Marcelė 2013. Vienuoliktasis mėnuo

Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (44 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (46 m.) Neila susilaukė Austėjos (23 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir pagimdė dukrelę Adelę (1,5 m.), bei Jogilės (19 m.), kuri dabar dvyliktokė.

Marcelė gimė 2013 gegužės 24 dieną, svoris 3950 g, ūgis 56 cm.

11 mėnesių – 12 kg 800 g, 82 cm.

Kontrolės maniakė ir skrydis

Šį mėnesį padariau tai, kam nesiryžau visą gyvenimą – skridau lėktuvu. Ir su redakcijos kūdikiu tai turi daug bendro. Neskraidymų priežastis labai paprasta – skrydžio baimė. Nepaaiškinama, gyvuliška, įgimta. Niekas už tai manęs per daug nesmerkė, nes viena mano dukra, pavyzdžiui, paniškai bijo vorų – ir kuo tai paaiškinsi? Tačiau dėl mano neįgalumo skraidyti vargo visi. Atostogauti su šeima vykdavome tik autobusu, automobiliu ar laivu. Kolegių išzyzdavau į keliones irgi dardėti autobusu. Taip, tai kažkuriuo metu buvo žavinga, trumpam susipažindavome su 30 pakeleivių, išklausydavome įdomiausių istorijų. Štai kartą važiavome į Prancūziją autobusu, kuriame buvo įrengtos miegamosios vieto (dabar tai uždrausta dėl nesaugumo). Argi ne egzotiška patalu dalintis su nepažįstamu bendrakeleiviu? Tokia „korta“ iškrito mūsų dizaineriui, kuris buvo suporuotas su pirmą kartą matomu pusamžiu šiauliečiu, mūsų pramintu Krokodilu Dandžiu. Vienišas atšiauraus veido vyras vyko į savo gyvenimo kelionę – pamatyti Paryžiaus katedrą, o konkrečiai tą vietą, nuo kur nušoko ir užsimušė Kvazimodas. Tik štai kai iš paskutinės kelionės grįžome siaubingai sutinusiomis kojomis (karštis, o ir, būkime atviri, amžius), kolegės pasakė – gana, autobusu mūsų niekur nebeištempsi.

Du kartus, kai jos skrido pasižmonėti į Londoną, atsitraukiau. Vienais metais prie mirties buvo tėtis, kitais metais ruošiausi gimdymui. Tačiau tradicija yra tradicija, ir šiemet kolegės vėl pakėlė sparnus. Na, Neilute, skrisi kartu ar ne? Turėjau apsispręsti per valandą. Mintyse sukosi filmukas, kaip aš prieš kelerius metus kelionių agentūroje tvirtai nusprendusi „perku“ poilsinę kelionę šeimai. Kaip imu rašiklį pasirašyti sutarties ir mane ištinka tikriausias panikos priepuolis, išpila prakaitas, pradeda daužytis širdis. Kaip tos kelionės nebeužsakau, o atostogauti į Kroatiją važiuojame autobusu. Tada kitas prisiminimas – norėdama įveikti skrydžio baimę lankausi pas psichologę. Linksiu ir sutinku su visais jos argumentais, bet išėjus iš kabineto mane supykina realiai įsivaizduojat, kaip lipu trapu į lėktuvą.

Tačiau šį kartą iš karto pasakiau: „Pirkite bilietą ir man“. Ilgai analizavau šį keistą savo atsivertimą.

Auginu kūdikį, vadinasi, baimė žūti, palikti vaiką našlaičiu, turėtų būti 100 kartų didesnė (ir ji būtų bent jau motyvuota). Bet pajutau, kad nebebijau. Psichologė man minėjo, kad skristi dažniausiai bijo vadinamieji kontrolės maniakai. Jie mėgsta vadovauti ir reguliuoti, daug darbų nudirba už kitus (nes neva viską daro geriausiai), pasitiki tik savimi. O juk skrisdami gyvybę atiduodame į nežinomo piloto rankas! Man ta įžvalga labai tiko, nes, galima sakyti, gimiau su bizūnu rankoje. Viskas suplanuota, sustyguota ir sudėliota į stalčiukus. Bet kai tiesiog iš dangaus atsirado Marcelė, man tarsi atsivėrė trečia akis, o ji pamatė, kad žmogaus planai yra miražas, kad reikia daugiau pasikliauti likimu, mažiau planuoti, lengviau žingsniuoti per gyvenimą. Palikti laisvą plyšį improvizacijai. O svarbiausia – supratau, kad nereikia susireikšminti, jog esi nepakeičiamas. Jei Marcelė gimė, vadinasi, jai reikėjo, ir ji turi paruoštą savo kelią, savo angelą sargą, kuris ją globos. Jei mano lėktuvas nukris, pasaulis nepasikeis, mano artimieji gyvens savo gyvenimus toliau ir bus laimingi be manęs. Juk jie nėra begalviai, puikiai susitvarkys, net jei ir teks ilgai paieškoti, kur padėti miltai ar batų tepalas. Taigi lengva galva palikau savo 11 mėnesių kūdikį keturioms paroms, ir per jas kontaktavau su namiškiais bendrai sudėjus kokias 4 minutes. Marcelės gimimas man padovanojo sielos ramybę, o juk to vieni kitiems linkime per mišias, kaip didžiausio turto.

Ar manęs labai pasigedo dukrytė? Nemanau. Vyras išėjo atostogų, visą dėmesį skyrė mažylei, o ši turėjo retą galimybę išragauti įvairių firmų ir skonių konservuotos produkcijos kūdikiams (prieš man išvykstant Marcelės tėtis prašė tik vieno dalyko – neversti jo gaminti košes).

Mama ir dukra Muromietės

Kelionę į Kijevą pavadinčiau egzistencine, nes suvokėme, kaip gerai, turtingai, sočiai ir saugiai gyvename savo šalyje. Aplankėme ir istorinio paveldo vietas, viena iš jų – seniausias Kijevo Rusioje pravoslavų vienuolynas – Pečiorska Lavra. Ten požemių tuneliuose saugomi 118 vienuolių karstų su jų mumijomis, tarp jų – ir mitinio herojaus Iljos Muromiečio mumija. Pasak padavimų, jaunystėje sirgęs sunkia liga Ilja iki 33 metų negalėjo vaikščioti, tada jį stebuklingai išgydė du piligrimai ir suteikė superžmogaus galių. Sakmėse Ilja nuogomis rankomis rovė ąžuolus, išspardydavo kalnus ir traiškė cerkvių kupolus. Ir štai stabtelime prie Iljos karsto, o gidė pamini jo ūgį – 177 cm. Viešpatie, tai mano ūgis, net sustingau. Tiesa, vidutinis žmogaus ūgis XI amžiuje buvęs 150 cm. Vis tiek sukrečianti informacija. Vadinasi, aš tokio stoto kaip Ilja Muromietis. Kolegės dar ilgai „traukė mane per dantį“, nors puikiai suprato, kad jos pačios – mažų mažiausia – Iljos palydovai Alioša Popovičius ir Dobrynia Nikitičius, nes irgi užaugusios virš 170 cm…

Juokas juokais, bet labai panašu, kad Marceliukė gavo iš manęs Muromiečio geną. Prieš sėsdama rašyti pasvėriau mažylę – 13 kg 200 g. Drabužiams numečiau 400 g, bet ar jie tiek sveria… Tiesiog neišdrįsau užrašyti, kad mano 11 mėnesių kūdikis sveria 13 kg. Ūgį irgi užrašiau iš akies, atsieit 82 cm. O gal jau ir visi 85, namie nepamatuosi. Ant daugumos dukrytės drabužėlių parašyta „12–18 months“ ar „1,5–2 yrs“.

Skalbdama naktines kelnytes išsižiojau – etiketėje juodu ant balto – „3–4 year“. O kelnės kaip tik.

Batukai irgi verti mažojo muromeco – 22 dydis. Turime visą dėžę nė karto neapautų per mažų (tiksliau – per ankštų putliai pėdutei) batukų, atkeliavusių kaip dovanos ar paveldėtų iš Adelės bei kitų giminių. Iš tiesų esu pikta ant batukų gamintojų. Nejau jie nesupranta, kad kūdikių pėdutės yra purios, minkštos – kaip bandelės. Kaip jas įsprausti į kad ir stilingus, bet kietus, siaurus batukus. Argi sunku batukus sumodeliuoti su lipukais, gumytėmis, kad galima būtų paplatinti. Ne visoms princesėms lemta avėti krištolines kurpaites, yra pasaulyje ir didžiapėdžių karalaičių.

Ko tu sėdi?

Tai, kad Marceliukės dydis neatitinka amžiaus, sukelia visokių kuriozų. Kai stumdau vežimuką lauke, dukrytę kalbina praeiviai, ypač bobutės su šuniukais. Ir laukia, kad Marcelė joms atsakytų, bet ši tik čiaumoja savo džiūvėsį ir paikai šypsosi. Viena močiutė net pasipiktino, kad vežioju tokį didelį vaiką, neva, lipk iš vežimo ir eik, netinginiauk, vaikeli. Kai pasakiau, kad kūdikiui tik 11 mėnesių, nepatikliai nusijuokė. Kita vertus, Marceliukė tuoj duos atkirtį visoms bobutėms, nes sulaukusi 11 mėnesių pradėjo vaikščioti. Vėliausiai iš visų mano vaikų, pavyzdžiui, vyriausioji Austėja „sumušė rekordą“ ir savarankiškai nužingsniavo 8 mėnesio 10 dienų, ir tai ne korektūros klaida. Bet šį kartą man buvo visiškai tas pat, kada bus žengti tie pirmieji žingsniai. Kad ir metų, kad ir dar vėliau. Neskubinome, nespaudėme, nes puikiai žinome – tai gyvenime nič nieko nelemia. Austėja netapo greitojo ėjimo čempione, atvirkščiai, vengia sporto ir ilgų atstumų, net pirmasis jos sąmoningas žodis buvo „atsisėsiu“.

O štai, krikšto sūnus pradėjo eiti virš metų, bet dabar jo neįmanoma nei pagauti, nei sustabdyti.

Atokvėpis metų pabaigoje

Ne veltui motinystės atostogoms skirti metai. Jų pabaigoje jau ima noras po truputį grįžti į sociumą. Kai susitikome su kolegėmis oro uoste, supratau, kokia esu nušiurusi, „išsibaigusi“ iš drabužių, batų. O kur dar Marcelės nubraižyta nosis. Pasijutau, kaip valkataujantis šuva dailių prisižiūrėjusių moterų kompanijoje. Metus laiko nebuvau jokioje suaugusių žmonių parduotuvėje (išskyrus maisto), ir tai akivaizdu. Visi prieš nėštumą pirkti drabužiai dabar atrodo drapanėlės, rankinės ir batai – kaip iš prasčiausio skuduryno. Jei koks drabužis ir nenusidėvėjo, tai nusibaigė psichologiškai. Norisi atsinaujinti, paslampinėti po parduotuves, pagulėti kokioje SPA burbulų vonioje. Kol kas apie tai tik tolimos svajonės.

Bet prieš mėnesį susikaupiau ir grįžau į pamėgtą figūros priežiūros saloną „Figurella“. Sportavau ten iki 8 nėštumo savaitės, didinau krūvius, nes vis „nepramušė mėnesinės“.  O paskui teko tarti sudie ir figūrai, ir „Figurellai“ lygiai 18 mėnesių. Dabar lankau du kartus per savaitę, o Marcelę pasikeisdami prižiūri visi, kas gali – vyras, dukros ir net žentas Kęstutis. Po tokios ilgos pertraukos atsigulusi po kupolu (treniruotės vyksta šildomuose kupoluose, kad nereikėtų apšilimo ir kalorijos pradėtų degti iškart), vos ne vos atlikau pačią lengviausią programą. Kai reikėjo gulint ant nugaros pakilnoti kojas, pasidaviau po 4 karto. Nesuvokiau, kaip prieš dvejus metus „atkaldavau“ sudėtingiausių pratimų serijas 3×20. Bet po truputį užmigę raumenukai bunda, po 12 treniruočių nukrito 2 kg ir 18 cm (per 13 matavimo vietų). Tai dar kartą įrodė, kad kūdikio ir vežimėlio nešiojimas, valgio virimas, skalbimas, lyginimas ir visa nesibaigianti namų ruošos rutina figūrai nepadeda. Gali plūktis iki prakaito, bet nesuplonėsi. Užtat sporto klubo disciplina iškart duoda rezultatų.

Viena vertus, nebeturiu tikslo tapti gazele, juk man dabar laaaabai daug ką leidžia statusas – 3 vaikų mama ir močiutė! Dauguma moterų su tokiu kraičiu prieš kokius 30 metų atrodė kaip tankai ir puikiai jautėsi. Antra vertus, esu kūdikio motina, reikės lygiuotis į jaunikles, kai vesiu dukrytę į darželį, į būrelius. Marcelė man taip aukštai pakėlė kokybės kartelę, kad nespjaunu ir į kokią nudribusių vokų korekciją. Vėliau, žinoma.

Tėčio žodis

Tėvo dienos proga žodžio paprašė Marceliukės tėtis:

Kai sužinojome, kad laukiamės, pirma mintis – viskas sugriuvo. Atrodė, kad nutrūko jau nusistovėjusi šeimos ramybė – juk dukra Austėja sėkmingai ištekinta, antroji – Jogilė – baigia mokyklą, mudu su žmona netrukdomi lankėme Operos ir baleto teatrą, per mėnesį pamatydavome bent 2–3 dramos teatrų spektaklius, galėjome gyventi dėl savęs, nes visas pareigas jau buvome atlikę ir visą laiką galėjome skirti tik savo malonumams.

Dabar, kai ant rankų laikau metukų sulaukusią trečiąją dukrą, nepaprastai didžiuojuosi. Taip, ji sugriovė šeimos rutiną. Ji atėmė iš mūsų galimybę dažnai, kaip buvome įpratę, lankytis pas draugus, eiti į kiną ar tiesiog ramiai ištiesus kojas šnekučiuotis, žiūrėti mėgstamas TV laidas, skaityti knygas. Tas mažas padarėlis rudomis akutėmis sujaukė mūsų ramybę, tačiau įnešė džiaugsmo, kurio neįmanoma apibūdinti.

Kaip pirmaisiais mėnesiais sekėsi auginti pirmąsias dukras, seniai išgaravo iš galvos. Atrodo, kad jos pačios užaugo. Marcelė mane nukėlė dvidešimčia metų atgal, priversdama prisiminti tėvystę. Mažoji dukrelė nukonkuravo visus. Skubėdamas iš darbo namo pirmiausia galvoju apie ją ir pravėręs duris puolu prie rudaakės. Kartą žmona neištvėrė – juk dar ir aš esu! Kaip smagu, kai dukrelė pasitinka tėtį šliauždama, ropodama, o dabar – jau ir pati ateina prie durų ir puola į glėbį.

Metai su Marcele prabėgo labai greitai. Regis, dar visai neseniai vežiojau kelių mėnesių mažylę vežimėlyje, o ji bejėgiškai gulėdama žiūrėdavo į medžių lapus. Po kelių mėnesių ji stebėdavo, kaip rudeniniai lapai krenta ir kartais nusileidžia jai ant galvos. Paskui išbandžiau vežimėlio ratus ant sniego, o Marcelė, vežama atmintinai išmoktu maršrutu, dairydavosi šiurenančių lapų, bet matydavo tik plikas šakas. Dabar ji vežimėlyje sėdi ir smalsiais pirštukais skabo tų pačių medžių lapus. Ratas sukasi, tik tempas greitėja. Jau negaliu ramiai papietauti, nes prisėlinusi Marcelė reikalauja suaugusiųjų maisto, nors turi tik kelis dantukus. Ir svarbiausia – jai viskas skanu.

Nekantriai įsivaizduoju, kaip eisiu pasivaikščioti, už rankos vesdamas dukrytę. Tokios mintys priverčia didžiuotis. Tėvas ir dukra drauge leidžia laiką. Smagu, kad vėl galiu būti už ką nors atsakingas. Juk to žmogui ir reikia. Ir nesvarbu, kad tėvelis ne toks ir jaunas. Anksčiau ar vėliau Marcelė vis tiek sužinos, kad ji yra saugi, mylima ir patikimose rankose.

Marcelės valgiaraštis

Mėsos-daržovių košė. Verdu atskirai arba sutrinu šeimai skirto pietų maisto, suvalgo apie 200 ml.

Kruopų košė. Kasdien verdu smulkių kruopyčių košę, turiu nusipirkusi 6 pakelius skirtingų, kaitalioju. Suvalgo apie 200 ml.

Tyrelė. Kokos tyrelės, kai tuoj bus metai – jas atstoja bananas, tarkuotas obuolys, šaldytų uogų šaukštas.

Pakramtukai. Valgo riestainius, sausainius, meduolius, trapučius, batono riekę, žalią agurką, nuluptą obuolį. Labiausiai mėgsta pigiausius, primityviausius džiūvėsius be priedų.

Mišinys. Per parą išgeria apie 400 ml – vakare ir anksti ryte (apie 6 val.), neatsispyrėme akcijai ir nupirkome pirmąjį pakelį mišinio, skirto vaikams nuo metų.

Gėrimai. Per dieną išgurkšnoja150–200 ml paprasto vandens, įpilu ir skiestų sulčių (skirtų vaikams), tačiau riboju, nes išmauktų tiek, kiek duočiau.

Jogurtas, varškė. Skaniai suvalgo ekologiško jogurto ar varškės porciją.

Omletas. Įvedžiau kaip atskirą patiekalą,plaktą kiaušinį su pienu ne kepu, o troškinu garuose. Neatsisako.

Iki susitikimo kitą mėnesį.

Mama Neila

„Mamos žurnalas“

Studijos „G foto“ nuotraukose – 11 mėnesių Marcelės gyvenimas