Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (45 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (47 m.) Neila susilaukė Jogilės (19 m.) ir Austėjos (24 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir augina dukrelę Adelę (2 m.).
To dar nebuvo
Iš tiesų – tai pirmas kartas žurnalo istorijoje, kai auginsime du redakcijos kūdikius. Marcelės dar nepaleidžia skaitytojos, o naujas karalaitis Nojukas jau lipa ant sosto ir nori karūnos. Tik viskas ne taip chaotiška, kaip atrodo. Kelis mėnesius džiaugėmės raštingos, įdomiai pasakojančios ir pozityviai nusiteikusios nėštukės Gražinos istorijomis. Jos mintys mums pasirodė šviesios, lengvos – šalinančios įtampą, kaip relaksacija.
Viskas jai gerai, o jei blogai, tai irgi tik į gera. Nenorėjome tokio žmogaus paleisti, tad pasiūlėme ir toliau dalintis išgyvenimais, kaip sekasi auginti sūnų. Gražinos situacija ne kasdienė – po gana ilgų laukimo metų, būdama nebe jauniklė, ji dabar turi pametinukus. Naujai prisijungusios skaitytojos sužinos, ir kaip auga pirmųjų mėnesių kūdikiai, ir ko tikėtis po metų. Kad būtų mažiau painiavos, pakeitėme rubriką, Nojukas bus redakcijos kūdikis, o Marcelė – redakcijos vaikas.
Jau skaitydama pirmąjį Gražinos rašinį supratau, kad mudvi būsime kaip gerasis ir blogasis policininkai.
Kai atsirado su kuo palyginti savo emocijas, pasijutau pakrikusi, nuolatos verkšlenanti, išsitaršiusi moteriškė. Ir čia kalti tikrai ne 10 metų, kurie mudvi su Gražina skiria. Tiesiog ji optimistiškesnė, kaip sakoma, jos stiklinė visada pilna. Neįsivaizduoju, kaip Gražina sugeba suktis, kai prie krūties visiškas kūdikėlis, į sijoną įsitvėrusi metukų dukrelė, dar naujakurystė name, atstumas nuo miesto. Gražina laikykis, būk pavyzdys ir skaitytojoms, ir man!
Virtuvės mitų griovimas, arba ką valgo Marcelė
Miltai. Niekada nesakyk niekada. Šis teiginys nuvalkiotas iki skausmo, bet tikrai taiklus. Neseniai apie tai kalbėjomės redakcijoje ir prisiminėme begales pažįstamų, kurie kažką buvo paneigę, o paskui „atsivertė“. Tas, kuris sakė, kad nekenčia šunų, nes jie dvokia ir šeriasi, dabar miega apsikabinęs šunį ir perka jam kalėdines dovanas. Kita sakė, kad sportas ne jai, o nuo mokyklos laikų labiausiai širdį pykina bėgimas. Dabar ji kasdien nubėga 10 km ir dalyvauja maratonuose. O kiek visko prineigiau aš… Jau rašiau, kaip aršiai neigiau galimybę gimdyti po 35 metų, gerai, kad turiu tribūną, tad atsiprašiau visų savo smerktų ir apkalbėtų „senių“. Dabar beveik kiekvieną rytą ruošdama Marcelei pusryčius atsiprašau miltų gamintojų, nes niekinau jų produkciją ir vadinau „arklių maistu“. Mano pasididžiavimas buvo bemiltė virtuvė. Sakydavau, kad miltų mūsų šeimai pakanka 0,5 kg per metus, bešamelio padažui gaminti. Blynai? Skryliai? Lietiniai? Virtiniai? Mums to glitimo nereikia, tegul valgo varguoliai. O dabar prie miltų prisiliečiu beveik kasdien. Marceliukei labai patinka blynai. Nenustebau, kai paprašytos pasidalyti vaikų pusryčių valgiaraščiu skaitytojos atsiuntė įvairių blynukų receptų. Labai ačiū už idėjas, dabar kasdien prikepu vis kitokių – su bananais, obuoliais, tarkuotais moliūgais, varške, jogurtu ar šaldytomis uogomis. Jei 2004-ųjų Neila užsuktų į 2014-ųjų Neilos namus, surauktų nosį nuo kaitinamo aliejaus kvapo, pritiškusių keptuvių, stirtų blynų ir sklindžių. Įdomu, kodėl kepu stirtas, o ne vieną keptuvę? Paaiškėjo, kad mano šeima visą laiką MĖGO blynus ir jų ilgėjosi, tiesiog aš jų nekepiau, todėl jie ir nevalgė.
