Marcelė 2013. Devintasis mėnuo

Marcelė9

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (44 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (47 m.) Neila susilaukė Austėjos (23 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir pagimdė dukrelę Adelę (1,5 m.), bei Jogilės (18 m.), kuri dabar dvyliktokė.

Marcelė gimė 2013 gegužės 24 dieną, svoris 3950 g, ūgis 56 cm.

9 mėnesiai – 11 700 g, 80 cm.

Svorio rekordas

Praėjusiame numeryje 4 vaikų mama („Kukučio komanda“) pasakė mintį, kaip su kiekvieno vaiko gimimu vis mažiau svarbūs tampa priaugti gramai ir centimetrai. Sutinku ir pasirašau, tai tiesa. Pamenu, kai auginau pirmąją, per privalomą kasmėnesinę apžiūrą kūdikiams matuodavo net galvos ir krūtinės apimtį, matyt, reikėjo visus įsprausti į tobulo tarybinio žmogaus lekalą. Jautriai išgyvendavau dėl dukrelių augimo, pati braižiau savos kūrybos procentiles (ūgio ir svorio grafikus), žymėjau susikirtimo tašus. Dabar rašydama suvokiu tą beprasmybę, bet tada tai buvo labai labai svarbu! Antroji dukra gimė po sunkaus nėštumo, svėrė tik 2100 g. Jos priaugti gramai man išvis buvo aukso vertės (dabar ji atiduotų bet ką, kad tik kokie 5 auksiniai kilogramai nukristų). Taigi abi vyresnėlės, būdamos 9 mėnesių pasiekė viena 10 kg (ir 75 cm), kita 9 kg (ir 71 cm) aukštumas.

Kadangi Marcelė valgi, plika akimi žiūrint, vystosi normaliai, tai man jos prieaugis, būsiu atvira, nelabai rūpėjo. Aišku, buvo juokinga, kai kažkurį mėnesį ji netilpo į procentiles, bet tik tiek. Tačiau šį kartą apsilankiusi pas šeimos gydytoją nustebau ir aš. Kelis mėnesius iš eilės Marcelės svoris ir ūgis keitėsi minimaliai, o sulaukus 9 mėnesių driokstelėjo. Beveik 12 kg ir 80 cm – tai mūsų šeimoje yra visų laikų rekordas. Tiek pat sveria ir tokio ūgio yra 7 mėnesiais vyresnės anūkė. Dukrytę ištiko metamorfozė, kaip iš lėliukės išsirita drugelis ar iš pumpuro išsiskleidžia žiedas. O taikliausiai šį procesą apibūdina mano mama – biologijos mokytoja. Kai vaikas gerokai ūgteli ir pasunkėja, mama sako, kad vyksta bamblėjimas (žodyno reikšmė – varpinių augalų pagrindinio stiebo tarpubamblių augimas).

Dužo mano svajonės, kad „it lėlytę dabinsime anūkę, o po pusmečio, kai ji išaugs, visas kraitis parkeliaus Marceliukei“. Akivaizdu, kad nieko panašaus nebus, sutaupyti nepavyks, o juk neadekvačiai brangiai mokame, pavyzdžiui, už vaiko batukus, kuriuos jis dėvi 2 mėnesius. Kad Marceliukei tik 9 mėnesiai, netiki niekas. Chirurgas traumatologas Santariškėse per kontrolinę apžiūrą dėl klubų displazijos net 3 kartus paklausė, kiek mergaitei mėnesių. O kai išbamblėjusi Marcelė padėkojo aiškiu „ačiū“ (vienintelis jos vartojamas prasminis žodis, dėkoja už viską – reikia nereikia), gydytojas taip sutriko, lyg būtų prakalbęs vazonas ant palangės.

Grįžusi iš lemtingo svėrimo suvokiau, kad prasidėjo paskutinis –vėlyvosios, brandžiosios – kūdikystės etapas. Liko trys mėnesiai iki „kūdikio“ tapimo „vaiku“. Atrodo, kas tie keli mėnesiai, bet jie kūdikiams tokie svarbūs, kaip mums – dešimtmečiai. Nors pagal svorį ir ūgį dukra su anūke vienodos, jas skiria intelekto praraja. Adelytė, kuriai dabar beveik 1,5 metų, yra visiškai socialus žmogutis. Jeigu Adelę prilygintume jau bestudijuojančiam universitete jaunuoliui, tai Marcelė dar tebėra pradinės mokyklos šlapukas.

Batsiuvio drama

Šį mėnesį, sėdusi rašyti pasakojimo Jums, jau žinojau, kad nesugebėsiu sugrūsti į straipsnio „apimtį“ užgriuvusių įvykių ir emocijų. Užsiminiau apie anūkę ir negaliu nutylėti šiurpaus įvykio – Adelė šį mėnesį patyrė vieną sunkiausių buitinių traumų – apsiplikė arbata. Manau, mane persekioja batsiuvio be batų sindromas. Straipsnius apie tai, kaip teisingai auginti vaikus, rašau jau kokius 20 metų. Kai dar nebuvo nė vieno leidinio tėvams, žurnalas „Šeima“ pradėjo leisti priedą „Mažylis“, tai buvo pirmoji mano ir kurso draugės Gintos (kuri dabar taip pat yra „Mamos žurnalo“ redaktorė) darbovietė. Galima sakyti, kad mes buvome pirmosios Lietuvoje žurnalistės, kurios rašėme tik apie kūdikių ir mažų vaikų auginimą. Kai gauni pačią naujausią informaciją ir pirmų lūpų, kai tau duris atidaro gerbiami profesoriai, kai eini stebėti gimdymų, dalyvauji operacijose, kai išklausai šimtus valandų mokymų ir seminarų – ar gali kas nors atsitikti tavo aplinkoje dėl nežinojimo?

Pasirodo, gali, ir dar kaip. Labiausiai humoristinis atsitikimas tas, kad aš susilaukiau visiško netyčiuko, nors kelerius metus kuravau rubriką apie moterų kontracepciją. Kaip vairavimo instruktoriumi apsišauktų žmogus, kuris nemoka perjungti pavaros. Arba plaukimo treneriu įsidarbintų nemokantis plaukti. Bet kiti epizodai nėra tokie juokingi. Pavyzdžiui, man nesisekė žindyti, nors išklausiau beveik visus įmanomus žindymo kursus ir juos aprašiau, o su pripažintais žindymo guru turėjau tiesioginį ryšį kaip Leninas iš Smolnio. Ir kas iš to. Sausa teorijos šaka nepadėjo užauginti dukrų be antibiotikų, mažakraujysčių. O dabar, štai, nusiplikino anūkė, nors dar besilaukdama nuoširdžiai sėdėjau pirmosios pagalbos mokymuose tėvams, klausiausi apie nudegimus, kad mieste jie vaikams būna „galviniai-kakliniai-nugariniai“ nuo užsiverstos kavos, o kaime – „užpakaliniai-šlauniniai“, nes kūdikiai atsisėda į karštus jovalus. Regis, dukrai įkyriai kartojau šias tiesas, kišdavau „Mamos žurnalą“ pasiskaityti, bet lemtingą arbatos puodelį, paliktą ant spintelės, Adelytė pasiekė.

Įspūdžius iš Nudegimų skyriaus Adelės mama papasakos kitame numeryje. Laimei, operacijos neprireikė, nudegimai gijo gerai, ir po savaitės Adelė jau buvo namie. Nudegė rankytės, nugara, dalis veiduko. Dabar mažiukė tokia jautri, glaustosi prie mamos, atrodo sublogusi, liūdna. Dukra sakė, kad Nudegimų skyriuje ji pajuto iš personalo sklindantį neišsakytą smerkimą – jauni, nemokate auginti vaikų. Kita vertus, skyriuje tuo metu negulėjo nė vieno asocialaus vaiko, visos nelaimės atsitiko normaliose šeimose, pavyzdžiui, viena stropi mama nudegino vaikutį darydama inhaliacijas. Sutikite, asocialūs piliečiai, prisigėrę pigaus alaus, neužsiiminės tokiais dalykais.

Mano vaikas gali!

Austėjai ir jos vyrui Kęstučiui nepasakiau nė vieno priekaišto žodžio, nes supratau, kad jų širdys ir taip plyšta. Tiesiog tai buvo labai skaudi pamoka mums visiems, po kurios Marcelės tėtis išsuko virtuvinių spintelių rankenas (Marcelė nusitranko pirštus darinėdama stalčius), o aš išnešiau iš kambario gėles (kapstosi ir valgo žemes bei lapus). Iki saugių namų dar devyni šviesmečiai, atrodo, pavojai kyšo iš už kiekvieno kampelio. Pilna laidų, kištukinių lizdų, stiklų, lentynų su daiktais, stalų aštriais kampais, televizorių, kompiuterių. Nebesuprantu, kaip užauginau anas dukras. Gal mus gelbėjo tai, kad gyvenome mažose erdvėse, ir būdavo daug lengviau kūdikius ganyti? Dabar Marcelė šėlsta po visą butą, kaišioja savo smalsią nosį kur tik įmanoma. Kai dienomis būname namie dviese, man kartkartėmis galvoje suklykia TV laidos „Mano vyras gali!“ šaukinys. Tik mano versijoje jis yra „Mano vaikas gali!“. Jei girdėjote tą šaukinį, tai jis skleidžia ne teigiamą emociją, o skelbia pavojų, net paniką, galėtų kelti žmones iš lovų prasidėjus oro pavojui. Pamatau, kad Marcelė mojuoja iš stalčiaus išluptu kamščiatraukiu, ir galvoje suklykia ta moteris iš šaukinio. O kiek ji dar klyks! Kūdikiai labai daug gali, pavyzdžiui, anūkė Adelė kartą iškakojo gerai įskaitomą RIMI čekį. Štai čia tai laimėjimas.

Kaip įvyko išbamblėjimas?

Marceliukė yra tikras žurnalo kūdikis, nes jos auginimas stipriai priklauso nuo to, kokius tekstus tą ar kitą mėnesį spausdiname. Šį mėnesį rengiau straipsnį apie mažakraujystę, ir pokalbis su vaikų hematologe Lina Rageliene pakoregavo Marcelės mitybą. Kaip gydytoja moko maitinti kūdikius, skaitykite psl. Mūsų šeimoje jau būta mažakraujysčių, todėl į hematologės rekomendacijas sureagavau asmeniškai. Pavyzdžiui, ji iškritikavo užpilamas kruopų košes, kurios taip greitai pagaminamos, ir buvo man nuostabus atradimas. Arba neskyrė nė vieno pagiriamojo žodžio tyrelėms, o aš jas pirkdavau vos ne kasdieną. Grįžusi iš interviu su hematologe, nuskubėjau į polikliniką padaryti Marcelei kraujo tyrimo (nebuvo darytas nuo gimimo). Rezultatas ne kažin koks – Hb 121. Vadinasi, dar turiu kur tobulėti gamindama dukrytei valgyti.

9 mėnesių Marcelės dienos valgiaraštis

Mėsos-daržovių košė. Verdu iš įvairios mėsos ir morkų, moliūgų, cukinijų, bulvių, žiedinių kopūstų, brokolių – ką randu šaldiklyje ar turguje arba ką atveža draugės iš savo šaldiklių. Virdama įmetu šaldytų krapų, petražolių, paskui dar pagardinu aliejumi. Košė labai skani, kvepia. Suvalgo apie 200 ml.

Kruopų košė. Po interviu su hematologe pati verdu smulkintų grikių, avižų, ryžių košes. Verdu perpus vandenyje ir piene (taip, pilu paprastą pieną iš pakelio, hematologė pasakė, kad nieko blogo). Suvalgo apie 200 ml.

Tyrelė. Ir čia įvedžiau korekcijų po interviu apie mažakraujystę – vaisių-uogų tyrelių nebeduodu, tik kaip žaidimą nupirkau pabandyti tyrelių su priedais (jogurtu, ryžiais).

Bananas arba gremžtas obuoliukas. Suvalgo po visą vaisių, duodu kasdien.

Rietainis, džiūvėsis, pagal mamų atsiųstus receptus kepti pakramtukai. Kai Marcelė sukerta dvi gana dideles košių porcijas, pakramtukų daug nereikia, per dieną apčiaumoja vos vieną-kitą. Juolab kad teturi tik tuos 2 dantukus, kurie išdygo 6 mėnesių.

Mišinio per parą išgeria apie 400 ml – tik vakare ir ryte.

Sulčių neduodu, nes ir vėl – suveikė hematologės pastabos, bet vandens pradėjau duoti. Įpilu į buteliuką virinto vandens, ir Marcelė per dieną išgurkšnoja apie 200 ml. Nors docentas A.Vingras liepė duoti vandens iš čiaupo, nes jis gyvas, sveikas ir skanus, dar kol kas psichologiškai tam nesubrendau, virinu. Bet kitą mėnesį gal jau duosiu tiesiai iš čiaupo.

Jogurtas, varškė – pirmieji bandymai po šaukštelį. Didelio susižavėjimo neparodė, todėl ir nebruku.

Peržvelgus akimis visą racioną, neatrodytų, kad kažko per daug. Bet viskas slypi detalėse. Marcelė visą šį maistą (išskyrus mišinį) suvalgo maždaug iki 15 valandos. O kas toliau? Atsakysiu – naršymas po suaugusiųjų lėkštes. Kai vakarieniaujame, Marceliukė priropoja, stojasi, žiojasi, prašo maisto. Duodame tai, kas atrodo labiausiai kūdikiška – garnyrą, kotleto minkštimą, sriubos, plovo ar šakute pamaigytos mėsos iš troškinio. Juokinga, nes pusę dienos pedantiškai maitinu dukrą kūdikių maistu, o kitą dienos dalį ji valgo kaip normalus šeimos narys. Čia ir Jums, ir sau atsakiau į klausimą, kaip įvyko dukrytės išbamblėjimas. Tikrai nesuku galvos, kad Marcelė per daug valgo, ji, nors ir sunki, yra labai proporcinga ir net grakšti. Tiesiog tokio sudėjimo, kaip Inga Valinskienė. Pamenu, kai laukiausi, vidurinioji dukra pateikė nekuklų klausimą: „Kažin ar sesė bus gražesnė už mane?“. Tada pajuokavau, kad ji bus tokia pat graži, tik dviem galvom aukštesnė (minimos gražiosios dukros ūgis – 165 cm). Bus smagu pažiūrėti, kaip dvi gražuolės eis pasivaikščioti po kokių16 metų – gražuolė Jogilė ir jos avataras – gražuolė Marcelė.

Dėl to grožio. Psichologai sako, kad augindami vaikus stengiamės ištaisyti tėvų auklėjimo klaidas. Savo tėvams dėl auklėjimo neturiu priekaištų, tačiau vienas dalykas mane slėgdavo. Mama mėgdavo pabrėžti, kad mes, visos trys dukros, esame labai jau eilinės išvaizdos, o man taip norėdavosi išgirsti, kad esu graži. Taip, girdėdavau mamos pagyrimų, kad „Neilutė gerai mokosi, protinga mergaitė“ arba „Neilutė man gera pagalbininkė, išskalbia, išlygina“, bet to man buvo per maža… Prieš kelerius metus mamai darė operaciją, ir mes visos trys laukėme, kol ji prabus po narkozės. Mama atsimerkė, pažiūrėjo į mus ir pasakė: „Mergaitės, kokios jūs gražios“. O mes tarpusavyje susižvalgėme: „Dar neatsibudo, dar kliedi“. Jau paauglystėje tvirtai žinojau, kad jei turėsiu dukrą, jai visada sakysiu, kokia ji yra graži. Na, gal truputį ir perspaudėme dukras liaupsindami, nes atsirado šiokio tokio neadekvatumo vertinant save, tačiau esu įsitikinusi, kad tėvų pagyrimai ir neslepiamas susižavėjimas vaikams būtini, o ypač mergaitėms reikia nuo gimimo žinoti, kad jos žavios, gražios, patrauklios.

Krimsk ir dėl nieko nesikrimsk

Šį mėnesį gavau daug laiškų, patariančių, kaip „užkimšti“ Marceliukę pakramtukais. Taip smagu, taip šilta buvo skaityti, tikrai labai labai Jums ačiū. Viena draugė sugebėjo rasti net traškučių, visai panašių į komercinius kukurūzų traškučius (nachos), bet skirtų kūdikiams nuo 7 mėnesių.

Atrinkau porą įdomesnių receptų, kad išbandytumėte ir Jūs.

Naminiai džiūvėsiai

Sveiki, skaitydama Marcelės dienoraštį, radau redaktorės Neilos prašymą pasidalinti naminių džiūvėsių idėjomis, kad būtų ką pagraužti augantiems dantukams. Dalinuosi puikiu receptu, kuris mūsų namuose „einamiausias“. Neperkame parduotuvėje jokių džiūvėsių ar sausainių. Parduotuvėse parduodami džiūvėsiai, skirti specialiai kūdikiams, „kandžiojasi“ neadekvačia kaina, o paprastų džiūvėsių ar sausainių sudėtyje visada yra kokių nors nepageidaujamų augalinių riebalų (margarinų), sojų pėdsakų ir pan.

Mano siūlomi pakramtukai – tai vadinamieji itališki sausainukai Biscotti arba Cantucci, juos labai paprasta pagaminti, ir produktų visada yra spintelėje bei šaldytuve.

Reikės:

200 g miltų (tinka rupaus malimo)

2 kiaušinių

100 g cukraus (galima ir mažiau, jei norite mažiau saldžių)

1 šaukštelio kepimo miltelių

Miltus, cukrų ir kepimo miltelius sumaišykite, supilkite lengvai išplaktus kiaušinius ir sumaišykite kietoką tešlą. Suformuokite kelias pailgas dešreles, kaip varškėtukams, jas pašaukite į 180°C orkaitę ir kepkite apie 20 min. Kai pradės rusvėti, ištraukite, kelias minutes pravėsinkite, o kai tik bus galima imti į rankas – supjaustykite riekelėmis, jas išdėliokite skardoje ir vėl šaukite į orkaitę – pakepkite 10–15 min., ir džiūvėsiai paruošti.

Produktus galima rinktis pagal tai, kam skirti kepinukai. Jei gaminate kūdikiui, galite naudoti ekologiškus miltus (jų yra pirkti visuose didžiuosiuose prekybos centruose), naminius kaimiškus kiaušinius, rudąjį nerafinuotą ar ekologišką cukrų. Ir suaugusiesiems galima iškepti labai skanių džiūvėsių, pridėjus džiovintų vaisių ar riešutų, šokolado gabalėlių ar linų sėmenų, o vietoje cukraus įtarkavus „Džiugo“ sūrio – puikus užkandis prie vyno.

Živilė

Mano komentaras: Kol kas kepiau tik kūdikišką versiją, puikiai pavyko, net nustebau, kad gali kažkas išeiti iš tokių paprastų produktų.

Naminiai avižinukai

Sveiki, skaitant apie 7 Marcelės mėnesį užkliuvo sakinys apie užkandžius. Mūsų dukrytė šiuo užkandžiu mėgaujasi nuo 8 mėn. Tai – naminiai avižiniai sausainiai. Puikus užkandis ir mums, tėvams.

Taigi mano receptas:

500 g avižinių greitai paruošiamų dribsnių

150 g sviesto

2 kiaušiniai,

2–3 šaukštai cukraus

Stiklinė miltų

Šaukštelis sodos

2 šaukštai natūralaus jogurto.

Sviestą reikia ištirpinti ir sumaišyti su dribsniais, o cukrų išsukti su kiaušiniais. Atvėsus dribsniams, į juos reikia supilti kiaušinių plakinį, miltus ir jogurtą su nugesinta soda. Viską gerai išmaišyti ir formuoti rankomis ar šaukštu sausainukus. Suformuotų sausainukų nereikia dėti labai arti vienas kito, nes jie pučiasi. Skardą su sausainukais pašauti į įkaitintą orkaitę. Kepti apie 15–20 min. Viskas. Skanaus!

Erika Žukauskaitė

Mano komentaras: Labai mėgstu avižinius sausainius, tad šį receptą išbandžiau pirmiausia, tik bėriau truputį daugiau cukraus. Pirmoji partija per daug apkepė, o kas gali būti gardžiau už gerai apskrudusius sausainius, tad ją suvalgėme suaugusieji. Antrąją partiją kepiau atidžiau, ir Marceliukė sako ačiū, jai patiko. Kitą kartą, kai kepsiu suaugusiesiems, įdėsiu džiovintų vaisių, turėtų būti dar skaniau.

Iki susitikimo kitą mėnesį.

Mama Neila

„Mamos žurnalas“

Studijos „G foto“ nuotraukose – 9 mėnesių Marceliukės ir jos dukterėčios Adelės (vyresnės 8 mėnesiais) kasdienybė

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


trys − 2 =

Kitos temos: