
Skaitykite, kaip auga žurnalo redaktorės Neilos (45 m.) trečia dukra Marcelė. Su vyru Sauliumi (47 m.) Neila susilaukė Jogilės (19 m.) ir Austėjos (24 m.), kuri jau sukūrė savo šeimą ir augina dukrelę Adelę (2,4 m.).
Didysis Nerštas
Orai nelepina, į lauką išeiname ir rečiau, ir trumpiau, tad namuose šuo metu vyksta Didysis Nerštas. Žodis „nerštas“ reiškia metą, kai žuvys deda ikrus. Nieko bendro su kūdikių gyvenimu, tačiau nevalingai norisi šiuo žodžiu vadinti reiškinį, kurį namuose sukelia 19 mėnesių Marcelė. Kažkas gaivališko, putojančio, nešvaraus ir triukšmingo.
Marceliukė jau yra tokia stipri, greita, koordinuota ir gudri, kad pasipriešinti šiam nerštui beveik neįmanoma. Kaip viskas vyksta?
Taigi – neršto schema. Ryte Marcelė keliasi kaip iššauta balistinė raketa – be jokio pasirąžymo, pagulinėjimo. Tiesiog vieną akimirką miegojo, o kitą – jau stovi lovytėje ir šaukia „maaaamaaaa!“.
Laimei, raketa iššauna ne kokią 7 val. ryto (kuo skundžiasi dažno kūdikio tėvai), o 9–10 val. Prabudusi Marcelė mikliai krapštosi iš lovos ir bėga į svetainę – pagrindinę neršto vietą. Ši ataka panaši į TV įjungimą – ką tik buvo tyla, o dabar ir vaizdas, ir garsas. Manau, kaimynai iš apačios ne kartą per dieną apkalba, kokį žvėrį mes auginame, nes Marcelė bėgdama dunksi, važinėja koridoriumi su dviratuku-bitute ar stumdo savo baldus (iš „Ikėjos“, kurių trapumas ir lengvumas sukrečia blogąja prasme – 19 mėnesių kūdikis gali per visą butą stumdyti stalą, nešioti kėdes). O kur dar žaislų svaidymas ir tarškinimas į radiatorius.
Po pusryčių, kurie baigiasi sienų ir grindų valymu, Marcelė užsiima savo mėgstamiausia veikla – revizija.
Nors vakar 10 kartų viską apžiūrėjo, šiandien vėl smalsu, kokių gi namie yra knygų, batų, drabužių, puodų. Smalsumui tenkinti matomose vietose laikome krepšius su šalikais ir kepurėmis; dėžę su laikraščiais ir žurnalais; senų garso kasečių kolekciją. Palikome prieinamus ir kelis stalčius, kuriuos Marcelė su didžiuliu užsidegimu kasdien išknisa. Ant daugumos stalčių ir spintelių uždėjome apsaugas (šioje vietoje „Ikėją“ giriu), nes žodžių „negalima“ Marcelė netoleruoja. Kai kelis kartus išsitepė veidą batų tepalu, apsipurškė batų dezodorantais, apgriaužė mano lūpų dažus, sukramtė tušą, nepasikentėme ir paprašėme, kad Kalėdų Senelis atneštų apsaugų.

Išneršusi didįjį kambarį, Marcelė skuba siautėti kituose. Kol kas durų pati nemoka atsidaryti, bet jei paliksi nors plyšiuką, bemanant pajus.
Kaip žaibiško reagavimo būrys ji laukia, kol nuo kompiuterio pakils sesė Jogilė, kažkas įeis į vonią ar trinktelės miegamojo durys.
Sekundė, ir Marcelė jau uždraustoje zonoje.
Jeigu aš, tėtis, auklė ar sesė nuolatos neitų paskui tvarkydami Marcelės nusiaubtas teritorijas, tai vakare ji tiesiog būtų apsikasusi ir nebeperliptų per daiktų kauburius.
Pabandžiau šią beprotystę iliustruoti keliomis dokumentinėmis nuotraukomis. Gaila, kad Marcelė nemėgsta fotografuotis, arba veikiau neturi kantrybės. Vos pamato į ją nukreiptą fotoaparatą, šoka ant jo, neva, atiduok, fotografuos ji.
Judraus vaiko edukacija
Negaliu sakyti, kad man nepatinka ši Marcelės veikla, kurią dabar priimta vadinti ne destrukcija, vaiko neklausymu, išdykavimu, o edukacija. Taip, ramus, intravertiškas vaikas daug patogesnis. Esu mačiusi tiesiog stebuklingų angelėlių, kurie ilgai varto knygutes pirštų galiukais, kuriems galima kelias valandas rodyti paveiksliukus ir vardinti ūkio ar miško gyventojus.
Tokie vaikai atrodo mąslūs ir intelektualūs, kitaip sakant – daug žadantys. Na, bet argi pasirinksi? Man gimė nartus kumeliukas, o ne dekoratyvinis ponis, mandagiai traukiantis vežimaitį. Marcelė edukuojasi kurdama apie save jovalą, bet tikiu, kad jos smegenyse kasdien vis labiau sukimba auksinės proto jungtys. Juk kasdien bandant apsimauti kelnes siauromis klešnėmis vieną dieną pavyksta. Kaip ir teisingai apsivilkti megztuką, apsiauti batus. O po mėnesio gal jau užsisegs sagą.
Vienintelis dalykas, kuis šioje edukacijoje glumina, tai vis dar nenumažėjęs Marcelės noras viską suvalgyti. Mūsų dukrytė tebėra „viena didelė burna“, kaip sako raidos specialistai. Štai dėl ko per Kalėdas ji negavo kinetinio smėlio, dažų, skirtų tapyti rankomis, magnetinio plastilino – ji tiesiog būtų šias dovanas suvalgiusi. Kadangi dabar toks raidos etapas, kai dukrytė nori viską daryti, ką ir mes (net skustis barzdą), tai vyras naiviai leido jai pamaitinti akvariumines žuvytes. Kaip manote, kur Marcelė padėjo šaldytų kirmėlių kubelį? Aišku įsikišo jį į burną. Ar net pašokau! Nežinau, kodėl kilo asociacija, kad atšilusios kirmėlės atgis. Vyras nuramino, kad „šaldyta višta juk neatgyja, kai ją atšildome“. Vis tiek tą naktį ilgai negalėjau užmigti galvodama, kaip Marcelės virškinamuoju traktu slenka tos atšilusios kirmėlės.

Mitybos sritis – pažeidimų virtinė
Ne viena skaitytoja man dėkojo už nepagražintą motinystės paveikslą, kuris sumažina įtampą, pradžiugina, kad tobulų nėra. Tačiau atviraudama tarsi pati neigiu žurnale dėstomas garsių specialistų idėjas. Iš tikrųjų aš labai įsiklausau į autorių pastabas, dažniausiai tai būna greita emocija iškart po interviu. Tarkime, kai pakalbėjau su ekologiją propaguojančia chemike, kad ji išmetė subraižytas teflonines keptuves, aš jau tą patį vakarą ištyrinėjau savąsias ir kai kurias padėjau į šoną. Arba pakalbėjusi su dietologe apie tai, kad sultys vaikams yra pragaištis, tą pačią dieną Marcelei išviriau kompotą. Tačiau yra sričių, kuriose nuleidžiu rankas. Tai mūsų šeimos valgymo įpročiai. Kai redagavau šio numerio tekstą apie mitybą Valdorfo darželyje, man iš gėdos kaito ausys.
Štai tinkamos mitybos dėsnių ir mūsų realybės palyginimas:
Tikime, kad vanduo – reikalingiausias skystis žmogui. Marcelė visiškai negeria vandens. Štai dėl ko duodu jai sultis ar kompotą. Daug kartų bandžiau siūlyti vandenį, tada vaikas visiškai negeria, beveik nebesišlapina, sysiukas pasidaro tamsus. O sulčių, kad ir skiestų, tik įpilk. Aš pati visiškai negaliu „privalomai“ gerti vandens, o tik tada, kai natūraliai troškina. Kiek kartų bandžiau laikytis programos „2 litrai dieną“, bet po antros stiklinės mane pradėdavo pykinti. Atpylinėdama vandenį galiu bandyti jį gerti na dvi-tris dienas, bet tada jau visas organizmas pasišiaušia – purto šaltis, prasideda migrena. Todėl suprantu Marcelės antipatiją vandeniui.
Derindami maisto produktus tausojame virškinimo sistemą. Nors sakoma, kad vaikai patys natūraliai atsirenka, ką su kuo valgyti, mūsų Marcelė nėra iš tų, kurie pirma suvalgo agurką, po pusvalandžio kotletą, o dar po valandos bulvę. Ji skaniai valgo mėsytę su krakmolingomis daržovėmis, nes mes patys kaip garnyrą mėgstame bulves. Mūsų šeimos valgiaraštis klasikinis – kotletukai su bulvių koše ir kiti nederintini patiekalai…
Ruošiame maistą su meile iš kruopščiai pasirinktų kokybiškų žaliavų. Meilės įdedu daug, bet „žaliavas“ perku artimiausioje „Maximoje“. Kaip pasakė praėjusio mėnesio pašnekovė-ekologinės gyvensenos propaguotoja, „kad ir kaip myliu savo vaikus, nevažiuosiu 200 km ieškoti ekologinės vištos“. Kai turiu laiko, yra galimybių – kodėl gi ne, nuperku ir laisvėje augintų vištų kiaušinių, ir ūkininkų sūrio ar mėsos. Tačiau didžiumą produktų perkame parduotuvėje, kol kas visi gyvi.
Mitybos pagrindą sudaro augaliniai produktai ir grūdinės kultūros. Kur tau! Marcelė nė į burną neima kruopų košių, nebent tai garnyras prie mėsos. Bandymus atlieku kartą per 2 savaites – išverdu gardžios košytės, kurią paskui suvalgo Jogilė. „Grūdinės kultūros“ pas mus yra blynai, ir tie patys – iš baltų miltų… Laimei, Marcelė mėgsta raugintus kopūstus, virtus burokėlius, žalias salotas, pomidorus. Jai nebaisu, jei salotose yra svogūnų, alyvuogių, paprikų. Taip padedame pliusą, kad vaikas užtektinai valgo augalinių produktų.
Vartojame saikingai ir tik kokybiškus gyvūninius produktus. Mėsą perkame dideliais kiekiais lietuviškoje mėsinėje „Švaistūnas“, džiaugiuosi pasiekusi aukštą lygį, nes pati mėsą susimalu. Mūsų šaldytuvui nesvetimos dešrelės, „šlapia“ dešra, koldūnai su mėsa, kibinai, lašiniai ir kumpis. Savaime aišku, kad ir Marcelė valgo šiuos gyvūninius produktus…
Sąmoningai ribojame miltinius patiekalus ir atsisakome cukraus. Kol tęsiasi blynų era, miltų negalime atsisakyti. Perkame ir paprastų pakramtukų – sausainių, džiūvėsių, duonos lazdelių, trapučių.
Nevalgome jų be saiko, bet visada jaučiuosi saugiau, kai namie yra kažko „miltinio“. Cukrus mums irgi reikalingas – dedu ir į blynus ir į kitus kepinius, ir kavą saldinu.
Kūrybingai patiekiame maistą. Kad ir kaip patiekčiau maistą, Marcelė jį „kūrybingai“ valgo – po pietų lieka instaliacijos ant sienų, grindų, pačios Marcelė veido ir plaukų bei drabužių. Ypač, jei produktas skystesnis – sriuba ar jogurtas.
Renkamės kokybiškus ir tinkamus riebalus. Ghi sviesto nesame pažinę nei mes, nei Marcelė, kepimui naudojame lietuvišką rapsų aliejų, o salotoms – alyvuogių. Tiek tų riebalinių gudrybių.
Tikrai nesididžiuoju šia savo „antiataskaita“. Pažadu keistis, kad ir mažyčiais žingsneliais (kąsneliais), tarkime, sumažinti cukraus kiekį ir, esant progai, paragauti ghi.

Kitos šeimos naujienos
Naujieji metai mums atnešė nelaukto jaudulio – iš darbo išėjo auklė (susirado norimą darbą ligoninėje). Prie auklytės buvome pripratę, ji net fiziškai buvo panaši į Marcelę – tamsaus gymio, energinga, tvirta.
Gerai, kad nepaliko mūsų „ant ledo“, o atvedė draugę. Dabar Marceliukės auklė – irgi 20 metų mergina, taip pat po mokyklos pasirinkusi „gap year“ (metai, kai niekur nestudijuojama, o ieškoma savęs, keliaujama). Mūsų naujoji auklytė yra lotynų šokių mokytoja, pozuotoja, žodžiu – meniškas, įdomus žmogus. Vienas dalykas, kuris man kėlė nerimą – trapus naujosios auklės kūno sudėjimas. Kaip bus, kai reikės Marcelę pakelti, panešti, juk ji lauke užsiožiuoja, gulasi ant žemės, atisako eiti namo. Auklė nuramino, kad yra turėjusi 16 kg sveriantį katiną, kurį panešdavo. Dabar Marcelė tiek ir sveria.
Šios dvi jaunos auklės dar kartą parodė man, koks laisvas dabar jaunimas, koks pašėlęs jų gyvenimas. Abi merginos, nors vilnietės, po mokyklos išsikraustė iš tėvų namų, nes norėjo gyventi savarankiškai. Verčiau nuomojasi butus su keletu draugų, mano akimis – vargsta, bet yra savarankiškos, nepriklausomos. Jų galvoje – savanoriavimai, klajonės po pasaulį, nuotykiai. O kur dar visiškai laisvas jaunimo požiūris į lytinę orientaciją, rasių maišymąsi. Dukros mėgsta mus šokiruoti pasakojimais apie vieną ar kitą draugą (bendramokslį, bendradarbį) gėjų ar lesbietę, kurie didžiuojasi savo prigimtimi. Kiek išsilaisvinęs jaunimas bus po 18 metų, kai į gyvenimą išleisime Marcelę? Mums su Sauliumi bus po kokius 65 metus, būsime pensininkai.
Jeigu dukra pasakys, kad išvažiuoja gydyti beždžionių į džiungles ir myli juodaodę moterį… Ar nebus mums tai insulto, infarkto priežastis?
Stabdau savo fantazijas, kad nesusirgčiau prieš laiką.3. Marcelės sesutė Jogilė iki šiol pamačiusi burokų sriubą ar mišrainę nusuka nosį, o štai mažoji burokus mėgsta, tik kad paskui tenka persirengti visiems, kurie buvo arčiau nei per metrą.
Iki susitikimo kitą mėnesį.
Mama Neila
„Mamos žurnalas“