Faršas. Kita permaina mūsų virtuvėje – visas mėsų rūšis išstūmė faršas. Marcelė jį geriau sukramto, o mes prisitaikome. Viską gaminu, kaip ir anksčiau, tik gryną mėsą keičiu malta, ir viskas pavyksta.
Tarkime, plovas su faršu. Skamba baisiai, bet pabandykite vietoje mėsos dėti kepinto faršo, ir skonis nenuvils. Sriubas dabar verdu ne su šonine ar nugarine, o su frikadelėmis. Faršas pakeitė kumpinę mėsą troškiniuose, išmokau net guliašą pagaminti su faršu. Nežinau, ką galvoja mano mėgstamos mėsinės pardavėja, kai per savaitę nusiperku 3–4 kg maltos mėsos. Namie ją dalinu į porcijas ir užšaldau (prekybos centruose mėsos vaikui nesinori pirkti, o į specializuotas mėsines kasdien nenueisi). Tad rytais, kai čirška blynai pusryčiams, ant kitos kaitvietės kliuksi kažkas iš faršo.
Neteisingi produktai. Marcelės valgiaraštis kasdien plečiasi. Ji nori išragauti visko, kas mūsų lėkštėse. Kartais su ašaromis išsireikalauja rūgščiai raugto agurko, dešros ar picos. Duodu ir pagalvoju – gerai, kad nemato vaikų mitybos orakulai, kurie rašo žurnalui straipsnius ir beveik visą skanų maistą leidžia duoti nuo 3 metų… Nedrįstu duoti tik ankštinių daržovių, nes pamenu baisų anūkės Adelės pilvo skausmo priepuolį, kuris ištiko suvalgius košės su pupelėmis (skirtos kūdikiams, iš stiklainiuko, gero gamintojo). Tada teko vaiką vežti į ligoninę, kišti vamzdelius dujoms išeiti, o gydytojai pasakė vienareikšmiškai – nuo pupelių.
Gėrimai. Kadangi draugai aprūpino obuoliais ir morkomis, nesusitvardome ir išspaudžiame dukrytei šviežių sulčių. Ne visada pavyksta per dieną apsieiti su rekomenduojamais 150–200 ml, nes Marcelė sultis ne geria, o plempia. Bet save tikiname, kad tai becukrės, ekologiškos, mūsų rankomis pagamintos sultys, be to, skiestos, nestiprios. Patys žinote, kaip save moka nuraminti tėvai, kurie daro kažką ne pagal rekomendacijas.
Nors liepiama tokio amžiaus vaikų nebegirdyti dideliais mišinio kiekiais, Marcelė vakare išgeria 300 ml, o naktį – dar 150 ml mišinuko. Viršijame leidžiamą dozę 100 ml.
Božolė močiutė
Šį mėnesį atšventėme anūkės Adelės 2 metų gimtadienį. Ta data mums ypatinga, nes 2012 m. spalio 5 dienos naktį gimė pirmoji anūkė, o ryte mes su vyru sužinojome, kad turėsime dar vieną vaiką. Galima sakyti, kad Marcelė irgi gimė tą dieną, nes gavome pirmąsias jos ultragarso nuotraukas, kuriose akivaizdžiai buvo matyti riesta jos nosis… Tai džiaugsmo ir sumaišties ašaromis nulaistyta diena, kuri išsviedė mus iš komforto zonos. Kaip kosminis palydovas buvome išmušti iš orbitos, ir padėjome suktis visai kitu dažniu ir kita trajektorija.
Kai dabar pagalvoji, niekas per daug nenukentėjo. Pavyko neiškristi iš sociumo – nenutolome nuo artimųjų, neapleidau žurnalo, atstovėjome dukros vestuvėse, atšokome kitos išleistuvėse. Jei ir nepamačiau kokio spektaklio ar neišvažiavau į kelionę, bala jų nematė, čia smulkmenos. Tačiau yra vienas žmogutis, kuris dėl mūsų su Sauliumi vėlyvos tėvystės labai nukentėjo. Tai mudviejų anūkė. Tuo metu, kai kita močiutė Rita (žento mama) trina anūkei pirmąsias braškes, mezga šalikėlius, perka kalnus drabužėlių, mes „tąsomės su savo elniuku“ (citata iš seno animacinio filmuko). Kad ir kokios meilės apimti glaudžiame Adelę, kita ranka vis tiek apglėbusi Marceliukę. Ši padėtis nebepataisoma, anūkei visada teks dalintis mūsų meile su konkurente. Nemoku vaidinti, o kai elgiuosi natūraliai, prasimuša nebrandumas, emocijos. Kai Adelė stumdo Marcelę, atiminėja jos žaisliukus ar peša plaukus, puolu ginti SAVO vaiko, o juk Adelė – toks pats mano vaikas, net labiau nusipelnęs meilės (sakoma, kad anūkai mylimi labiau nei savi vaikai). Apie tai kalbėjausi su dukra ir paprašiau būti supratinga. Vadinu save nesubrendusia močiute, kaip jaunas božolė vynas (lietuvių tautosakoje vadinamas „žaliu“),o ponia Rita mūsų šeimoje yra tikroji močiutė, kaip rūšinis, išlaikytas ir brandus vynas.
