
Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (44 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (46 m.) Neila susilaukė Austėjos (23 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir pagimdė dukrelę Adelę (1,5 m.), bei Jogilės (19 m.), kuri dabar dvyliktokė.
Marcelė gimė 2013 gegužės 24 dieną, svoris 3950 g, ūgis 56 cm.
10 mėnesių – 12 kg, 81 cm.
Plastmasinė inauguracija
Šį mėnesį Marceliukė žengė tvirtą žingsnį į didelių vaikų pasaulį. Ji buvo lygiomis teisėmis pakviesta į tikrą gimtadienį tikrame „Akropolio“ žaidimų kambaryje. Marcelės pusbrolis Jokūbas ten šventė 5 metų sukaktį, dalyvavo draugai iš darželio, kaimynų atžalos ir kelios mažos mergaitės-giminaitės. Jau seniai neturėjome galimybės sudalyvauti vaikų šventėse, o juk tai ištisa pramonė! Net pilvus kuteno iš jaudulio, kai įžengėme į plastiko džiungles – kokiomis pramogomis šiais laikais stebinami mažyliai ir jų tėveliai, panorę švęsti gimtadienius ne namuose? Netrukus užvaldė emocija – kur aš tai mačiau (deja vu). Per maždaug 13 metų, kai nekišome nosies į šią komercinę sritį, niekas nepasikeitė. Tie patys atrakcionai, kurie lėtai juda įmetus monetą, plastikinių kamuoliukų baseinai, pripučiamas šokinėjimui skirtas įrenginys (su užrašu „Princess“), laipynės ir čiuožynės.
Na dar personažas – pastarojo dešimtmečio mada. Anuomet pačios mamos organizuodavome žaidimėlius ir laimės šulinėlius, o dabar tai atlieka samdyti kempiniukai ir šrekai. Jokūbui mama išrinko personažą Žmogų Vorą, tikėdamasi, kad ilgakojis jaunuolis, galbūt parkūrininkas, palaipios sienomis.
Tačiau Žmogumi Voru apsirengė kresna moteris didele krūtine, kurią dar daugiau išpūtė poroloniniai kostiumo „raumenys“. O kai iš po kaukės pasigirdo plonas operinis balsas, nuovokesni berniukai tiesiog paspruko. Na taip, aikštytis nėra ko, už personažą papildomai nereikėjo mokėti, bet toks požiūris į vaikus nuteikė nejaukiai. Prisiminiau, kai viename vaikų renginyje linksmino didžiakrūtis Teletabis, bet tai buvo bent jau belytis veikėjas.
Stebint dešimtmečiais nesikeičiančią disnėjišką plastikinę pramonę, vaizduotė nunešė tolyn. Kodėl nuo gimimo brukame vaikams mums visai svetimus veikėjus, lietuviams nebūdingas ir net atgrasias spalvas, tą toksinį plastiką? Jauni verslininkai jau seniai galėjo sukurti alternatyvą – kokį etnografinį „Bebenčiuko ir Kvailutės“ pramogų parką, kuriame pasitiktų vaikus pažįstami personažai – Juodvarniai, Sigutės, Laumės, Lašininiai ir Kanapiniai. Jie vaikus mokytų senųjų lietuviškų žaidimų, visi ridentų kaštonus, landžiotų po ekologiškas šiaudų žagines, valgytų „krūstus“ (žagarėliai, apibarstyti cukraus pudra), gertų girą. Niekam neapsimoka, todėl teks aukoti sunkiai uždirbtus pinigėlius šviesios atminties amerikiečių – V. Disnėjaus ir Dž. Hajato (Vikipedija rašo, kad jis 1869 metais išrado plastiką) – imperijoms.
Marceliukė ant tėčio rankų išbandė visas laipiojimo trasas, patuštino mūsų pinigines, nes noriai lingavo sūpynėse (minutė – 2 litai) ir aplaižė bent 30 kamuoliukų baseine. Stebėjau šį procesą suakmenėjusi, o vidus virė – vienas balsas kuždėjo, kad šiuo metu Marcelė ryja svetimus mikrobus, gal net atviros tuberkuliozės ar dizenterijos užkratą, o kitas balsas ramino, kad tai tiesiog imuniteto grūdinimas. Juk pati dalyvavau imunologų paskaitoje, kurioje šie primygtinai siūlė neauginti vaikų steriliai, o atvirkščiai – leisti suvalgyti pūdą purvo.
