
Skaitykite trijų vaikų – Bernadetos (7 m.), Gerdos (5 m.) ir Jurgio (2 m.) – mamos Vilmos Grigienės straipsnių ciklą apie motinystės šiokiadienius.
Kasdieną šviesos vis daugiau
Štai ratas apsisuko, ir dar vieneri metai priartėjo prie pabaigos.
Pasaulį ir vėl prarijo tamsa. Keliu Bernadetą į mokyklą – už lango tamsu, einu pasiimti iš darželio Gerdos su Jurgiu – prie vartų pasitinka jau šviečiantis žibintas. Atrodo, tõs dienõs tik trumpa uodegėlė belikusi. Keista, bet pats tamsiausias metas man yra lapkričio pabaiga. O kai prasideda Adventas, pasaulį ištinka tikras stebuklas – nors dienos vis dar trumpėja ir trumpėja, šviesos vis tiek kiekvieną dieną vis daugiau ir daugiau.
Pirmąjį Advento sekmadienį mergaitės tempia tėtę į mišką net tada, kai geras šeimininkas ir šuns į lauką nevarytų. Net jei lyja, sninga, švilpia vėjai ir dangus maišosi su žeme. O iš miško parneša maišą pušies šakų. „Tik, šiukštu, nelaužykit!“ – pagrūmoju pirštu. Kai maišas jau pūpso virtuvėje, visi sėdame pinti Advento vainiko. Piname, tvirtiname keturias žvakes, puošiame kaspinais ir vieną žvakelę uždegame.
Žvakė dega – vienut vienutėlė – o tamsa jau ima trauktis. Kai prasideda antroji savaitė, vainiką puošia nebe viena, o dvi degančios žvakės, ir namai nušvinta dar labiau. Stebuklingas metas – visi kampai prisipildo judėjimo ir bruzdėjimo. Tvarkome lentynas ir tamsiausius užkaborius, šveičiame ir valome tai, kas nešveista šimtus metų. Kurpiame, mezgame ir rezgame dovanėles artimiesiems. Dėliojame Advento kalendorių. Sekame kalėdines pasakas, dainuojame kalėdines dainas, o aš kiekvieną kartą apsiverkiu, skaitydama Selmos Lagerliof legendą apie Kalėdų rožę.
Kai visi kampai prisipildo bruzdėjimo, širdis, atvirkščiai, ima ir nuščiūva. Nuščiūva, apmiršta ir laukia artėjančio stebuklo. To stebuklo, kuris vieną naktį išsiskleidžia vidury tamsos tarsi nežemiška šviesa aplietas gėlės žiedas, persmelkdamas džiugesiu visa, kas gyva. Štai taip ateina Šventos Kalėdos.
Laiškai Kalėdų Seneliui
Man šiek tiek gaila, kad vienas iš labiausiai laukiamų darbų Advento metu vaikams yra laiško Kalėdų Seneliui rašymas. Ne, aš tikrai nesu prieš dovanas, nes jos – tarsi simbolis tos didžiulės dovanos, kurią žmonija gavo iš Dangaus prieš daugelį metų, todėl man smagu galvoti apie artimus žmones, draugus ir bičiulius, ruošti jiems dovanas ir, žinoma, dovanoti. Gailiuosi, kad prasidėjome su tais laiškais, nes pasiruošimą Kalėdoms apvainikavo ne stebuklo laukimas (kuris, žinoma, vaikams visuomet vyksta po Kalėdų eglute), o suskaičiuotas ir aiškiai surašytas žaislinių svajonių sąrašas. O dar kad tos svajonės būtų visuomet išpildomos! Na, kur gi Kalėdų Senelis gali gauti dėžutę, parodančią kitų žmonių mintis? Arba bažnyčią, kurioje galima gyventi? O tikrą ponį? Deja, mano mergaitės įsitikinusios, kad šis Senelis yra visagalis, o aš nenoriu iš jo atimti stebuklingosios galios ir įsprausti į parduotuvių lentynų rėmus, paversdama paprasčiausiu pirkėju. Tad laiško Kalėdų Seneliui rašymas tampa tikru išbandymu. Turime labai daug kalbėtis apie tikras ir netikras dovanas, apie Kalėdų stebuklus ir erdvę, kurią reikia palikti netikėtumams.
