Antrieji vaiko metai. Liepa

Vilma Grigienė

Vilma Grigienė

Skaitykite trijų vaikų – Bernadetos (7 m.), Gerdos (5 m.), ir Jurgio (2 m.) – mamos Vilmos Grigienės straipsnių ciklą apie motinystės šiokiadienius.

Vasara ant nosies

Liepos mėnesį pagaliau galiu atsikvėpti. Tikrai atėjo vasara. Vaikų nebereikia muturiuoti šiltais šalikais ir įkalbinėti, kad apsivilktų megztinius. Lai laksto basi, kad ir per lietų – bala nematė. Pamažu rimsta uodų atakos, o pamiškės ir laukai prisipildo niekada nenuilstančio, niekada nesibaigiančio, niekada nepavargstančio gyvenimo. Todėl vaikų vasarą namie beveik nebūna. Ir kaip čia sėdėsi po stogu, kai laukai kupini paties nuostabiausio vyksmo! Žaislus nukloja dulkės, nebereikia knygelių, pasimiršta net ir „filmukų dienos“ – dienos, kurių pamiršti, atrodytų, paprasčiausiai neįmanoma.

Negaliu nesistebėti tokiu stebuklu, bet vasarą mano panelėms užtenka paprasčiausios pievos. Skina gėles, pina vainikus, kuria įstabiausias kompozicijas: skruzdėlių namus, vabalėlių kapines ar kaukučių lizdus. Suka, pina, dėlioja, barsto – darbo užtenka ilgam… Deja, Jurgio laukai nevilioja. Idealiai praleista diena „pagal Jurgį“ būtų tokia: einame iš namų, atsistojame ties didžiausia sankryža Vilniuje ir visą dieną stebime pravažiuojančias bvvv, t.y. mašinas. O aš dūsauju – berniukas… Bernadeta iš miško atsineša nuostabiausių dalykų, tokių, kokių aš nesu radusi niekada ir tikriausiai jau niekada neberasiu: tikrą paukščio lizdelį, kuris mėtėsi ant žemės, tuščią kiaušinio lukštą su skyle, pro kurią išlindo paukščiukas, alyvos žiedą su dvylika (dvylika!) žiedlapių, pilną kišenę širdelės formos akmenukų… Gal tas vaikas dar vieną porą akių turi? O gal antenas, leidžiančias pajusti ore sklandančias neregimas ir neapčiuopiamas gijas, kuriomis mes esame susieti su visu aplinkiniu pasauliu? Užtat Jurgis neranda nieko, nes be savo bvvv nieko daugiau ir nemato. Berniukas!

Štai, iš rūsio atsitempia į kiemą didžiulį plaktuką, kala akmenėlius ant tako ir, vos tik pamatęs mane, šaukia prieštarauti neleidžiančiu balsu: „Ga(li)ma! Ga(li)ma!“ Ir pabandyk pasakyti, kad ne, negalima, oi kas tada bus!

Iš tiesų, vasarą veiklos vaikai turi apsčiai. Bet juk vasarą taip pat nevalia paleisti jų iš savosios širdies.

Juolab kad ateina atostogų metas – laikas, kai visi galime pabūti arčiau vienas kito. Dažniau apkabinti, ilgiau pasikalbėti, kartu pažaisti, padainuoti prie laužo linksmą vaikišką dainą ar be skubos nudirbti vieną kitą darbelį drauge su vaikais.

Pakutensiu tau kojytę

Neringos Laurinaitiensė nuotr.

Neringos Laurinaitiensė nuotr.

 

„Oi, mamyte pupulyte, pakutensiu tau kojytę…“ – spontaniškai eiliuoja Gerda ir, šelmiškai žibėdama akimis, sėlina artyn. Jai dar neprisiartinus, aš jau šaukiu iš nevilties ir bandau pariesti kojas po savimi.

