Turkija, Egiptas, Tunisas, Graikija – auksinis šalių ketvertas, kur lankėsi vos ne kas antras Lietuvos kūdikis. Užtat kauniečio Ugniuko žygis į Norvegijos fiordus pasirodė netikėtas.
Apie kelionę pasakoja mama Asta.
Mūsų tėtis Linas jau kurį laiką dirba Norvegijoje, tad nusprendėme jį aplankyti ir kartu pakeliauti.
Nesame keliautojai iš prigimties. Renkamės pasyvesnį, patogesnį poilsį – Nida, Lietuvos ežerai. Tad kelionė į Norvegiją su 2 metų 10 mėnesių vaiku mums buvo iššūkis. Tiesa, prieš pusantrų metų buvome suplanavę kelionę į Ameriką. Buvo šaltos žiemos vidurys, prieš pat didžiąsias metų šventes. Bilietai nupirkti, lagaminai sukrauti, visi nusiteikę keliauti. Ir paukšt – išvakarėse prieš kelionę Ugniui pakilo temperatūra iki 38,7ºC. Ką daryti? Nejau tempsi sergantį vaiką per tiek oro uostų? O iki tol nebuvome išsiskyrę nė dienos. Nusprendėme 3 savaitėms Ugnių palikti seneliams ir keliavome dviese.
Į Norvegiją keliavome savarankiškai, ne per agentūras. Skridome iš Rygos, tad iki jos važiavome automobiliu. Visą dieną praleidome Rygoje, pasivaikščiojome senamiesčiu, tad skrydžio metu Ugnius buvo pilnas įspūdžių ir pavargęs, todėl greitai užsnūdo. Šiek tiek išsigando, kai lėktuvas kilo. Stengiausi tai pateikti kaip žaidimą, o pati jaudinausi, nes bijau skrydžių. Nusileidus lėktuvui Ugnius pabudo piktas, bet kai pamatė tėvelį, kurio labai pasiilgo, baigėsi visi piktumai. O mane užplūdo pilnatvės jausmas, kad esame visi kartu.
Ugnius valgo tą patį maistą kaip ir mes, sauskelnių jau nereikia, vežimėlio – irgi. Pasiėmėme tik šiltesnių drabužėlių (nuo vėjo ir lietaus), nes ten orai vėsesni, permainingi, vėjuoti. Ir įsidėjome pagrindinių vaistų (nuo pilvuko skausmo, temperatūros, alergijos ir kosulio), bet nieko neprireikė.
Vakarais eidavome pasivaikščioti prie jūros ir, mūsų nuostabai, mus puldavo kirai. Jie būriais sukdavo ratus, garsiai kvykdavo ir taikydavosi kirsti. Buvo visai nejuokinga. Net baisu. Tad į kišenes prisikraudavome akmenų, kad apsigintume. O jei išbėgdavau viena pabėgioti, tai jie įžūliai puldavo mane bėgančią. Matyt, laukuose jų lizdai, šitaip kirai gina kiaušinius.
Norvegijoje būtina palaipioti po kalnus. Lipti su vaiku ant rankų buvo tikrai sunku, bet įmanoma. Dviese nebūtume įveikę, bet kopėme su kompanija ir visi keitėmės. Pačiam Ugniui palypėti nebuvo įmanoma, nes statu, lipant reikia įsikibti į lynus.
Vaikas tikrai netrukdo pažinti kraštą. Atvirkščiai – pagauni, surenki akimirkas, kurių nefiksuotum, jei nebūtų vaiko. O čia ir akmenėliai kitokie prikausto žvilgsnį, ir plaukiantys laivai. Ką jau kalbėti apie didingus fiordus, krioklius. Kai įveikėme kalnus, užplūdo potvynis naujų spalvų ir džiaugsmas, kad mūsų žvirblis tai mato.