Netikėtumai man patinka. Ir aš žinau, kad kartais po Kalėdų eglute galima rasti tai, ko visai nesitiki, apie ką nesvajojai ir ko neužrašei baltame popieriaus lape. Gal nėriniuotą vėduoklę, kokių pasitaiko tik pasakose? Gal senovinį sniego burbulą su nuostabiausiomis rožėmis pūgoje? Gal šniokščiančią it vandenynas lietaus lazdelę? O gal šiltutėlį megztą paltuką, pirštines ir kepuraitę lėlytei? Juk yra dalykų, apie kuriuos mes nė nenutuokiame, ir kuriais iš tiesų galime būti apdovanoti, jei tik paliautume be paliovos narstę ir kūrę savo žaislines svajones.
Ačiū už gražius metus
O pats svarbiausias gruodžio mėnesio darbas, svarbesnis už visuotinį tvarkymąsi, už laiškus Kalėdų Seneliui ir net už dulkių nuo savosios širdies nupūtimą, man yra laiškas mano mylimajam. Tai viena iš tų naujųjų tradicijų, kuri man yra ypač brangi. Juk, manau, laikai keičiasi ir tikrai nebūtina visas šventes švęsti vadovaujantis senaisiais papročiais arba visai be jokios tvarkos. Juk galima, ir net reikia, kurti savo ritualus, savo tradicijas, savo ženklus, kurie būtų reikšmingi ir padėtų mums gyventi bei sugyventi.
Man labai svarbu besibaigiant metams parašyti savo vyrui laišką, kuriame prisiminčiau viską, už ką esu jam dėkinga. Ir ne šiaip abstrakčiai už meilę ir laimę, o labai konkrečiai prisiminti ir užrašyti kiekvieną smulkmeną, kiekvieną jo darbą, žvilgsnį, prisilietimą, už kurį noriu dar kartą pasakyti ačiū. Tai nėra lengva, bet argi ne nuostabu visus metus galvoti apie savo vyrą su begaliniu dėkingumu ir gaudyte gaudyti kiekvieną smulkmeną („o, va šitai reikia prisiminti ir parašyti laiške!“)? Juk kai imi ir it radijo imtuvą nustatai savo mintis dėkingumo dažniu, staiga atsiveria akys ir pamatai, kiek daug šiame gyvenime turi.
„Ačiū, Dieve, tau kasdieną ir už duoną, ir už pieną, ir už viską, ką turiu, ačiū ačiū tau tariu,“ – prieš valgį susiėmę už rankų deklamuoja mano vaikai. O Jurgis, dar nepaėmęs į burną pirmojo kąsnio, jau reikalauja vėl duoti ranką ir dėkoti dar kartą. „Na, bet ir gražių leliukų tu čia pagimdei!“ – šypsodamasis apkabina mane Mindaugas. Jis tai kartoja kone kiekvieną dieną ir aš visada iš naujo apsąlu nuo visiškai nesumeluoto dėkingumo.
Meilė – tai darbas

Tas laukiantis švenčiantis gruodis yra toks metas, kai labai norisi visus mylėti. Kai nejučiomis imu galvoti, kokia brangi man yra manoji santuoka, kokie šilti, nors ir labai apversti, yra manieji namai ir kaip aš be galo be krašto myliu savuosius išdykėlius vaikus. Besiruošdama Kalėdoms kas dieną vis stabteliu prie mūsų prakartėlės. Jos, kaip ir šviesos namuose, po truputį vis daugėja. Pirmąją savaitę ant lentynėlės, kurioje stovės prakartėlė, sudėliojame akmenėlių spiralę, antrąją – pabarstome šieno, papuošiame augalų šakelėmis ir pastatome ėdžias, trečiąją savaitę ten įsikuria veltas asiliukas su megztomis avytėmis, ketvirtąją – į savo vietas atsistoja Juozapas su Marija, o Šv. Kalėdų rytą ėdžiose atsiranda mažas kūdikėlis. Toji prakartėlė man – tarsi didžiulės, nesibaigiančioms meilės simbolis.
