Redakcijos kūdikiui Gerardui Caporkiui jau septyni mėnesiai. Berniukas gimė 2006 metų sausio 24 dieną. Gerardo mama – 30 metų būsimoji gydytoja Jūratė, tėvelis Žilvinas – 31 metų statybos inžinierius. Gerardas – pirmasis poros vaikas.
Pirmas dantukas
Šį mėnesį Gerardas sveikinasi su skaitytojais, šypsodamasis vieno danties šypsena. Pirmasis dantukas išdygo visiškai lengvai, tėvai nepajuto nei irzlumo, nei pakilusios temperatūros. Tiesa, seilės gausiau teka jau antras mėnuo, tad dantukų jau visi laukė, bet pirmąjį pastebėjo tik tada, kai kažkas kietas atsitrenkė į košės šaukštą. Dantukas išdygo tą dieną, kai mama dirbo ligoninėje, o Gerardas buvo pasilikęs su tėveliu Žilvinu.
Sakoma, kad su pirmuoju dantimi keičiasi vaiko valgiaraštis. Jau galima duoti pačiulpti kieto maisto – riestainio, sausainio ar obuolio. Gerardas vienu dantuku mielai „kramto“ riestainius ir agurkus iš ekologinio močiutės ūkio. Tiesa, agurko paragauja tik sulčių, bet būna įdomus užsiėmimas jį kišti į burnytę ir laižyti.
Pirmieji žingsniai vaikštynėje
Redakcijos kūdikis jau moka savarankiškai vaikščioti! Tai jis daro su vaikštyne, apautas batukais tvirtais padais. Pirmą kartą įsodintas į krikštynų proga gautus vaikštukus, Gerardas nuropojo atbulas, kaip vėžiukas. Pediatriją studijavusi Jūratė sako, kad apie vaikštynes specialistai laikosi skirtingų nuomonių – yra manančių, kad jos nereikalingos ir net trukdo natūraliam vystymosi ritmui. Tačiau Jūratė mano, kad jei vaikui patinka juose vaikščioti, kodėl to neleidus? Vaikštukai gerai iškrauna Gerardo energiją – po pusryčių pavaikščiojęs pusvalanduką, jis paskui krinta priešpiečių miego. Labiausiai mamą džiugina tai, kad vaikštukai yra saugūs, ir kūdikis iš jų negali nei iškristi, nei susižeisti.
Maniežas per pusę kmbario
Caporkių namuose atsirado dar vienas naujas daiktas, skirtas sūneliui – tai didelis maniežas pagal specialų užsakymą. Tėtis internete surado vieną firmą, kuri gamina maniežus pagal individualius užsakymus. Ir net nepasitaręs užsakė mylimam sūneliui 6 kvadratinių metrų maniežą, net užmokėjo pirmąjį įnašą (toks maniežas kainuoja apie 700 Lt).
Jūratei net plaukai ant galvos pasišiaušė pabandžius įsivaizduoti, kiek vietos užims Gerarduko „sostas“ jų dviejų kambarių bute. Suaugusiesiems vietos beveik ir nebeliktų. Tad teko perkalbėti įsigyti kiek mažesnį maniežą.
Kol kas maniežas Gerardui patinka, valandėlę kitą jis ir vienas pažaidžia su žaisliukais. Tačiau įprotis prašytis ant rankų niekur nedingo.
Pirmoji auklė
Kadangi nuo rugsėjo Jūratei toliau tęsiasi rezidentūros mokslai, teko ieškoti auklės. Jos paieškos buvo visai neskausmingos – Gerardo seneliai rekomendavo vieną savo pažįstamą, anksčiau jau dirbusią auklės darbą. Gerardukas ją pripažino nuo pirmos dienos. Kai moteris pakalbino ir pakvietė ant rankų, vaikas iškart ištiesė savąsias. Jūratė sako, kad sūnelio reakcija į naują žmogų jai buvo svarbesnė negu diplomai ar gyvenimo aprašymas. Ir kol kas aukle nenusivylė. Grįžusi iš budėjimo ligoninėje arba paskaitų ji randa ne tik linksmą Gerarduką, bet ir sutvarkytus namus. To ji iš auklės nereikalauja, bet moteris teisinasi: „Kai vaikas miega, negi sėdėsiu rankas sudėjusi?“
Auklei sūnelį teko palikti be jokių pratinimų. Paaiškinusi vaiko dienotvarkę, palikusi maistelio, Jūratė jau pirmą dieną jį paliko visai dienai. Ryte prabudęs ir neradęs mamos bei tėčio, berniukas žvalgėsi po namus – ant auklės rankų apžiūrėjo visus nuošaliausius buto kampelius, net tualetą, ar kur neras pasislėpusios mamos, bet kai nerado, tai nusiramino ir žaidė su aukle.
„Mūsų auklė iš karto pastebėjo, kad vaikas – „rankinukas“, didesnę dienos dalį įpratęs būti nešiojamas. Bet Gerardas pakankamai ramus, sveikas, o geras apetitas labai džiugina auklę“, – pasakojo Jūratė.