Nežinau, kokia būčiau močiutė, jei neturėčiau mažo vaiko. Pamenu, draugė labai nusiminė ir net įsižeidė, kai itin jaunatviška 40-metė jos vyro mama pasakė: „Smagu, kad laukiesi, bet močiute būti aš dar nesubrendusi ir anūkų dabojimui nepasiruošusi“. Močiute ji subrendo būti po 10 metų ir dabar yra tiesiog močiutė-aukso puodas. Tokių pavyzdžių daugybė. Peršasi mintis, kad tėvais tapti niekada ne per anksti ir ne per vėlu. O štai būti seneliais turi ateiti savas laikas. Močiutė – tai ramybė, išmintis, laiko neskaičiavimas. O kokios ramybės tikėtis iš 40-45 metų šiuolaikinių moterų? Kaip joms įterpti vangų žaidimą kaštonais ar karolių iš arbūzo sėklų vėrimą į savo darbotvarkę? Ko atsisakyti – masažo, kavos su drauge, treniruotės, kalbos kursų?
Gimtadienio skanumynai
Per Adelės gimtadienį mūsų pagrandukė jautėsi puikiai: padėjo pūsti žvakutes, siautėjo po namus, bandė žaisti su protingesniais nei jai įprasta žaislais, šoko, grojo dūdele, raudojo, kai kažko negavo, ragavo viską iš eilės.
Iš visų gimtadienio patiekalų didžiausią įspūdį mums paliko šokoladinis desertas, kurio recepto paprašė visi svečiai. Dalinuosi.
Limpakojų pica
(originalus deserto pavadinimas „Uolėtasis kelias“)
Reikės:
0,25 puodelio kokoso drožlių
100 g baltų mažų zefyrų-guminukų
100 g rožinių mažų zefyrų-guminukų
0,5 puodelio riešutų
0,25 džiovintų vaisių
400 g juodo šokolado
Gaminimas:
Skardą išklokite folija ar sviestiniu popieriumi, pabarstykite dalį kokoso drožlių. Ant jų sudėliokite per pusę perpjautus/perkirptus zefyrus, tarpus užpildykite riešutais/razinomis/džiovintais vaisiais, viską apibarstykite likusiomis kokoso drožlėmis (ypač reikia prie kraštų). Ištirpdykite šokoladą ir tolygiai užpikite, kad subėgtų į visus tarpus. Tada trumpam į šaldytuvą, ir „pica“ baigta.
Kadangi Austėja su Kęstučiu per daug pridėjo pagardų, bijojo, kad šokoladas nesujungs visko, tad dar įkišo 5 minutėms į įkaitintą orkaitę (funkcija – karštis tik iš apačios), kad palydytų zefyrus ir jie sujungtų riešutus ir kokosus.
Linksmi namai
Šešiolikto mėnesio naujovė mūsų namuose – Marcelė atrado muziką. Jau ir anksčiau įjungdavome kokią vaikišką plokštelę. Nedaug jų turime, viskas – klasikų klasika. Tie patys „Keistuoliai“, „Tele Bim Bam“ dainelės.
Pripažinkime – ta kompanija buvo geniali. Jų kūriniai vaikams įtiko ir prieš 20 metų, ir dabar. Tai unikalu, jie it kokie vaikų „Bitlai“ ar ABBA. Keista buvo suvokti, kad per pastaruosius 25 metus vaikams niekas nieko geriau ir nebesukūrė…
Buvau pradedanti žurnalistė, kai gavau užduotį aprašyti visus „Keistuolių“ teatro aktorius ir Neringą. Labai jaudinausi, nors esame beveik bendraamžiai. Ilona Balsytė man atrodė kaip deivė, tokia graži, paslaptinga… Ilona augino pirmąją dukrytę, aš irgi jau buvau susilaukusi Austėjos, bet jaučiausi prieš pašnekovę kaip mokinukė, tokia menka, nieko nenuveikusi. Kai kurie mane įsileido į namus! Prisiliečiau prie tų žmonių, savo dievaičių, gyvenimų. Paskui augindama vaikus vos ne kiekvieną savaitgalį leisdavau jų spektakliuose. „Joną kareivį“ matėme bent 20 kartų. Tas pats su „Geltonų plytų keliu“, „Aukštyn kojom“. Jei vieną savaitgalį skubėdavome į teatrą, tai kitą – jau plodavome ir kartu traukdavome „Musę“ Neringos koncertuose. Garso juostelės, vadinamosios kasetės, su dainelių ir spektaklių įrašais susitrindavo į dulkes, pirkdavome kitas. Mintinai mokėjome kiekvieną Dorotės, Kaliausės ir Medkirčio atodūsį… Ir štai – apsisuko dialektinė spiralė, ir mes tame pačiame taške. Adelė jau vaikšto į „Keistuolių“ spektaklius, o mūsiškė namie tūpčioja ir siūbuoja (toks jos šokio būdas) pagal jų garso takelius.
Vos prabudusi mažoji dumia į svetainę, braunasi prie muzikinio centro ir rodydama pirštu bei šaudama „duok duok duok!!!“ reikalauja įjungti. Be Neringos ir keistuolių, dar turime „Džimbos“ dainelių, taip ir sukasi ratuku tos 5 plokštelės. Ir vėl prašysiu patarimo – ko klausosi Jūsų vaikai? Kai įjungiau protingesnių kūrinių („Teatriuko“ spektaklių, tų pačių keistuolių „Bašmukų gatvę“, liaudiškų pasakų), Marcelė neišlaikė dėmesio, ilgos kalbos jai dar nepatinka, rūpi tik muzika.
Pastebėjau, kad klausydama dainelių Marcelė atsimena vis daugiau žodžių, pakartoja galūnes, jau žino, kad greitą dainą keis lėta. Šoka irgi pagal tempą ir dainos nuotaiką. Jei daina rami, dukrytė lyriškai siūbuoja, jei linksma – greitai tūpčioja. Juokingiausia, kad ji niekaip nesugeba atsiplėšti nuo žemės, dar nemoka stryktelėti. Todėl jos šokiai statiški, dramatiški, kaip mini spektakliai. Tėtis kikendamas filmuoja, o aš turiu tyliai braukti juoko ašaras prisidengusi laikraščiu, kad nesutrikdyčiau šios saviraiškos.
Muzikai užvaldžius namus, beveik atsisakėme televizijos. Pabodo be garso žiūrėti žinias… Tai naujas etapas mūsų šeimos gyvenime, nes nuo TV buvome priklausomi. Apibendrinimas po mėnesio be televizoriaus? Praradimo beveik nepajutome.
Marcelė ir IT
Adelytė jau seniai įvaldė namie randamus IT įrenginius – kompiuterį, planšetę ir išmanųjį telefoną. Be vargo suranda norimus filmukus ar žaidimus, žino, kaip žaisti, peržiūrėti nuotraukas, rasti dainelių.
Marceliukė šioje srityje dar akmens amžiaus žmogus. Daugiausia, ką ji moka – patampyti už laido kompiuterio pelę ir pavartyti rankose mobilųjį telefoną. Labai didžiavausi tuo, kad mano vaiko smegenys švarios nuo visokio IT šlamšto, akyčių negadina ekranų mirgėjimas. Tegul auga tobulame vaiko pasaulyje, kaip ir mes, žaisdama su kankorėžiais ir pagaliukais! Tokiame rūke klaidžiojau, kol kartkartėmis nepradėjau sulaukti keistų skambučių. Paskambina koks solidus reklamos užsakovas ir klausia: „Jūs man skambinote?“. Aišku, ne. Bet kai tai pradėjo kartotis… Mano skambučių ir keisto alsavimo prisipažino sulaukęs ir docentas A.Vingras, kiti garbūs žmonės iš mano telefono adresų knygelės. Tada išaiškėjo tiesa – naivioji urvinė mergaitė Marcelė, kai jai paduodavau užrakintą mobilųjį, neilgai trukus perkando jo funkcijas. Išmoko atrakinti, susirasti adresų knygą ir skambinti visiems iš eilės, nes tada kitame laido gale pasigirsta balsas! Ką tuo metu veikdavau aš? Visada pasiteisinu, kad, matyt, džiausčiau skalbinius…
Iki susitikimo kitą mėnesį.
Mama Neila
„Mamos žirnalas“