O ką daryti, kad namuose to stebuklo, vadinamo meile, nepritrūktų? Juk prakartėlė stovi ne visada, o kasdienybę taip dažnai nukloja skubėjimas, nerimas, irzlumas, pyktis, nesusikalbėjimas, abejingumas ir nuovargis. O kur gi meilė? „Meilė – tai veiksmas,“ – sako viena mano gera bičiulė. „Meilė – tai darbas,“ – sako kitos bičiulės mama. Todėl kai man pritrūksta namuose meilės, aš imu galvoti, ką galėčiau padaryti, kad jos būtų daugiau. Kažką daugiau, nei yra mano pareiga. Kažką, kas galėtų pradžiuginti tuos, kuriuos myliu. Tiesą pasakius, taip galvoti būna be galo sunku. Juk taip norisi, kad šitaip galvotų tie, kurie gyvena šalia. Kad tai jie nudirbtų tuos meilės darbus ir padarytų kažką džiugaus ir gero. Na, pavyzdžiui, vaikai galėtų nesipešti ir nerėkauti, gražiai susitvarkyti kambarį (o dar geriau – visus), pietums be atsikalbinėjimų valgyti sveiką daržovių troškinį, o vakare laiku nusiprausti ir patys užmigti.
Apie tai, ką galėtų padaryti sutuoktinis, jau net nebekalbu – visos mes turime ilgų ilgiausią savų svajonių sąrašą. Bet, Dieve mano, kaip norėčiau dažniau pagalvoti apie tai, ką gi aš pati galėčiau padaryti, kad toji meilė namuose nesibaigtų. Kaip būtų gerai, jei visada pavyktų laiku sustabdyti pro lūpų vartus beišsprūstančią irzlią repliką, jei rytais visada turėčiau kantrybės sulaukti, kol Jurgis pats užsisegs kombinezono diržą, jei niekada nekurčiau „teigiamo grįžtamojo ryšio“ – taip Mindaugas vadina situacijas, kai kažkas būna irzlus ir piktas, o kitas, užuot patylėjęs ir supratęs, jog tai tik paprasčiausias nuovargis ar kitos emocijos, atsako tuo pačiu, taip tik sustirštindamas besitvenkiančius audros debesis.
O gal ir nereikia to visada-niekada? Juk mes nesame tobuli, ir tai nėra taip jau blogai. Juk taip gera džiaugtis toje netobulybėje švytinčiomis tobulomis akimirkomis.
„Mama, tu būtinai dabar turi eiti į vonią nusimaudyti! – generolo balsu vakare paliepimus vardija mano vyresnėlė. – O ko tau į vonią atnešti? Kavos ar arbatos?“ Ir čia pat, apsisukusi ant kulno, liepia tėtei greičiau virti kavą. Štai taip kartais daromi tie meilės darbai. Ar galima norėti dar kažko daugiau?
Pyragas Kalėdų Seneliui
Kūčių dieną mes visuomet atliekame vieną kone ritualinį darbą – kepame sausainius ir verdame naminį kisielių. „Na ir kas?!“ – pasakytų daugelis. Juk tą dieną visuose namuose kaista viryklės! Tačiau mes kepame ir verdame ne sau. Vaikai pluša, norėdami paruošti vaišes Kalėdų Seneliui. Juk Seneliui, turinčiam šitiek darbo stebuklingąją naktį, taip pat reikia pasistiprinti ir atsigaivinti! „Mama, bet Kalėdų Senelis tai jau tikrai yra! – abejoti neleidžiančiu balsu sako Bernadeta po to, kai vienas jos klasiokas pasako netikįs, jog pinigėlį už iškritusį dantuką po pagalve padeda pelytė. – Kitaip, kas gi suvalgo tuos sausainius, kuriuos padedame po eglute, ir išgeria kisielių?!“ Ir iš tiesų, aptikti po eglute tuščias lėkštelę ir stiklinę, mergaitėms yra smagiau, nei rasti kalną dovanų. Todėl aš su didžiausia neviltimi akyse stebiu, kaip kasmet į tą lėkštelę kraunama vis daugiau ir daugiau sausainių. Et jau tas vaikiškas dosnumas!
Tačiau šiais metais mes tradicijas šiek tiek pakeisime, mat Bernadeta dabar turi savo firminį pyragą. Jo receptą radome beskaitydamos Astrid Lindgren knygą „Padaužų kaimo vaikai“. Receptas knygoje buvo pateiktas štai taip: „Iškepiau pyragą vienų viena, ir dargi labai gardų. Nors, aišku, mama pasakė, ką turiu daryti. O dariau štai kaip. Pirmiausiai į dubenį sumušiau du kiaušinius ir subėriau du puodelius cukraus.
Plakiau ilgai, ir buvo be galo smagu. Tada prikaistuvyje ištirpinau gerą gumulą sviesto ir supyliau prie kitų produktų į dubenį. Paskui pridėjau miltų ir pieno, neprisimenu tiksliai kiek. Taip pat tarkuotą citrinos žievelę ir kepimo miltelių.“ Taigi Bernadeta taip užsikepė kepti šitą pyragą, kad dabar apie jokius sausainius nebegali būti nė kalbos! Ji dabar nori kepti tik „savo” pyragą. O išeina jis tikrai labai gardus, todėl tikiuosi, kad šiais metais Kalėdų Senelis net apsidžiaugs vietoj senų ir pabodusių sausainių gavęs Padaužų pyrago.
Štai kaip mes jį kepame:
1. Puodelyje ištirpiname pakelį (200 g) sviesto.
2. Į dubenį sumušame 2 kiaušinius ir įberiame maždaug 150 g cukraus. Gerai išmaišome.
3. Į tą patį dubenį supilame ištirpintą sviestą ir išmaišome dar kartą.
4. Citriną labai gerai nuplauname (galima pamirkyti vandenyje su soda), nutarkuojame žievelę ir įmaišome į tešlą.
5. Persijojame maždaug 250 g miltų ir nubrauktą šaukštelį kepimo miltelių.
6. Persijotus miltus suberiame į dubenį ir vėl maišome.
7. Pilame pieno ir maišome toliau. Pieno reikia pilti tiek, kad gautume grietinės tirštumo tešlą.
8. Kepimo formą ištriname gabalėliu sviesto.
9. Tešlą supilame į kepimo formą ir kepame ant nestiprios ugnies tol, kol pyragas gražiai paruduoja.
10. Prieš kepant pyragą, jo viršų galima pabarstyti cukrumi arba cinamonu, tačiau Bernadeta man to neleidžia nieku gyvu. Nes knygoje neparašyta!
***
Štai taip ir baigiasi „mamos metai“. Metai, kurie buvo vieninteliai tokie, nuostabūs ir nepakartojami. Su visomis ligomis ir sveikimais, pasibarimais ir susitaikymais, šėliojimais ir paliūdėjimais. Suglaudusi delnus sakau už juos ačiū. Ačiū Dievui, ačiū tiems, kurie buvo šalia ir tiems, kurių nebuvo, ačiū Žemei ir ačiū Dangui. Ačiū Jums. Ir lai kiti metai būna tokie pat nuostabūs ir tokie pat nepakartojami, nugyventi dar sąmoningiau, priimami su dar didesniu dėkingumu. Linkiu Jums stebuklingo gruodžio. Tebūna jis kupinas laukimo ir šviesos. Būkite laimingos, būkite laimingi ir sudiev.
Su meile mama Vilma Grigienė
„Mamos žurnalas“