Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (45 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (47 m.) Neila susilaukė Austėjos (24 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir pagimdė dukrelę Adelę (21 mėn.), bei Jogilės (19 m.), kuri ką tik baigė dvyliktą klasę.
Kiek priaugo? Niekam nebeįdomu
Nuo Marcelės gimimo turėjau motyvaciją bent kartą per mėnesį dukrą pasverti, juk reikėjo įrašyti priaugtus gramus į dienoraštį, pasipuikuoti prieš skaitytojas pavyzdingai augančiu vaiku. Iš tikrųjų sverdavome gerokai dažniau, beveik prieš kiekvienas maudynes – pirma vyras vienas, tada su nuoga Marceliuke, o aš skaičiuotuvu atimdavau mažesnį svorį iš didesnio. Dabar toks žaidimas atrodo nebeįdomus, akivaizdu, kad dukrytė taip greitai svorio nepriauginės, gal ir pusmetį ar ilgiau svers kiek dabar – apie 13,5–14 kg.
Nebepaisymas, kiek vaikas sveria ir kiek centimetrų paaugo, yra antrųjų metų tendencija. Ji lydima dar vieno labai netikėto daugumai mamų atsivertimo – vaikas ne tik nustoja augti, jis nustoja… valgyti.
Kaip jau ne kartą rašiau, darbas „Mamos žurnale“ man yra Dievo dovana auginant pagrandukę. Kai įkūrėme žurnalą, jaunėlei dukrai buvo 5 metai – dygstantys dantys, akinukai nuo astigmatizmo, trečiųjų metų krizės ir kiti košmarai buvo praeityje. Net 13 metų visi redaguojami žurnalo tekstai man tebuvo sausa teorijos šaka, ne taip, kaip dabar, kai „pažinimo medis žydi“. Na, paimdavau interviu iš kokio profesoriaus, tuo metu atrodydavo įdomu, bet informacija, kurios niekaip negalėdavau pritaikyti praktikoje, greitai išsitrindavo. Gal dėl to išgaravo gydytojų pastabos, kad nuo metų vaikai pradeda gerokai mažiau valgyti.
Pro langą skrendantys kotletai
Ką reiškia, kai vaikas nevalgo, esu pasitikrinusi, augindama pirmąsiasdukras. Jos nevalgė tiek, kiek ir pranašauja specialistai – nuo metų iki maždaug 6-erių. Austėjytė (džiaugiuosi, kad šių eilučių neperskaitys jos dukra Adelė) įsigudrindavo patiektą maistą išmesti pro langą. Stebėdavausi, kaip greitai vaikas suvalgydavo kotletų ir bulvių su pomidorais porciją. Tikriausiai nebuvau gera mama ir ne visada sėdėdavau šalia, gal pakildavau padžiauti drabužių ar skaičiau knygą. Nieko neįtariau. Dukra tikrai nebuvo nei išgeibusi, nei sudžiūvusi. Tik kartą krūmokšnyje, kuris auga po buto langais, pamačiau įstrigusius pomidorų gabalus. Pajudinus šakas nubiro ir kotletų liekanos, kažkokie blynai. Viliuosi, kad niekas nepamatė, kaip inteligentiškos šeimos vaikas svaido maistą pro 5 aukšto langą… Antroji dukrelė valgydavo išimtinai tik „skanumynus“. Išbadavusi darželyje visą dieną, vakare kirsdavo saldžią varškytę, sūrelius, bananus, sultis, bet nuo sriubos ar košės sukdavo nosį. Žinau, ką pagalvojote – kad neskaniai gaminu.
Galėtume daryti tokią prielaidą, bet kažkodėl, kai dukroms prasidėdavo priešbrendiminis augimo šuolis, jos pasičepsėdamos kimšdavo kotletus, keptus pagal tą patį receptą. Kartą draugė pamatė, kaip mano dukros (jau pasibaigus badavimo penkmečiui) krovėsi sau plovo. Tai buvo net ne porcijos, o elbrusai ir kazbekai lėkštėse. Kai jos išėjo iš virtuvės, draugė pasakė, kad juodu su vyru kažin ar dviese įveiktų vieną tokią porciją. Taip, laikai, kai mergaitėms buvo atsivėrę „vilko skrandžiai“, buvo tikrai nelengvi kulinarine prasme. Kugeliai, apkepai, didžiausios skardos pyragų „sprogdavo ore“. Faršo kiekis makaronams padidėjo nuo 500 iki 1200 g per kokius 2 metus. Mažiau kaip 1,5 kg mėsos gabalo nė nepirkdavau. Šokolado plytelių, ledų porcijų buvome įpratę pirkti ne mažiau nei 10. Neįmanoma būdavo patikėti, kad gaminu tiems patiems vaikams, kurie dar prieš 5 metus susiraukę knaisiodavo maistą lėkštėse, išrankiodavo svogūnų gabaliukus, krapus, net tarkuotas morkas. Gaila, kad tada nežinojau, ką neseniai išgirdau imdama interviu iš docentės Eglės Jakimavičienės („Maldauju, dar šaukštelį…“, psl…), kiek būčiau išgelbėjusi savo neuronų!
Nevalgo ir tuo patenkinta
Docentė Eglė pasakojo apie mažų vaikų mitybą, o aš klausiausi, ir širdis dainavo. Viskas gerai, mano vaikas pradėjo mažiau valgyti ne dėl ligos, o todėl, kad organizmui nebereikia tiek išteklių, vaikas juk taip greitai nebeaugs. Dabar, kai Marcelė neįveikia košės porcijos (pasisotinusi pradeda krapštyti pirštais maistą iš burnos ir sviedžia), aš ramiausiai išmetu arba suvalgau likutį ir nebesuku galvos. Jeigu dabar surašinėčiau, ką dukrytė suvalgo per dieną, ušeitų chaotiškas „kąsniukų“ sąrašas – normalios 200 ml košės porcijos nesuvalgo, bet per dieną prisiragauja visko. Kol kas šventas reikalas – bent 500 ml mišinio, kurį geria vakare ir naktį. Dar nedrįstame naktimis siūlyti vandens, kaip pataria teoretikai, juk jeigu reikia naktį keltis, tai koks skirtumas, ar maitinsi vandenį, ar mišinį…
Operuoti ar ne?
Svarbiausias šio mėnesio, o, matyt, ir visų pirmųjų metų įvykis buvo Marcelės operacija. Kai laukiausi ir dėl kritinio amžiaus lankiausi perinataliniame centre Santariškėse, sykį man nutarė atlikti dar vieną tyrimą ultragarsu. Nebuvo jokio reikalo jos daryti, nes neseniai tokią atliko Genetikos centre, tačiau džiaugiausi gydytojų atidumu ir ramiai atsiguliau po ultragarso davikliu. Tai buvo mokomasis turimas – jį atliko studentai, gal rezidentai, o juos prižiūrėjusi gydytoja mokė, kur dar atidžiau dirstelėti. Ir ką jūs manote – benaršydami ir bešniukštinėdami jie, tie studentai, aptiko, kad vaisiaus žarnyne yra mažytė cista.
Dokumentuose atsirado įrašas, o mudviejų su Marcele gyvenimas komplikavosi. Iškart po gimdymo vaikutis buvo tiriamas, ėjo komisijos, konsiliumai, visi norėjo pamatyti tą 1,5×1,8 cm dydžio cistą, kaip vėliau paaiškėjo – prisitvirtinusią prie išorinės žarnos sienelės. Vaikų chirurgas Pranas Gurskas, kuris ėmėsi Marcelę globoti, kas mėnesį skirdavo kontrolinius tikrinimus ir stebėjo cistą. Ji nedidėjo, bet kaskart prieš patikrinimą labai jaudindavausi, juolab kad gydytojas buvo gana niūriai nupasakojęs, kas gali atsitikti, jeigu tokių cistų nepašalini – jos gali supūliuoti, apsisukti apie savo kojelę, įaugti į žarną.
Tada vaikas atvežamas į ligoninę su vadinamuoju „ūmiu pilvu“, ir jam gelbstima gyvybė. Dažnai iki tol niekas nebūna žinojęs, kad vaikas turi tokią cistą. Mūs atvejis nebuvo labai pavojingas, nes cista vis dėlto ne smegenyse ar ant gyvybiškai svarbių organų, tačiau chirurgas kaskart užvesdavo kalbą apie operaciją.
Manau, dabartinė tvarka, kai ligoniams leidžiama apsispręsti – sutinka jie būti gydomi, patinka jiems siūlomos gydymo metodikos – yra labai klampi. Ką galėjau atsakyti, kai gydytojas paklausė, ar sutinku Marcelę operuoti? Neramia širdimi pasirašiau… Per dvi savaites, kol laukėme planinės operacijos, nebuvo nakties, kai nesvarstyčiau – ar to mums reikia? Dar ne vėlu atsisakyti… Viena vertus, jei operacijos atsisakome, nuolatos tenka gyventi ant tiksinčios bombos laukiant, kol cista duos apie save žinoti. O jeigu ji supūliuos, trūks, ir vaikas mirs nuo kraujo užkrėtimo? Kita vertus, ta cista niekada gyvenime gali nepasireikšti, o vaiko pjaustymas, narkozė gali sukelti baisių pasekmių. Kreipiausi humanitarinės pagalbos į dvi artimas medikes – krikšto mamą ir draugę. Jos abi palaikė, kad operuoti reikia, kad vaikų chirurgai, pas kuriuos patekome, patys geriausi, įgudę, kad Marcelė stipri ir viską ištvers.
Sutartą dieną 7 ryto jau buvome skyriuje su nevalgiusiu vaiku ir iš siaubo besidaužančiomis širdimis. Yra dalykų, kuriems negali užsiauginti storos odos. Taip, gali numoti ranka, kad laiku nedygsta dantys, penktą kartą skyrė antibiotikų, neištaria raidės R. Bet kai perduodi nieko nenutuokiantį kūdikį operacinės seselei ir užsidaro durys… Tokios patirties nelinkėčiau niekam.
Jautriausias skyrius
Laparoskopinė operacija užtruko gerokai ilgiau, nei buvo planuota, net 2,5 valandos. Cista buvo nepatogioje vietoje, jos nepavyko paprastai „nukirpti“, teko pjauti žarną, paskui ją siūti. Dėl sudėtingesnės, nei manyta, operacijos Marcelei teko parą praleisti reanimacijoje. Tai man buvo visiškai nauja patirtis – apskritai pirmą kartą gyvenime buvau Intensyviosios terapijos skyriuje. Tėvus ten įleidžia tik trumpam, per lankymo valandas, o kai atėjau aš, tai net patarė slėptis už širmos, nes jei Marcelė pamatys, išgirs – taps nerami. Stebėjau laideliais apkaišiotą, prie aparatūros prijuntą savo vaiką, kitus vaikus, prie jų palinkusius tėvus, visus vienodais steriliais žaliais chalatais, mėlynais antbačiais. Tyloje pypsėjo aparatai, o tėvai glostinėjo, akimis mylavo savo varguoliukus. Kurį sulaužytą ir aptvarstytą po avarijos, kurį po sunkios operacijos. Lauke tuo metu saulė žeme ritinėjosi, visi traukė prie ežerų, krykštavo vaikai, amsėjo šunys. O čia – tik tie aparatai ir tylus tėvų kuždesys. Kaip du pasauliai, dvi realybės. Nelaimė tiems, kurie atsidūrė už šių durų, bet, kita vertus, tai be galo skaidrus suvokimas, koks geras, nuostabus yra įprastinis mūsų gyvenimas, kokia smagi rutina, kokia palaima tiesiog paprastai gyventi savo namuose, miegoti savo lovoje. Trumputis pasisvečiavimas kitoje realybėje – tame prie mirties labai priartėjusiame skyriuje – greitai išgydytų visas depresijas, išblaivintų visus gyvenimu nepatenkintus niurgzlius.
Gajos ir Gajai
O kitą dieną, kai Marcelę pervežė į Vaikų chirurgijos skyrių, įvyko stebuklas – ji tiesiog pakilo ir nubėgo gyventi savo gyvenimo. Kai susijaudinusi paklausiau slaugytojos, ar vaikas po operacijos gali štai taip nubėgti, ji atsakė, kad vaikai yra tobuliausiai savo kūną jaučiančios būtybės, kurios intuityviai pajunta, kokie judesiai jau galimi, o kokie dar ne. Tokių kaip Marcelė gajų vaikučių buvo pilnos palatos. Kadangi vaikų skyriuje gulėjo ligoniukai nuo kelių savaičių iki 18 metų, pastebėjau, kad labiausiai opūs ir save tausojantys buvo vyriausieji. Per pravertas duris matydavau, kad žaidžia planšetėmis ar siunčiasi filmus, na dar tingiai nueidavo prie koridoriuje esančio šaldytuvo. Tuo tarpu mažieji gavrošai zujo skyriaus koridoriais keldami begalinį triukšmą, matyt, nervindami personalą, bet mes, mamos, stebėjome tą siautulį šypsodamosi – dūksta, vadinasi, sveiksta. Mažieji bematant susidraugaudavo, būrelis bėgiojančių ligoniukų vis pasipildydavo nauju „geriausiu draugu“. Čia pat susėdę ant grindų dalindavosi čiulptukais, gerdavo vienas iš kito buteliukų. Marcelei laikas ligoninėje neprailgo. Kas keisčiausia – man irgi. Namie nelaukė kiti mano meilės išsiilgę mažyliai, vyras ateidavo vakarais išleisti manęs iki parduotuvės ar namo išsimaudyti, o palatoje suradau artimą sielą – beje, skaitytoją iš Molėtų, kuri dar laukė savo vaikučio operacijos.
Negaliu nutylėti ir dar vieno malonaus atradimo. Mes turime aukščiausio lygio medikų, ir tikrai ne visi pabėgo gydyti danų ir norvegų. Visiška nesąmonė, kad gydytojai tyko pinigų, laukia dovanų. Bent tie, kuriuos teko pažinti man –Vaikų chirurgijos skyriaus vyrukai – buvo tikri savo darbo aistruoliai.
Laukdami, kol baigsi operacija, su vyru sėdėjome skyriaus fojė ir stebėjome pro šalį vis praeinančius medikus, nugirsdavome jų privačius pokalbius. Patikėkite, jie nesikalbėjo apie žvejybą, krepšinį, atostogas, nes vis pasigirsdavo žodžiai „polipas“, „anestezija“, „punkcija“, „biopsija“.
Apie 14 mėnesį trumpai
Turkų kalba. Vieną dieną Marcelė prapliupo kalbėti. Šiaip mažakalbė, tarusi dviskiemenius savos kūrybos žodžius, ėmė čiurlenti sakiniais įvairiausiomis intonacijomis.
Žinoma, nė vieno žodžio mes nesuprantame, bet kalba tokia maloni ausiai – mažai priebalsių, labai primenanti turkišką liurlenimą (liurliur, tiurtiur, kliurkliur). Gal tai dėl to, kad augindama ją žiūrėjau turkų serialą „Uždrausta meilė“?
Kita vertus, tada kodėl anūkė Adelė pasirinko čekų kalbą su gausybe š, č, dž?
Puodukas. Marcelė jau gana seniai daro ant puoduko. Nepavydėkite. Ji tik daro, bet nesiprašo. Tiesiog laimės reikalas, loterija ją laiku pasodinti. Bet jei pataikai, tai visą dieną ji gali išbūti vieneriomis švariomis sauskelnėmis. Kadaise buvo privaloma kūdikius nuo 6–7 mėnesių sodinti ant puoduko, ir – tuo dabar visiškai neįmanoma patikėti – jie išmokdavo ne tik daryti, bet ir prašytis. Kokiais būdais susijungdavo jungtys jų galvoje, neįmanoma paaiškinti. Juk dabar visuose straipsniuos apie mokymą sėdėti ant puoduko parašyta, kad „anksčiausiai vaikučius pratinti galima pradėti nuo 1 metų ir 8 mėnesių“. Visos močiutės nuo tokių dalykų kraupsta, nes puikiai žino, kad tai netiesa – visi XX amžiaus kūdikiai puikiausiai susidraugaudavo su puoduku dar iki metų. Jeigu 1 metų 8 mėnesių vaikas darydavo į kelnes, tai būdavo tik du paaiškinimai – jis neįgalus arba asocialus. O dabar (redaguodamos straipsnius apie puoduką tai pastebime) amžiaus riba, kada vis dar „normalu“ daryti į sauskelnes, vis tolinama.
Pirmasis eilėraštis. Marcelei deklamuoju daug senoviškų eilėraščių, jai patinka, klausosi, žiūri į lūpas. Labiausiai į galvą lenda klasika – „Du gaideliai“, „Mano batai buvo du“, „Eglutė skarota“, „Plaukė žąselė“. O pats mėgstamiausias – apie žirnį ir pupą. Aš sakau – „opa opa opapa, augo žirnis ir…?“ Marcelė tyliai sukužda – „pupa“. Tęsiu: „aš tą pupą pamačiau ir dantukais…?“. Toje vietoje Marcelė sukaukši dantukais, o aš pabaigiu eilėraštį – „sukramčiau“. Visi juokiamės, tiek laimės. Su vyru esame ramūs dėl pasirodymo Kalėdų Seneliui.
Vaikšto ant pirštų galų. Ligoninėje buvo tiek erdvės, tiek ilgų koridorių, kad Marcelė atrado vaikščiojimą ant pirštų galų. Ir tai tikrai ne dėl padidėjusio tonuso, o dėl „mandrumo“. Vaikšto kaip apkūnoka balerina ir jaučia, kad mums patinka. Išmoko eiti atbula, tačiau niekaip nepavyksta lipti laiptais (pamačiusi laiptus iškart stoja ant keturių ir užsiropščia keliais) ir pašokti nuo žemės abiem kojomis. Mato, kaip šokinėja Adelė, labai nori pati stryktelėti, bet tik tūpčioja, mosuoja rankomis kaip šuoliui pasiruošęs šuolininkas į tolį, bet – nė iš vietos… Dar ne laikas.
Iki susitikimo kitą mėnesį.
Mama Neila
„Mamos žurnalas“