Vykome į tris pagrindines ekskursijas. Pirma kelionė laivu iš Stavanger miesto. Laivas plaukia tarp fiordų. Priplaukus nedidelį krioklį galima iš jo atsigerti „gyvo“ vandens. Antra kelionė buvo į krioklį Manafossen (Rogoland). Kopti reikėjo apie valandą, o įspūdis nepakartojamas. Paskui važiavome į Sandness miesto apžvalgos aikštelę. Ten kopti į kalną reikėjo apie porą valandų (tiek pat ir atgal).
Ir didžiausia kelionė – į Kjerag kalną, esantį už 1 km virš Lysefjord. Nurodyta kopimo trukmė – 6 valandos. Mes su vaiku užkopėme per 7 valandas. Pakeliui sutikti žmonės kraipė galvas ir stebėjosi, kad mes su vaiku. Buvo ir silpnumo akimirkų, kai, rodės, kad daugiau nebegaliu. Tada minutėlę pastovėdavome, kol atgaudavome kvapą, ir pirmyn. Tas stebuklas, kurį išvydome, vertas pastangų.
Akmuo įstrigęs tarp uolų. Išdrįsom ant jo užlipti. Bijau, kad daugiau to nepakartočiau.
Visąlaik buvo pilna nerimo dėl stačių šlaitų, tarpeklių. Nėra jokių užtvarų, perspėjimų. Norvegijoje visur pilna šių gamtos stebuklų, bet man buvo nejauku, kai Ugnius kaip vijurkas lakstydavo. Atrodo, žingsnis toliau, ir viskas… Tad Norvegijoje reikia labai tvirtai laikyti vaikų rankeles. Sutikome daug keliaujančių šeimų – vieni važinėjo dviračiais, kiti plaukiojo laivais, treti tiesiog vaikštinėjo gamtoje. Tačiau kalnuose matėme šeimų tik su paaugusiais vaikais (nuo 10 metų). Mūsų vaikutis buvo mažiausias…
Didžiausia klaida, kad neturėjome specialios kėdutės vaikui nešti. Būtų buvę kur kas lengviau nei ant rankų. O Norvegijoje jos pirkti nesiryžome, nes ten – „stebuklų“ šalis, ir kainos „stebuklingos“. Ugnių nešdavau ir aš, ir vyras, ir kelionės draugai. Tuo metu Ugnius svėrė ~13-14 kg. Žinoma, vyriškos rankos stipresnės, bet Ugnius dažnai užsimanydavo būtent mamytės, todėl benešdama užsiauginau raumenis…
Svečiavomės pas tėtį 16 dienų. Skrydžiai kainavo apie 1400 Lt, kuras (iki Rygos ir atgal) – apie 400 Lt.
Norvegijoje išleistų pinigų neskaičiavome. Aišku, maistas ten labai brangus (varškės indelis apie 15 Lt, batonas apie 12 Lt). Gyvenome pas vyrą išnuomotame kambaryje, kuro išlaidų neskaičiavome, keliavome savarankiškai, 150 km spinduliu aplink Stavanger regioną.
Ugniukas nuolat prisimena kelionę ir jos įspūdžius. Patiems keista, kad mini kalnus, jūrą, pamena, kaip lipome, kaip jis pavargo. Prisimena skrydį lėktuvu ir sako, jog yra drąsus ir nebijo skristi.
„Mamos žurnalas“
Paskaičiau straipsnį ir supratau,kad labai drąsi moteris esate,nežinau ar taip toli išdrįsiu su vaiku keliauti,bet gal pasakojimas ir motyvavo keliauti su vaiku. Pradėjau naršyti,nes norėjau rasti daugiau informacijos ir radau gal nebloga svetainę kur viskas yra vienoje vietoje :http://lektuvubilietaiinorvegija.lt/.Labiausiai sudomino Oslas ir antras pagal didumą miestas Bergenas. Abu miestai garsėja nuostabaus grožio gatvėmis, daugybe lankytinų objektų ir galybe pramogų. Kiti, mažesni Norvegijos miestai, ne ką mažiau populiarūs – žavūs Norvegijos miesteliai yra ideali vieta ramioms ir idiliškoms atostogoms.