Gerardo diena
Dabar Gerardas pabunda apie pusę devynių. Pirmieji pusrytukai – grūdų košė su mamos pienu, nors jis jau baiginėjasi. Jūratė sako sukaupusi šiokią tokią šaldyto pieno atsargą iš tų laikų, kai Gerardas visko nesuvalgydavo. Tada valandą Gerardas žaidžia, vaikšto vaikštukais. Apie dešimtą vaikas vėl nusnūsta priešpiečio miego. Pabudęs suvalgo keletą šaukštų vaikiško jogurto arba varškės. Tada trys valandos bendravimo ir žaidimo. Pietauja Gerardas apie 2 valandą – valgo mėsos košės, mėgsta vištieną su obuoliais, morkomis – ją perka stiklainiukuose. Pietus užgeria mėsos sultiniu. Po pietų porai valandų Gerardas eina į lauką – dažniausiai į Vingio parką. Mama visada pasiima buteliuką arbatėlės. Grįžęs pavakariams berniukas valgo varškės, vakarienei – grūdų košės. Naktį keliasi tik vieną kartą, o miega savo lovytėje.
Pirmasis grybavimas
Šį šiltą ir lietingą rudenį kaip niekad gausu grybų. Šeima neatsispyrė pagundai nuvažiuoti pagrybauti į Švenčionėlių rajoną – su automobiliu nuvažiavę į miško gilumą, jie išsiskirstė kas sau – Žilvinas niro į gilumą, o Jūratė su vežimėliu važinėjo miško provėžomis, rinkdama pakelės grybus. Radusi grybą, duodavo pačiupinėti Gerardui. Tačiau berniukas nuo gryno oro greitai „nulūžo“ ir miegojo keletą valandų.
Išbandę, kad įmanoma grybauti ir su vaiku, jie išvažiavo į mišką ir antrą kartą. Po grybavimo paprastai važiuoja pas senelius į jų nuosavą namą Vilniaus centre – čia kolektyviškai darinėjami grybai, o Gerardas keliauja nuo rankų ant rankų – juo nepasidalina močiutė, senelis ir krikšto mama – Jūratės sesuo.
Nuolatinės šventės
„Vasarą dažnai susirenkame pas Gerardo senelius – šiame name mes su seserimi užaugome, čia yra nuosavas kiemas, šiltnamis, sodelis, Gerardui patinka patampyti už kailio katiną, už uodegos – vokiečių aviganių veislės šunį. Katinas nepyksta ir nesibraižo (nelabai ir galėtų, nes pašalinti nagai). O šuniui nepatinka, kai Gerardukas sučiumpa vizginamą uodegą ir stipriai spaudžia“, – sako Jūratė.
Pas senelius nuolat kas nors švenčiama – tai vardadieniai (vien Gerardo vardadienis pagal kalendorių švenčiamas tris kartus), tai išleistuvės į kelionę ar sutiktuvės iš jos. Kiekvieną mėnesį pažymimas Gerardo „gimtadienis“ su tortu ir dovanėlėmis. „Mums tik duok progų pašvęsti“, – juokiasi Jūratė.
Močiutė jau ketina kitais metais sodinti daugiau petunijų daigų, kad mylimas anūkėlis nenuobodžiautų – mat Gerardui labai patinka skabyti žiedų taureles. Iki šio rudens dar liko retokas darželis, bet daugumą gėlių Gerardukas nuskynė.
Gerardas auga fiziškai
Jūratė pastebi, kad per šį mėnesį sūnelis gerokai sutvirtėjo. Dabar jis sveria apie 9 kilogramus. Nors ir gauna pilnaverčio jo amžiui tinkamo maisto, pediatrė papildomai skyrė vitamino D ir feroglobino. Išnešioti kūdikiai turi didesnes geležies atsargas, gautas iš mamos organizmo, o neišnešiotukams būtina vartoti vitaminų ir mineralų papildomai.
Drabužiai jau nebetelpa spintose
Caporkių šeimos aistra vaikiškiems drabužiams dar neatvėso – ir toliau Gerardui perkami kostiumėliai, komplektėliai, kepurės. Šeima stengiasi, kad kiekvieną mėnesį Gerardas pozuotų žurnalui nauju kostiumu. Jūratės sesuo iš Olandijos lauktuvių parvežė kostiumėlį „giliam rudeniui, išaugimui“, o tas pasirodė tinkamas jau dabar. Namuose Gerardo daiktai jau nebetelpa, tenka kai ką jau vežti į senelių namus.
Šį mėnesį žaislų dėžė pasipildė keliais naujais pirkiniais: pliušiniu lapinu su grūdeliais pilve, kad lavintų vaiko pirštukus, smulkiąją motoriką. Paprastai žaislų skyriuje mama prieš Gerardą išdėlioja kokius 5 žaislus, ir kuris labiausiai sudomina berniuką, tą ir perka. Neseniai įsigijo naują barškutį ant vežimėlio. O vienas mėgstamiausių „žaislų“ yra moteriški žurnalai.
Emocijos irgi tobulėja
Garsais ir mimikomis Gerardukas jau moka išreikšti savo nuotaikas. Kalbėjimą primenančiu burbuliavimu jis bara mamą, kai ta jį rengia šiltesniais drabužėliais eiti į lauką, taip pat „kalba“, kai pabosta vienam žaisti manieže. Užtat su kokia plačia šypsena jis pasitinka po dienos darbų grįžusią mamą!
„Mamos žurnalas“