Oi kaip nekenčiu aš to kutenimo! Užtat Gerda kutenimą tiesiog dievina. „Tu mane visur pakutenk, visur,“ – užsisako „masažą“ ir tirpsta iš malonumo, kai imuosi darbo. Tiesą pasakius, ji nemėgsta sentimentalių apsikabinimų, o panešiojama leidžiasi tik tuomet, kai ją nešioja tėtukas (kur jau ten leidžiasi! Kai šalia yra tėtukas, ji užsliuogia į jį, tarsi į kokį medį!). Na, o man belieka pakutenimai: nugarytę, kaklą, kojytę, ir va čia, ir va ten, ir dar ten… Vos spėja atgauti kvapą ir jau prašo dar! Na, o aš neprieštarauju – kad tik nekutentų manęs.

Su Gerda – maža bėda, o štai Bernadeta pavojų kelia didesnį. Būti kutenama ji irgi mėgsta, tačiau ne itin. Užtat labai mėgsta kutenti pati. Ir dar kaip! Pavyzdžiui, svečiuose, palindusi po stalu, su malonumu imasi mano kojų! Kad ją kur! Iš tiesų, jos poreikis fiziniam kontaktui kur kas didesnis, nei Gerdos. Ji mėgsta glaustytis, užmigti apsivijusi mane kojomis ir rankomis, mėgina susirangyti mano glėbyje, nors tai padaryti darosi vis sunkiau. Stebiuosi – ir kaip tas vaikas galėjo šitaip ištįsti! Bernadetai patinka, kai ją vakarais pamasažuoju, rankas išsitepusi kvepiančiu levandų aliejumi. „Mama, man atrodo, kad po tavo delnais delfinai šokinėja…“ – murkia iš malonumo it koks katinas, kai imu kasyti jam šoną.

Užtat su Jurgeliu viskas paprasta kaip du kart du: jis nori opapa arba palaikyti už rankos, keliaudamas į sapnų karalystę. Opapa nori dažnai ir daug, bet tai jam dar visiškai teisėtai priklauso. Tol, kol gebėsiu pakelti. Mat aš irgi džiaugiuosi tuo intymiu artumu. Taip gera uosti savo vaikų kvapą ir glausti prie savęs jų galveles. Juk taip bus tikrai ne amžinai. Tos dienos greitai prabėgs, o paskui, žiūrėk, apkabinimas jau bus didžiausia pasaulyje bausmė. O jei dar prie draugų… Geriau jau apie tai net negalvoti.

Ar galim dabar pakalbėti?

Jeigu noriu Bernadetai padaryti ką nors itin malonaus, pasiūlau jai paskaityti. Žinoma, pasakas mes skaitome kiekvieną vakarą prieš miegą, bet mūsų didžioji sesė šitokio malonumo neatsisakys niekada. Po truputį skaityti ji jau bando ir pati, tačiau kai skaitau aš, tada jau ne tik istorija, bet ir dovanojamo laiko saldumas pradžiugina jos mažą širdelę. Ta valandėlė, kai aš skaitau jai knygą, yra tikrai ypatinga. Mudvi tuomet sieja kažkas daugiau nei tik kartu leidžiamas laikas. Atrodo, mus ima sieti kartu išgyvenama pasaka, į vieną sūkurį įtraukia tie patys jausmai, tos pačios mintys ir bendros svajonės. Man patinka stebėti jos veidą, kuriame atgyja skaitomas pasakojimas – taip užsimiršti tikriausiai sugeba tiktai vaikai… Gerdai skaitymas buvęs nebuvęs – smagu, bet tik tiek. O štai Jurgis skaityti mėgsta taip pat, kaip ir jo Sesė (Sese jis vadiną Bernadetą, na o Gerda Jurgiui yra tiesiog… Du!). Ima knygą, rodo man, kad turiu atsisėsti, ropščiasi ant kelių ir skaitome. Bet kai tą pačią knygelę jam perskaitau tris kartus iš eilės, nejučia imu ilgesingai žiūrėti į krūvą neplautų indų. Ir tuomet paprašau: „Jurgiuk, o dabar tu pats, gerai?“ Jurgis džiaugsmingai imasi skaitymo: „O-a-o (verčia puslapį) o-a-o (verčia puslapį) o-a-o.“

Spėkite, kiek indų spėjau išplauti?

Mergaitėms patinka ne tik klausytis skaitomų knygų, bet ir kalbėtis. „Mama, ar galim mes dabar pakalbėti?“ – klausia Bernadeta iš ryto, besivalydama dantis. Laikas spaudžia, tarsi nauji nepatogūs batai (juk ir vėl tas nelemtas rytas!), tačiau rizikuoti tiesiog negaliu. Prisėdu ant vonios krašto ir paklausiu, apie ką gi ji norinti kalbėtis. „Apie bet ką…“ – atsako mažoji. Vadinasi, tai aš turiu atspėti, ką ji ketina man pasakyti, ir nuvairuoti pokalbio laivelį tokiu maršrutu, kad mano vaikas turėtų progą užsiminti apie ją neraminančius dalykus. Tiesiai šviesiai kalbėti ji nemoka. Ir vėl dūsauju – tikra moteris… Et, sprangi kartais toji mamos duona. Juk būtų gerai, jei vaikai kalbėtų tada, kai turime tam laiko, kai nereikia skubėti į darželį, nesvyla košė, akių nebado neplautos grindys ir niekur nebėga pienas.

Deja, taip būna retai. O tiksliau pasakius, taip nebūna niekada.

Užtat Gerda čiauška nesustodama, tad rasti pakankamai laiko ją išklausyti – neįmanoma“. Aš stengiuosi, tačiau kartu bandau vystyti ir gebėjimą dirbti „keliais frontais“ – gaminti vakarienę ir klausytis taip, kad mintys nenušuoliuotų kažkur į lankas. Įdėmiai. O juk dar reikia vien akimi stebėti Jurgį, nes jis štai atbėga su morka rankoje ir iš stalčiaus bando išsitraukti skustuką: „moka, moka, dzir dzir.“ Be abejo, dzir dzir, t.y. skusti jam reikia pačiam…

Kartu į parduotuvę

Pasakysiu gana atvirai, auklėti vaikus aš labai tingiu. Todėl dažnai bandau išvengti sunkių situacijų.

Dezertyruoju. Susitvarkau pati, kai vaikai prausiasi. Užsidarau tualete, kai mergaitės susipeša. Važiuoju į parduotuvę viena. Taip greičiau, patogiau, lengviau ir tyliau. Tačiau kartais mane ima graužti sąžinė, ir aš kviečiuosi Bernadetą važiuoti apsipirkti drauge. Mindaugas pasukioja smilių ties smilkiniu. Bet juk tai, kas mūsų nenužudo, mus užgrūdina, tiesa? Bernadeta iš džiaugsmo nežino kur dėtis, tačiau parduotuvėje išgirdusi, kad nieko be reikalo mes nepirksime, ima dūsauti ir vartyti akis. Na kodėl gi negalima nupirkti gėlių ir padovanoti jų tėtei?! Greitai dūsavimas ir niūri veido išraiška prasiveržia pykčiu ir ašaromis dėl visiškų niekų. Ir vėl tas pats! Štai čia ir atsiranda puiki proga sunkiam, bet naudingam pokalbiui. Iš pradžių kalbuosi pati su savimi, nes Bernadeta pyksta taip, kad net nenori nieko girdėti. Paskui ji pasakoja apie tai, kad norėtų turėti visą parduotuvę ir imti ten ko užsigeidusi. Ir jokiu būdu nenori manimi patikėti, kai pasakau, jog turėdama vieną parduotuvę, ji tikrai liūdės dėl to, kad negali turėti dviejų.

Užtat mano darbas jau davė vaisių. Bernadeta ne tik pati nebeprašo pirkti visko iš eilės, bet ir mane sudraudžia, kai bandau įsimesti į krepšelį ką nors nelabai reikalingą. O parduotuvėje susirado kitų pramogų: susidraugavo su viena kasininke ir dabar turi savo (savo!) pardavėją. Neleidžia man važiuoti į jokią kitą parduotuvę, tik ten, kur dirba jos pardavėja Goda, piešia jai piešinius, o tėtę slapta įkalbinėja ją vesti, mat nori turėti dvi mamas.

Tokia draugystė mane žavi. Tiesą sakant, žaviuosi bet kokia nuoširdžia draugyste, bendra veikla, buvimu kartu su kažkuo. Todėl kartais kumšteliu sau į pašonę ir einu sunkesniuoju keliu: visi kartu pjaustome salotas, leidžiu Jurgiui nusiskusti morką, bandau parodyti mergaitėms jų kivirčą „iš vidaus“, taip, kad pamatytų viena kitos jausmus, aiškinamės, kodėl filmukus žiūrime ne kasdien, ir visi keturi (aš su vaikais) važiuojame į parduotuvę. O mums grįžtant namo, Jurgis dainuoja: „Goda buvo Go-o-o-o-da, Goda buvo bvvv…“

Pirštų žaidimėlis patiems mažiausiems

Šį kartą noriu pasidalinti vienu smagiu atradimu: ką galima nuveikti su mažyliu, kai tenka laukti eilėje, ilgai važiuoti automobiliu ar šiaip norisi smagiai praleisti laiką, pažaisti drauge. Tai – pirštų žaidimėliai.

Nuostabu, bet pusantrų-dvejų metukų vaiką jie tiesiog pakeri. O per šventes mes juos mielai žaidžiame ir su didžiule kompanija „paaugintų“ darželinukų. Jų galima prisigalvoti visokiausių. Paprasčiausias pirštų žaidimėlio pavyzdys – virė virė pelytė košytę. Šį žino visi. O štai Jurgis vis prašo žaidimėlio apie namelį bei jo gyventojus. Taigi sėdame vienas priešais kitą ir pradedame:

Kas namelyje gyvena? (prisidedu ranką prie kaktos ir dairausi, tarsi bandydama įžvelgti, kas gi ten gyvena.)

Meška ugnį kūrena (suglaudžiu rankų riešus kartu, o pirštus judinu taip, tarsi judėtų kūrenamos ugnies liepsnelės)

Vilkas malkas kapoja (vieno delno kraštu kapoju kitą delną)

Lapė – šaukštus mazgoja (vienos rankos pirštais iščiupinėju kitos rankos pirštų pagalvėles, tarsi mazgodama šaukštus)

Kiškis duoną raiko (vieno delno kraštu „pjaunu“ kitą delną)

O briedis žiūri (sujungiu rankų pirštus tarsi žiūronus ir prisidedu prie akių)

Ir galvą kraipo (kraipau galvą)

Kas namelyje gyvena?

Kelis pirmuosius kartus Jurgis tik įdėmiai stebėjo, o dabar mėgdžioja visus judesius ir kvatoja net susiriesdamas. Kapodamas malkas, užsimoti bando iš peties. Kartą net nuvirtęs buvo! O pradėjęs kraipyti galvą jau šaukia: „Da(r), da(r)!” Tikiuosi, šis smagus žaidimėlis patiks ir kitiems vaikams.

Tad noriu jums palinkėti šiltos ir gražios liepos, nesuskaičiuojamų nuostabių akimirkų kartu su savo vaikais, drauge su visa šeima, arti vienas kito rankomis ir širdimis. Smagių žaidimų, lengvų ir sunkių, bet prasmingų pokalbių, švelnių prisilietimų.

Su meile mama Vilma Grigienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ devyni = 14

Kitos temos: