Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (45 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (47 m.) Neila susilaukė Jogilės (19 m.) ir Austėjos (24 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir augina dukrelę Adelę (2 m.).
Iškepti ar išvirti?
Praėjusį mėnesį guodžiausi, kad Marcelė pradėjo sukti nosį nuo leliukų maisto. Nežinau, kas suvalgys pakuotes smulkintų kruopyčių, skirtų mažylių košėms, gal žiemą sulesinsime zylėms. Iki tol dievintos košės vieną rytą tapo nebeskanios iki žiaukčiojimo. Toks pat likimas ištiko mano pasididžiavimą – daržovių ir mėsos košę, kurią viriau kaip užsukta kiekvieną dieną. Vaisių ir uogų tyrelėms „sudie“ jau buvo pasakyta anksčiau.
Skonio receptoriai pasikeitė staiga, vos ne per vieną savaitę – kai 7 rytus iš eilės vaikas išspjauna košę ir dar purtydamas galvą sako NE, tampa aišku, kad čia jau tendencija, o ne atsitiktinumas. Nebuvo laiko nei morališkai, nei metodiškai pasiruošti naujiems receptams, juk net Michelin žvaigždutes gavę virtuvės šefai nekeičia viso valgiaraščio iš karto. Kuo maitinti 15 mėnesių vaiką? Dantų dar nedaug – Marcelė turi 8 priekinius (4+4) ir 4 krūminius (2+2). Su tiek nesukramtys net keptos vištos šlaunelės. Taigi prasidėjo „skonio improvizacijos“ – kasdien siūlome kažkokio naujo patiekalo, o mažoji, kaip reiklusis A. Užkalnis, degustuoja. Frikadelių sriuba, plovas, keptos bulvės, agurkų salotos su grietine, balandėliai, makaronai su faršu buvo pripažinti kaip normalus pietų racionas. O ką duoti pusryčiams? Virti varškėčiai ir miltiniai blynai gavo 1 žąsį iš 5. Užtat kiaušiniai tiko. Dabar kaip A. Mamontovas per reklamą vartau ryte kiaušinį ir svarstau: „Iškepti ar išvirti?“. O antras nerimą keliantis klausimas – ar esu gera mama, jei kišu vis tą patį? Ramina faktas, kad mano sesuo jau 25 metus pusryčiams valgo tik varškę su medumi ir nieko kito. Regis, jokių medžiagų jai netrūksta…
Būčiau be galo dėkinga (ir ne tik aš), jei mamos pasidalytų savo patirtimi – kuo maitina vaikus nuo 1 iki 2 metų, kai kūdikių maistas jiems nebeskanus, o tikro suaugusiųjų maisto dar neįkanda arba jis per sunkus. Mane domina pusryčių ir vakarienės variantai.
Gerą raidą išduoda sienos
Kartais atrodo, kad Marcelė nieko naujo per mėnesį neišmoko. Gyvendamas kartu nepastebi mažyčių pokyčių, bet juos labai gerai pamato rečiau sutinkami žmonės. Juk nepastebi, kaip sensta sutuoktinis (ir kaip sensti pats), o sutikęs kelerius metus nematytą klasioką, pagalvoji – apvyto…
Apie Marcelės pokyčius man pasako aplankyti užsukusi mano mama, draugai ir… namų sienos. Ne, jos dar neapipieštos, kaip anūkės namuose. Ši jau pasiekė pirmykščio žmogaus, piešiančio ant urvo sienų, etapą. Tėvai jai nupirko nuplaunamus flomasterius (skirčiau premiją tokių atradimų autoriams), ir Adelė tapo ant baldų, grindų, taip pat ant tėvų ir ant savęs. O mūsiškė kol kas dar atranda savo fizines galimybes, ką ir išduoda besikeičiantys namai.
Pirmiausia iš visų spintelių dingo rankenėlės. Išsukome, o dureles atsidarinėjame su specialiu limpančiu atidarytuvu.
Tada iš namų iškeliavo kambarinės gėlės – kai kurios amžino poilsio, kai kurios pas draugus.
Atėjo eilė knygoms – iš pasiekiamų lentynų jos persikraustė į spintas, palovius ar viešas bibliotekas, o jų vietą užėmė pliušinė gvardija.
Teko perstumdyti baldus, nes kambario centre stovintis staliukas tapo kliuviniu bėgioti. Svečiai dabar vaišinasi prie švediško stalo, kurį išdėliojame ant palangių, baro, šaldytuvo – dar nepasiekiamų plokštumų.
Galop visiškai išniekinome namus apversdami stalus ir taburetes aukštyn kojom. Priežastis – Marcelė labai pavojingai ant jų lipdavo, staipydavosi ir skaudžiai nukrisdavo. Vaikišką staliuką pastatome ant kojų tik tada, kai laikas valgyti.
Dabar dukra laipioti treniruojasi ant sofų ir kitų minkštų baldų, lauke ant šaligatvio bortelių ir laiptų.
Būtent 15 mėnesį įvyko lūžis, kai į lauką pradėjome eiti be vežimuko (nebent važiuoju nupirkti maisto).
Vežimuke dukrytė muistosi, tampo diržus, bando gultis ir iščiuožti pro apačią. O paleista – kaip nutrūkęs nuo grandinės kumeliukas – tik patrepsi ir pirmyn. Į lauką vedame du kartus per dieną, ir dabar šie pasivaikščiojimai labai primena šuns vedžiojimą, tik kad be virvelės. Leidžiu jai bėgti, kur akys mato, įsikišu tik tada, kai pavojingai priartėja prie mašinų aikštelių, gatvių ar stačių laiptų. Pavargusi Marcelė tiesiog atsigula ant grindinio, kelias sekundes paguli ir vėl bėga. Nežinau, koks GPRS siunčia signalus į dukros galvą, bet joje susiformavo jai vienai suprantamas maršrutas, ir ji juo bėga neišklysdama iš kelio, kaip termitas. Tame maršrute pasitaiko vieno ikso „Maxima“. Marcelės navigacija visada nukreipia ją pro savaime atsidarančias duris. Dukra apibėga parduotuvę, pačiupinėja kainų ženkliukus, stabteli prie stiklinių vitrinų, tačiau nieko iš lentynų neima (dar nesugadintas vaikutis). Atlikusi reviziją išbėga ir traukia savo maršrutu toliau. Namo grįžta visiškai nusikalusi, ne taip, kaip kiti vaikučiai, kurie neeikvodami savęs supasi ant sūpynių ar stumdo lėlių vežimėlius.
Limpakojai puponautai
Šie žodžiai, įsitvirtinę lietuvių kalboje, labai tinka ir 15 mėnesių kūdikiams apibūdinti. Limpakojai – nes kojytės nors greitos, bet dar prilipusios prie žemės, neatsiplėšia šuoliui, o žodis „limpa“ tobulai įvardija higieninę tokių vaikų būseną – visada lipnūs nuo maisto, seilių ir purvo (ir kur jie jo randa…). Galime vadinti limpaburniais, limparankiais – neapsiriksime. Puponautai – nes jie kaip iš kosmoso atskridusios pupelės, kažką lyg ir supranta, kažką instinktų vedini veikia, bet oi koks dar ilgas kelias iki „išmaniojo žmogaus“ – darželinuko. Marcelė idealiai vykdo komandas „atnešk kojines (batus, kepurę)“, „sėsk prie stalo, valgysime“, „eik į vonią, prausimės“. Tačiau kas atsakys, kodėl ji iki šiol tėtį vadina „mama“?
Kiekvieną dieną jos klausiame – „kur mamytė?“, ir ji parodo į mane. Tada – „kur tėtukas?“, ir ji aiškiai rodo tėtį. Bet jeigu reikia pačiai kreiptis, ji mus abu vadina „mama“. Namie juokinga, bet kaip jaustis vyrui, kai lauke vedžiojant dukrą, ši jį vadina „mama“? Vyras nuolatos grįžta paraudęs iš gėdos, teisinasi prieš kaimynus. Na, dvi mamos, tai dvi mamos – kaip moderni dviejų lesbiečių šeima, o ką – tokių pilna išsivysčiusiame pasaulyje. Geriau jau taip, nei mus abu vadintų tėčiais.
Dar apie kojas
Jau minėjau, kad mūsų puponautas turi netobulumą – dideles ir putnias pėdas. Vasarą pratempėme su lipukais užsegamomis basutėmis, kai erdvės plėsti dirželius labai daug. Atėjus rudeniui patraukėme ieškoti uždaresnių batukų. Iš pradžių mano pozicija buvo griežta – ruduo trunka tik porą mėnesių, paskui vis tiek reikės žieminukų, tad už batus tokiam trumpam laikui nemokėsime daugiau nei 60 litų.
Kai braukdami prakaitą lankėmės jau kelintoje parduotuvėje, kaina buvo visai nebeaktualu. Įsivaizduokite, Marcelė su „mama“ (tėčiu) sėdi ant matavimosi suoliuko, o aš tempiu 24–25 dydžio batukus, parinkusi kuo platesnius. Penkias–dešimt–penkiolika porų. Kaip norėjome princesiškų, raudonų, stilingų, bet kur tau. Šitam limpakojui tiko tik vienintelė pora akivaizdžiai berniukiškų kedų.
Nupirkome, tada paskambinau pasiguosti mamai. Ji išklausiusi paniro į prisiminimus: „Vaikeli, tavo pėdos buvo tokios pat plačios, mes su tėčiu pirkdavome keliais dydžiais per didelius batukus ir prikimšdavome į galus vatos. Vadindavome tavo pėdas prosiukais (lygintuviukais)“. Paguodė…
Man didelės pėdos gyvenimo nesugriovė, nesugriaus ir Marcelei. Tiesiog teks susitaikyti, kad dukrytė dažnai avės batukus iš berniukų skyriaus… Galbūt gyvenime pėdos taps jos privalumu, kaip Umos Turman, o koks pakvaišęs dėl tų pėdų Tarantino gers iš 42 dydžio batelių šampaną? Dažnai pamąstau, kad atsiųsdamas mums Marceliukę Dievas turėjo kažkokį planą. Gal ji bus naujoji Rūta Meilutytė? Rašoma, kad mūsų auksinės žuvelės pėda 43 dydžio…
Marcelė turi auklę
Nors oficialiai antrus metus esu „dekretinėse“, stengiuosi nenutolti nuo darbo, bent 2–3 kartus per savaitę ateiti į redakciją. Turime auklytę – jauną, tik ką mokyklą baigusią merginą, su kuria Marcelė puikiai sutaria. Suradome per pažįstamus, gavome tvirtas rekomendacijas. Vis dėlto košės mūsų galvose jau daugiau, o gal senstant atsiranda nepasitikėjimo žmonėmis, seniokiško įtarumo. Atrodo protu nebesuvokiama, kaip galima patikėti vaiką žmogui „iš gatvės“. O juk taip pasielgėme ieškodami auklės viduriniajai dukrai. Įdėjome skelbimą į laikraštį „Alio reklama“ (interneto dar nebuvo), atėjo kelios pretendentės, išsirinkome švariausiomis panagėmis, kalbančią lietuviškai be akcento. Rekomendacijų neprašėme, gal nė nežinojome, kad tokių būna, moteris pamojavo kažkokiu diplomu, patikėjome, kad ji „anglų kalbos dėstytoja“. Auklė mažai šypsojosi, kalbėdama nežiūrėdavo į akis, jaučiau, kad kažkas ne taip. Laimė, vyresnioji Austėja kartą apsirgo ir neišėjo į darželį, ji mums vakare atraportavo, kad pas auklę atėjo draugė, jos abi virtuvėje rūkė, gėrė kažkokį viralą (dukra iki šiol tiki, kad tai buvo narkotikai). Prisiminus nugara šiaušiasi.
Dabartinė Marcelės auklė su mumis bus neilgai, ruošiasi būti savanore Ispanijoje. Stumiu nuo savęs mintį, kad vėl reikės ieškoti žmogaus, pratintis ir mums, ir Marcelei. Netikiu, kad gausime darželio vietą rudenį, kai dukrytei bus 2 metai ir 3 mėnesiai (anūkė darželio negavo), tad su auklėmis bendrauti teks dar porą metų. Gera auklė – didžiausia sėkmė ir dovana, kokia tik gali būti. Štai sėdžiu darbe, visos mintys dar likusios namie, raitausi prie kompiuterio kaip ant adatų, kažką skubu sukurpti, ir gaunu žinutę: „Mes užkirtome varškėčių ir rengiamės į lauką“, arba „Prisidūkusios grįžome, dabar šokame ir ruošiamės pietauti“. Įtampa nuslūgsta, pečiai nusileidžia, lūpos pačios šiepiasi, darbai rūksta.
Tarp žemės ir dangaus
Augindamas mažus vaikus savaime patenki į plačiai įsuptas sūpynes „žemė–dangus“. Jose esu visiškai užsisupusi. Buitis ir rutina taip sviedžia ant žemės, kad kartais jaučiuosi kaip robotas-namų kombainas arba šiukšlyne besikapstanti višta. Tos problemos (batukai, frikadelės, apversti baldai), pažvelgus emancipuoto žmogaus akimis, atrodo tragiškai smulkios, kaip trupiniai, kurių maži vaikai sėja paskui save lyg amžini Jonukai ir Grytutės. Tačiau kai nusipurtau tuos trupinius (tai dažniausiai būna naktį, kai atsikėlusi ruošti mišinuko išsibudinu ir ilgai nebeužmiegu) užplūsta egzistencinės mintys.
Gavęs vaiką, gauni tokią atsakomybę, kad geriau nemąstyti daugiau nei savaitę į priekį. Bet koks per žinias išgirstas negatyvus faktas mane išderina, priverčia kurti neįtikinamus siužetus „O kaip bus?“ Prie Europos artėja ebolos virusas. Kaip bus, jei jis ateis į Lietuvą? Kaip apsaugosiu mažą vaikelį? O ką darysiu, jei kils karas, jei Ukrainos įvykiai – tik pradžia? Neturime kur emigruoti, nėra jokių giminių užsienyje… Per žinias politologas dėsto – pirkite konservus, ruoškitės blogiausiam, galvokite, kaip apsisaugosite, ypač jei turite mažų vaikų. Dar prieš porą metų nekreipčiau dėmesio į tokius gąsdinimus.
Ir kas man darbo – darysiu, ką kiti daro, pagyvensiu be elektros ir šildymo, mažiau pavalgysiu, gal suplonėsiu. O štai dabar prisimenu skaitytas knygas apie Leningrado blokadą, golodomorus ir kitas baisybes. Kur slėpsimės? Marcelės krikšto tėtis užsiminė, kad nuošaliame jo močiutės kaimuke yra bunkeris. Jis kalbėjo kikendamas. O aš jau svarstau, kaip nusigausime iki Rokiškio rajono su visa manta ir konservais, kaip visi tame bunkeryje tilpsime. Tikriausiai tai pervargusių mano organizmo sistemų šauksmas. Tačiau nėra jokių galimybių sustiprinti jas, pavyzdžiui, gulint prie baseino su martinio taure.
Kiek manęs išnyko?
Neseniai svečiavomės pas draugus, irgi ne jauniklius, kurie augina du mažylius (1 ir 3 metų). Smagu, kad kitiems „dar blogiau“. Viską, ką patiriame mes, jie daugina iš dviejų – ir miego trūkumą, ir nuovargį, ir rutiną. Pasiguodžiau likimo draugei, kad dabartiniu etapu jaučiuosi išnykusi. Nemoku būti tokia kieta, kaip Austėja Landsbergienė, kuri sakė: „Man vaikai yra gražus gyvenimo papildas. Tiesiog jie gimė ir gyvena šalia, bet aš neišnykau! Man taip niekada nebuvo – kad aš išnykčiau“. Na, gal visiškai neišnykau, dar liko mažytis astralas, kuris vakarais paskaito kelis puslapius knygos, pažiūri filmą, net nusipirko naują rankinuką! Draugė nuramino, kad kai Marcelei bus 5 metai, aš būsiu sugrįžusi visa. Atsakiau, kad kažin ar dar būsiu gyva apskritai.
Nepriimkite tokios niūrios pabaigos už gryną pinigą. Iš tikrųjų šviesių valandų daug. Vaikas auga, ir tokio realybės spektaklio nei užsisakysi, nei nusipirksi. Tai nepakartojamas festivalis. Tiesiog nuovargis kartais paima viršų, ir trumpam viskas išblunka, nebematai to grožio. Juk ir per didingiausias operas salėje atsiras prisnūdusių žiūrovų. Bet kai orkestro mušamieji trinkteli garsiau, tie žiūrovai prabunda ir vėl džiaugiasi reginiu, vertu milijono.
Iki susitikimo kitą mėnesį.
Mama Neila
„Mamos žurnalas“