Tamprios gumos sindromas
Nežinau, ar pasielgiau teisingai, nes po savaitės Marcelė tikrai sukarščiavo. Į Vilnių atkeliavo „Kino pavasaris“, ir mudu su „jaunuoju tėveliu“ spirgėjome pamatyti bent porą filmų. Auklės neturime, tad kai reikia kur nors išeiti, prašome vyriausios dukros pagalbos. Nuvežėme Marcelę į jos namus, o patys nustraksėjome, it du bembiai, ištrūkę palaigyti ant pavasarinės žolės. Iki dukrytės gimimo buvome persisotinę filmais, spektakliais, koncertais. Per savaitę bent porą kartų „pasikultūrinti“ buvo tapę rutina, pojūčiai atbuko. Tačiau po beveik metų abstinencijos viskas pasirodė magiška – net kukurūzų kvapas kino salėje. Kaip iš pamokų pabėgę paaugliai mėgavomės laisve su lengvu kaltės prieskoniu, nes mintys vis nuklysdavo pas Marceliukę. Ir ką gi – nuvažiavę jos pasiimti sužinojome, kad dukrytė karščiuoja. Liga nebuvo sunki, po 3 dienų temperatūra nukrito, poliklinikoje kraujo tyrimas parodė, kad bakterinės infekcijos nėra, o po ligos aptikome dantuką. Tik trečią, todėl mums labai svarbų, apatinį kandį.
Ši istorija patvirtino mano atrastą tamprios gumos teoriją. Įsivaizduokite, kad vaikas ir tėvai yra sujungti gana tampria guma. Kai tėvai nori kiek nutolti nuo vaiko, guma tempiasi. Jei tėvai nutolsta per daug, guma skaudžiai bloškia atgal – vaikas suserga. Vaikai skirtingi, ir vienų guma yra tampresnė nei kitų, tačiau turėdama 24 metų motinystės stažą garantuoju – vaikų pasąmonė moka materializuotis. Vaikai dažniausiai suserga pačiu netinkamiausiu laiku – prieš (per) tėvų keliones, svarbius etapus darbe, kviestinius renginius. Vienos mano bičiulės dukra pasižymėjo tokiomis antgamtinėmis savybėmis, kad mamos išvykimo dieną būtinai sukarščiuodavo. Jei draugė kelionę ar renginį atšaukdavo, dukra per kelias valandas pasveikdavo. Mano mergaitės, kai kartą palikau jas nakčiai pas draugę (važiavome į vestuves), sutartinai pradėjo vemti. O kai kraudavausi lagaminus į trumputes pavasarines keliones, visada žinodavau – tuoj pasigirs kosulys, ir aš išvažiuosiu neramiai maigydama mobilųjį telefoną.
Sukarščiavusi Marceliukė pasiuntė mums žinutę, kad dar ne laikas nutolti, net ir trumpam. Ji dar mūsų kūnas, kaip ranka ar koja, ir nėra jokios galimybės šito rezginio išardyti dalimis.
Gerai pagalvojus, aš pati Marcelę susargdinau, nes kai saulutė pakaitino iki +15°C, nuplėšiau kepurę, pirštines, šaliką, atlapojau kombinezoną. Man visada patiko mintis, kad vaikus reikia rengti taip, kaip rengiamės patys, net ploniau, nes jų medžiagų apykaita dar greitesnė, be to, jie spurda, juda. Jei aš be kepurės, kodėl turėčiau rišti kepurę dukrytei? Pasirodo, optimizmo buvo kiek per daug. Bet sutapimą, kad liga prasidėjo būtent tada, kai mes su vyru išėjome į kiną, priskiriu anksčiau aprašytam sindromui.
Beje, tamprios gumos sindromo ypatybė ta, kad po 10–15 metų ji apsiverčia į kitą pusę – vaikai ima bėgti nuo tėvų, o šie iš nerimo suserga. Bet gal negąsdinsiu Jūsų tuo, kas bus dar labai negreitai.
Darbas darbą gimdo
Mūsų su Marcele kasdienybė vis smagesnė, nes atšilus orui daugybę laiko praleidžiame lauke. Tai gelbsti nuo beprasmiško, klampaus, laiką ėdančio trynimosi po namus, kurį pavadinčiau veikla „darbas darbą gimdo“. Pabandysiu iliustruoti, nors žodžiais neįmanoma perteikti beprasmybės mąsto. Štai lengvutė užduotis – padžiauti drabužius ant džiovyklės, kuri šiuo metu laikoma vyriausiosios sesės kambaryje, nes jame niekas negyvena. Mudviejų su Marcele tandemas imasi darbo. Išimame drabužius iš skalbyklės ir draugiškai – viena dviem kojom, kita keturiomis – einame į džiovimo vietą. Kol aš džiaustau drabužius, Marcelė pasirausia kambarinės gėlės vazone ir apskleidžia dalį kambario žemėmis. Gimė naujas darbas. Einame plautis rankų, burnos, tada su šluotele grįžtame į pradinį tašką. Kol aš sušluoju žemes, Marcelė nutempia padžiautus drabužius nuo džiovyklės. Gimė naujas darbas. Kol aš vėl sudžiaustau skalbinius, Marcelė atsidaro komodą ir iš apatinių stalčių išsvaido drabužius. Gimė naujas darbas. Kaip supratote – daina be galo. Menkiausias darbelis sukelia domino kauliukų efektą, tai, kas anksčiau trukdavo minutę, gali užsitęsti valandą ar sukelti ilgalaikių pasekmių. Neseniai nekaltas mano noras pasitikrinti elektroninį paštą išvirto į kompiuterio remontą – aplink besitrinanti Marcelė nutraukė iš modemo išvestą optinę skaidulą, kurios prilitavimas mums atsiėjo sekinantį meistrų laukimą ir 85 litus už paslaugą.
Priėjau išvadą, kad jeigu norisi prastumti laiką, verta imtis namų ruošos su 10 mėnesių kūdikiu, tada diena sutirps be jokių pastangų – tiesiog tampantis po namus nuo vieno darbo prie kito, o rezultatas vis tiek bus artimas nuliui. Tačiau jei norisi apsitvarkyti našiai, reikia sulaukti pamainos. Ar tai atradimas?
Man – taip, nes prieš 20 metų visi kūdikiai turėjo privalomą daiktą – maniežą. Dabar tokių parduotuvėse nerasi, nebent sendaikčių turguje. Tai būdavo apvalūs, gana erdvūs gardai, dengti retu, tvirtu tinklu, panašiu į futbolo vartų tinklą. Kūdikiai tuose maniežuose galėdavo sėdėti, vartytis, stovėti, eiti ratu įsikibę į atbrailą, žaisti, o svarbiausia – puikiai matyti, ką veikia mama. Gal toks įkalinimas pažeisdavo konstitucinę kūdikių teisę į laisvę, tačiau gerokai padidindavo saugumo koeficientą, sutaupydavo motinoms neuronų, pagreitindavo namų ruošą. Pajutau, kad savo dienoraštyje nostalgiškai miniu praeitį, tai senėjimo bruožas. Reikia greičiau liautis, nes kitaip pradėsiu aukštinti kūdikių vyniojimą į medžiaginius vystyklus iki 3 mėnesių.
Damutės ir kiemo murzės
Gimus Marcelei, įsiliejome į giminės jaunų tėvų bendruomenę, kuri gana gausi. Mano sesuo net sugalvojo rengti šeimos blusturgius. Susirinksime sesės nuosavo namo kieme ir iš bagažinių dalinsimės nebereikalingais vaikų drabužiais, batais, žaislais, knygutėmis. Kviečiami tiek tie, kurie turi mažylių iki 5 metų. Super, mes tarp išrinktųjų. Jau ne kartą teko pabuvoti toje jaukioje komunoje, ir visada apima nuostaba, kokie skirtingi maži vaikai. Jau pasakojau, kad mūsų giminėje gimsta tik mergaitės, turime vienintelį berniuką Jokūbą. Taigi – būrys mažų mergaičių, kurios gimė tokio pat mentaliteto, socialinio sluoksnio, tautos ir net giminės rėmuose. Ir visos jos visiškai skirtingos! Ne tik fiziškai. Viena kategorija – mažosios damutės, kurios valgydamos konditerinį grybuką nurenka nuo drabužėlių nukritusius aguonų grūdelius, delikačiai pučia arbatytę, susitepusios flomasterais pirštukus bėga praustis, dažniausiai atsineša mažyčius rankinukus. Kitos (vadinkime jas kiemo murzėmis) mėgsta fizinius žaidimus, valgo skubėdamos ir visada apsiterlioja, nekreipia dėmesio į atsirišusius batus ar nusmukusias kelnes. Joms svetimas moteriškas subtilumas, tamposi ne rankinukus, o pilnas kišenes kankorėžių ar akmenukų. Bandau įžvelgti, kas mano Marceliukė – dama ar valkata – ir kol kas damutės bruožų matau labai mažai. Kol kas taško nededu, bet vilties, kad ji surinks nukritusius aguonos grūdelius, neturiu…
Marcelės dienos valgiaraštis
Mėsos-daržovių košė. Niekas nepasikeitė, verdu pati, suvalgo apie 200 ml. Tik verdu jau nebe kasdien, vėliau paaiškinsiu kodėl.
Kruopų košė. Situacija tokia pati – užpilamas košes išmečiau, kasdien verdu smulkių kruopyčių košę, užtrunku vos 5 minutes ir esu rami prieš visus pasaulio hematologus. Suvalgo apie 200 ml.
Tyrelė. Retkarčiais tenka duoti, nes Marcelė labai mėgsta, atpažįsta indelius. Duodu tyreles ne iš stiklinių indelių, o iš plastikinių, kurie turi siaurą kakliuką, pro kurį vaikas pats gali siurbti. Bando, kartais pavyksta.
Bananas arba obuoliukas. Kasdien po vieną – be jokių išlygų. Obuolių nebeapsikenčiame gremžti, nusipirkome plastmasinę tarką ir sutarkuojame.
Pakramtukai. Valgo riestainius, džiūvėsius, sausainius. Būtinai pasiimame į lauką, nes, nors ir po sočių pietų, gamtoje pakyla nenumaldomas noras pagraužti. Graužimui skirtų pakramtukų pilnos mano striukų kišenės, rankinės, vežimėlio bagažinė.
Mišinys. Per parą išgeria apie 400 ml – vakare ir ryte. Norėčiau nuslėpti, nes nėra kuo girtis, Marcelė mišinio valgo ir naktį. Pasak specialistų – tik patys esame kalti, nes tokio amžiaus kūdikis naktį neturėtų valgyti. Bet kai ji pradeda muistytis, vartytis, taip patogu vėl užmigdyti keliasdešimčia mililitrų šilto mišinuko. Vyras ramina, kad mūsų dukra auga kaip krūtimi maitinimas vaikas, juk jie naktį užkanda ir po 4–6 kartus net iki 2 metų. Guodžiamės, kad nesikels amžinai valgyti naktimis, nejau būdama 4 metų prabudusi prašys kotletų… Tegul dar pabūna leliuku, nesunku pamaitinti naktį.
Gėrimai. Per dieną išgurkšnoja150–200 ml paprasto vandens. Kadangi papildomų kalorijų Marcelei nereikia, nebruku jokių sulčių, kompotų ar gėrimukų.
Jogurtas, varškė. Vis dar pradinė stadija – šaukštelis kitas pasitaikius progai, nes nelabai mėgsta.
Trintas šeimos maistas. Šio mėnesio naujiena, suderinta sudoc. A.Vingru. Man visada būdavo nuostabu, kaip iki metų kūdikis turi valgyti tyreles ir košeles, o nuo metų – šeimos maistą. Docentas pasakė tai, ko gal per daug neeskaluoja medicininiuose straipsniuose – jau nuo 9–10 mėnesių reikia kūdikį pratinti prie šeimos maisto, tik jį smulkinti ir, žinoma, klausytis sveiko proto. Pabandžiau sutrindama mėsos troškinio su grikiais, puikiai suvalė. Pabandžiau sutrinti makaronų su faršu – laižėsi ir čepsėjo. Dabar gamindama šeimai paderinu, kad tiktų ir Marceliukei, o tinka beveik viskas – sriubos, troškiniai, plovas, omletai, net bulvės su kotletais. Jei matau, kad patiekalas tiks mažylei, jai mėsos-daržovių tyrės atskirai nebeverdu.
Iki susitikimo kitą mėnesį.
Mama Neila
„Mamos žurnalas“
Nuotraukose – pirmasis Marcelės siautėjimas žaidimų kambaryje