais gyvenimo momentais. Kai patys esame maži, kai auginame mažus vaikus. Ir, matyt, kai netenkame proto dėl ligos ar senatvės…
Marcelės dienos valgiaraštis
Mėsos-daržovių košė. Verdu pati iš morkų, moliūgų, bulvių ir įvairios mėsos, gardinu aliejumi. Suvalgo apie 150 ml.
Kruopų košė. Naudoju užpilamą, skirtą kūdikiams, dažniausiai avižų arba ryžių. Suvalgo apie 150 ml.
Tyrelė. Jas pirkti vienas malonumas, pasiūla didžiulė, be galo skanios. Suvalgo visą indelį.
Bananas arba gremžtas obuoliukas. Suvalgo po visą vaisių.
Riestainis, džiūvėsis, o nuo šiol – ir pagal mamų atsiųstus receptus kepti skanumynai, vadinamieji užkandžiukai ar pakramtukai. Valgyti gali nuolatos, bet ne aktyviai – pačiaumoja, pažaidžia, vėl pačiaumoja. Daug apgriaužtų užkandžiukų išmetu, paduodu naują, nes kai lieka riestainio stimburys, bijau, kad nepaspringtų.
Apie 500–600 ml mišinio per parą.
Sulčių ar vandens kol kas neduodu.
Iki susitikimo kitą mėnesį.
Mama Neila
„Mamos žurnalas“
